Prieš 125 m. gimė Stasys Šilingas

Šiemet sukanka 125 metai kai 1885 m. lapkričio 23 d. Vilniuje gimė Stasys Šilingas vienas iš pagrindinių naujosios Lietuvos kūrėjų. Savo energiją skleidės visose Tautai svarbiose srityse.

S. Šilingas (1885 -1962) buvo vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybės kūrėjų. 1917 m. jis buvo išrinktas Lietuvių Tautos tarybos pirmininku, 1919 m. Valstybės Tarybos pirmininku, vadovavo Šaulių Sąjungai. Paruošė 1938 m. Lietuvos. Konstituciją.  

S.Šilingas buvo didelis Lietuvos praeities, jos senosios kultūros, senojo lietuvių tikėjimo gerbėjas.

1910 m studijuodamas  Maskvoje pradėjo leisti „Aušrinės“ žurnalą lietuvių jaunimui. Čia buvo skelbiama studentų ir moksleivių atostogų metu surinkta tautosaka. S. Šilingas ir pats ją rinkdavo.

Literatūriniame almanache „Pirmasai baras“ 1915 m. paskelbtame veikale „Tautos dainų genezė“ S. Šilingas rašė, kad lietuvių liaudies dainose, atėjusiose iš amžių glūdumos, kaip niekur kitur gamtos reiškiniai sudvasinti, jie tarsi gyvi, jie dalyvauja žmonių gyvenime ir turi didelės įtakos jų likimams.

Tautinis lietuvių idealas jam reiškė lietuvių vienybę ir santarą. To siekė aktyviai dalyvaudamas Tautos Namų kūrimo projekte. Jis neskirstė lietuvių pagal partines pažiūras, buvo įsitikinęs, jog gilios tautos kultūros ir istorijos šaknys įtakoja tautos vienybę. Apie tai jis kalba ir  „Testamente Lietuvai“ 1938 m.

S. Šilingas Kaune išeidavęs prie Nemuno pasitikti saulėtekių arba vakarais palydėti besileidžiančios saulės. Ir ne tik pats vienas, bet vesdavosi visas 8 savo dukras: Laimą, Daivą, Audronę, Ramintą, Danguolę, Saulenę, Rusnę, Vingrą.  Nuolat jų klausdavo, ar jos pastebi tą neišpasakytą grožį, ar junta tai savo dvasia, ar išgyvena tai savo jausmais. Ir kiekviena tokia iškyla į gamtą – trumpa ar ilgesnė – būdavo palydima tam tikromis apeigomis.

Mėgdamas gamtą ir norėdamas dažniau joje būti S. Šilingas sugalvojo įsigyti ūkį ant Nemuno kranto netoli Ilguvos prie Nykos ir Nemuno santakos.

S. Šilingas mėgdavo savo dukras nusivesti prie ąžuolo Ilgio. Žinojo pasakojimų apie žynį Ilgį, gyvenusį čia ir iš ąžuolo sakiusį pamokslus vietiniams valstiečiams. Tas legendas Ilguvoje yra užrašęs J.Basanavičius 1906-7 metais ir paskelbęs „Lietuvių Tautoje“ 1923 m. (kn. III, d.2).

S.Šilingas buvo (1913 m.) Čiurlionio kuopos prie Lietuvių dailės draugijos sumanytojas, steigėjas bei rėmėjas. Šilingų ir Bytautų šeimos (S. Šilingo žmona Emilija Bytautaitė-Šilingienė) savomis piniginėmis aukomis bene ženkliausiai įtakojo tolimesnį Čiurlionio kūrinių supirkimą ir išsaugojimą.

Visą šitą idilišką gyvenimą nutraukė  1941 m. birželio 14 d, Tą dieną S.Šilingas, jo žmona ir dukra Raminta buvo ištremti į Sibirą. Jis buvo nuteistas mirti. Nuosprendžio vykdymo laukė 10 metų. Mirus Stalinui ir toliau buvo kalinamas. Paleistas iš tremties į Lietuvą grįžo 1961 m. 1962 m. mirė Kelmėje, vėliau buvo perlaidotas Ilguvoje.

