
Liepos 17 d., trečiadienį, 16 val., Lietuvos rašytojų sąjungos salėje (K. Sirvydo 6), Lietuvos rašytojai, reaguodami į Vilniaus miesto savivaldybės ketinimą nukelti Petro Cvirkos paminklą bei kitą laiko ženklus mieste naikinančią veiklą, rsurengs susitikimą „Nuo medžių kirtimo iki Petro Cvirkos: kas dedasi su Vilniaus viešosiomis erdvėmis?“.
Viešą pareiškimą dėl Vilniaus miesto Tarybos ketinimo nukelti rašytojo, lietuvių literatūros klasiko Petro Cvirkos paminklą, stovintį greta Pamėnkalnio–Pylimo gatvių sankirtos esančioje aikštėje, Lietuvos rašytojų sąjunga š.m. gegužės 24 dieną išsiuntė Vilniaus miesto merui Remigijui Šimašiui. Atsakymo iki šiol negavo. Savivaldybė vengia kalbėtis su visuomene rašytojo P. Cvirkos klausimu.
Rašytojų nuomone savivaldybė neįsiklausiusi į miestiečių pageidavimus naikina žaliuosius plotus, visur kloja trinkeles, nukeliami paminklai ir kitaip naikinami laiko ženklai.
Lietuvos rašytojų sąjungos narė, rašytoja, menininkė, 11-osios Kauno bienalės kuratorė Paulina Pukytė teigia: „Pagrindiniai daugiausiai girdimi ginčo argumentai yra tokie: jei paminklas rašytojui – palikti, jei kolaborantui – nukelti. Bet jie niekur neveda ir ginčo neišspręs. Paminklas stovi dėl visų šitų dalykų ir dar daugiau: ir kad buvo rašytojas, ir kad kolaboravo, ir kad mirė jaunas ir buvo to meto galingųjų šeimos narys, tai buvo kam tą paminklą išrūpinti. Bet palikti jį reikia visai ne dėl to, dėl ko jis pastatytas.“
Renginyje bus galima pasiklausyti ekspertų, mokslininkų bei aktyvių kultūros veikėjų pasisakymų apie Vilniaus viešųjų erdvių politiką ir apie rašytoją Petrą Cvirką. Skaudžios XX a. patirties jau nebepakeisime, tačiau ką daryti su atmintimi? Nejaugi reikia pamiršti ir sunaikinti visus praeities pėdsakus? Ar tokiais veiksmais mes nekartojame panašių užmojų, kuriuos kritikuojame? Kaip atrodo P. Cvirkos gyvenimas ir kūryba jo laikmečio kontekste? Ar rašytojo P. Cvirkos, nuo 1945 iki savo mirties 1947 m. buvusio LRS pirmininku, kolaboravimas su sovietais yra pakankamas pagrindas nukelti paminklą ar tik patogus pretekstas?
Renginyje dalyvaus Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkė, rašytoja Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, rašytojas, rašantis knygą apie P. Cvirkos gyvenimą, Gasparas Aleksa, rašytoja ir menotyrininkė Laima Kreivytė, literatūrologas, parašęs monografiją apie P. Cvirkos kūrybą, Petras Bražėnas, Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, LDS Skulptorių sekcijos pirmininkė Aušra Jasiukevičiūtė, kultūros politikos tyrinėtoja Skaidra Trilupaitytė, architektas, urbanistas Donatas Baltrušaitis, Vilniaus miesto tarybos narė, Kultūros ir švietimo komiteto pirmininkė Paulė Kuzmickienė, menotyrininkė Agnė Narušytė, miesto istorijos tyrinėtojas Darius Pocevičius. Renginį moderuoja rašytoja Aušra Kaziliūnaitė.
ht tp://www.vilniusgo.lt/2017/08/10/skulptura-lakstingala/
Rašytojų sąjunga,ypač jos vadovybe,kas jums nutiko,kad nukrypot į liberalmarksizmo klystkelius,tad kokiomis vertybėmis vadovaujaties savo veikloje? Išties P.Cvirka,kaip ir S,Nėris bei kiti ideologiškai jiems panašiūs, tai labai talentingi rašytojai,poetai,tad jų politinė ir moralinė atsakomybė už Lietuvos valstybės išdavystę yra ženkliai didesnė nei eilinio sovietuko. Raginčiau iš viešųjų erdvių pašalinti paminklus,atminimo lentas,gatvių ir mokyklų pavadinimus skirtus minėtiems komunistams,sovietukams ir pan.
O aš tuos laiko ženklus naudočiau ateinančioms kartoms nuolat priminti asmenines talentingų bet perdėm naivių ir patiklių žmonių tragedijas, kurios virto visos Lietuvos tragedija. Priminimui to, jog už šių kūrėjų klaidas krauju sumokėjo visa Lietuva, buvo sulaužyti jos visos žmonių likimai, sustabdyta jos natūrali raida.
Kaip įspėjimą ateičiai, tačiau ir dabarčiai – ir ŠIANDIEN BET KOKIA KAINA vėl tik GERO siekiantiems, bet… to vardan
lygiai taip pat, kaip tie tarpukariu, kuo greičiau visko, kas sava ir sena (t.y., su praeitimi, su tėveliais bei (pro)seneliais susiję, todėl savaime ir neginčijamai „atgyvenę”), nusikratyti norintiems, besijaučiantiems pažangos, modernumo, teisingumo vėliavnešiais.
Kad susimąstytų – juk ir anos neramios sielos tada į „pažangią ateitį” veržėsi, ir jiems savame kailyje ankšta buvo. Tokios būklės naivuoliui bet kokį makaroną pakišk, ir jis praris (juk makaronas iš svetur, iš Vakarų savaime „sveikas”!). Taip nusiteikusiam tik kantriai aiškink, koks jis pažangus, genialus ir išmintingas bei kaip jo čia „nevertina ir nesupranta”, nes visi „beviltiškai atsilikę” ir moderniai mąstyti negeba.. Ir to pakaks: pasaulį seną išardysim, ir kas buvo nieks, tas taps viskuo…
Beje, atkreipiu dėmesį – jaunimo garbintieji tarpukario pažangieji kūrėjai makarono pradžią VAKARUOSE, o ne kur kitur prarijo. Ir buvo įsitikinę, jog pažangą į LT jie iš Vakarų neša. Ten tarpukariu visko pakako – ir bomondo įkvėptų svaičiojimų kavinėse prie taurės šampano, ir bedarbių bei darbininkų įaudrintų mitingų. Buvo ir teroristų pasidarbuota.
Taip Vakaruose apruošta (tiksliau – apdorota) jaunoji inteligentija, grįžusi namo buvo jau „gatava” – tikra dovana Kremliui.
Taigi, ne viskas taip paprasta dėl tarpukario kūrėjų ir paminklų jiems – juk niekas nedingo praeityje. Plg. šiandienos pažangon skubantį kūrėją, ramia sąžine agresyviai brukantį į Lukiškes galiausiai „laisvės kalvele” pavadintą tą bendrą kapo duobę su kauburėliu Laisvės kovotojams „pagerbti” – į tokius stribai slapčiomis savo aukas suverdavo ir užkasdavo.
Kiti šiandienos pažangos kūrėjai senamiesčio architektūrą stiklo blokų kolekcija, o „nepažangius”, nebemadingus, nes… natūraliai brendusius miesto medžius kastruotomis „šiuolaikiško dizaino” klipatomis keičia.
Žodžiu – scenarijus nekinta, istorijos spiralė kartojasi. Veikiantieji asmenys iš tos pačios terpės (juk jau patikrinta – jie lengvai ir pigiai paveikiami). Tik veiksmas vyksta jau šio laiko dekoracijų fone, o senos frazės moderniomis pakeistos. Nė vargintis daug nereikia. Ir šių laikų „pažangioji inteligentija” lygiai taip pat entuziastingai leisis pavėjui skraidinama, leisis Keturių vėjų blaškoma.
Šių dienų jaunieji kūrėjai, kaip ir prieškariniai, dėl „neginčijamai modernios pažangos” („vertingos” vien tuo, kad iš svetur atnešta) irgi pasirengę savo sielas bei Lietuvą hipotekoje įkeisti. Ir nesileis stabdomi, ataušinami, išblaivinami.
Nežiūrėkime į tuos paminklus taip siaurai. Pagalvokime, kuo šie paminklai kartu su jų prototipų gyvenimo, klaidų bei nuodėmių istorijomis augančioms kartoms naudingi gali būti. Kaip tai padaryti – palikti vietoje, ar įkurti okupacijų, klastos ir dezinformacijų raidos parką. Galvojau apie tai jau tada, kai Vilniaus laiko ženklai buvo naikinami. Gerai, kad ne viskas pražuvo, jog kažkas bent Grūte liko. Nedarykime nieko paskubomis. Juk ne visi nuo mero naikinimo virusu apsikrėtėme? Kuo mažiau laiko ženklų išsaugosime, tuo lengviau galės Žirinovskiai augančioms LT kartoms Lietuvos istoriją dėstyti.
Pritariu.
“Balvonus” geriau nukelti kur nors i “gruta” taciau istorija privalo buti iamzinta tokia, kokia ji buvo is tikruju ir be jokios propogandos o placios diskusijos, kad ir mokesciu moketoju islaikomoje LTV, butu daug naudingiau nei kazkokie buki “euromaxai”, “stiliai”ar panasus niekalas…..
Paulė Kuzmickienė. Brangus Cvirka, arba Ką sužinosime naujo už 42 tūkstančius eurų apie Cvirką?
– tiesos.lt/index.php/tinklarastis/straipsnis/paule-kuzmickiene.-brangus-cvirka-arba-ka-suzinosime-naujo-uz-42-tukstanciu –
,,Kultūros taryba nusprendė 42 tūkst. eurų paremti projektą, kuris padės surasti Petro Cvirkos paminklo Vilniuje likimą.”
Ar teisingai supratau, kas iš tiesų tarybai niežti… – ĮsiPasiSavinimas ir (gal būt) pasidalinimas? Kolaboravimas čia ,,ne prie ko”, tik ideologiškai teisinga frazė, kuria galima legaliai dangstytis, kai prieinamais pinigais pakvimpa?
LRT radijas:
Rytoj ir poryt bus galutinai nuspręstas P. Cvirkos ir aikštės likimas.
Kas dedasi? Argi ne akivaizdu – jos UŽGROBIAMOS su savivaldybės klerkų ir paties mero uolia pagalba! Vyr. architekto nuopelnų irgi negalima pamiršti.
——————————-
Ar ne taikliai Užkalnis ŽR Algio laidoje apibūdino posėdžius po 42 tūkst (ir daugiau!)., kuriam net užduotys nesuformuluotos (pvz., pagaliau nuspręsti, ką su ta erdve daryti) – juk tai leidžia be galo 42T-posėdžius rengti? 🙂
Taigi, jis pavadino tokį ,,posėdį” erotiniu masažu be garantuotai laimingos pabaigos.
(Beje, o lagaminą prabangaus šampano ar kt. ne posėdžiui pirko?)
A.Endriukaitis. Kasdien prarandame išsvajotos Lietuvos valstybės dalelę
(Čia pat, ,,Alke”)
Dekui!