Stasio Šilingo testamentas Lietuvai, 1938 m. kovo 25 d.

Tauta pasiekia ko trokšta, kai gali sujungti saviškius ir pakreipti jų jausmą, mintį ir valią viena linkme. Tauta laimi, kai vieningai vykdo savo sprendimus ir savo žodį pasako laiku.

Tautos sprendimai seka pribrendusia joje idėja, bet reikia lūpų, kurios ją pasakytų, – prinokęs vaisius laiku nenuskintas nyksta, – reikia veiksmų, kuriais idėja būtų vykdoma. Kai nėra lūpų tautos gyvybės žodžiui tarti, kai trūksta tautos dvasios prisisunkusios vadovybės reikalingam veiksmui padaryti, tauta merdi.

Reikia ugdyti savo tautos galią – medžiaginę, dvasinę, politinę, teisinę, dorinę… Reikia visą savo gyenimą pajungti šitiems didiesiems siekiams. Kaip testamentą Lietuvai skelbiu devynius dėsnius, kurie eina iš ilgaamžio Lietuvių Tautos patyrimo, laimėje ir nelaimėje įgyto, ir kurie laikytini Lietuvių Tautos ir Lietuvos Valstybės gyvenimo pačiu pamatu.

Pirmas dėsnis.
Lietuvių Tauta, gaivinama savo neišsenkamų kūrybinių versmių, kurios yra tiek davusios pasauliui ir tiek yra pasaulį veikusios, siekia gyventi ir veikti aukščiausiu kultūros lygiu ir kurti savą lietuvišką lobyną, kuris šviestų visuotinėje žmonijos kultūroje.

Antras dėsnis.
Lietuva yra visų lietuvių Tėvynė.
Lietuvių tautos sūnumis ir dukromis laikomi ir tie lietuviai, kurie dėl svetimųjų smūgių praeityje yra praradę savąją kalbą, arba kurių širdyje ir sąmonėje prigesusi lietuviškumo ugnelė vėl ima atgyti.
Tėvynę mylėti ir Lietuvos laisvę, žemę ir jūrą ginti yra lietuvio pareiga ir dorybė.

Trečias dėsnis.
Lietuvių Tauta yra savo nepriklausomybės kūrėja ir savo suverenumo versmė. Ji patiki Lietuvos Valstybės suvereninės galios vykdymą Lietuvos piliečių visumai ir duoda jai atsakymą už Lietuvos dabartį ir ateitį.
Lietuvos valstybė yra Lietuvių Tautos siekimams reikšti ir vykdyti. Ji sergsti Lietuvių Tautos saugumą, rimtį ir garbę.

Ketvirtas dėsnis.
Valstybė telkia lietuvius vieningam Lietuvių Tautos veikimui. Lietuviai, gerbdami kits kito įsitikinimus, ieško, kas juos tautiniame veikime jungia.
Lietuvis saugo ir ugdo lietuvišką sąmonę. Ji yra didžioji valstybės kuriamoji jėga.

Penktas dėsnis.
Lietuvių Tautos buvimo, laisvės ir galios laidas yra jų žemė. Padėti lietuviui išlaikyti ją yra valstybės pareiga.
Lietuvių dvasinė ir medžiaginė galia yra Lietuvių Tautos valstybinio pajėgumo pamatas. Stiprinti šitą galią yra valstybės uždavinys.

Šeštas dėsnis.
Stipri lietuvio asmenybė daro lietuvių tautą atsparią ir galingą. Ji atstovauja Lietuvos garbei.
Auklėti lietuvio asmenybę yra valstybės rūpestis.
Visuomeninis veikimas ugdo lietuvio valstybinę sąmonę, stiprina jo atsparumą ir drausmina jo visuomeniškumą. Iš visuomeninio gyvenimo kyla viešoji nuomonė. Gyva ir sveika lietuviškoji viešoji nuomonė yra sėkminga valstybės veiklos talkininkė.

Septintas dėsnis.
Lietuvių Tauta paveda esamai kartai ir ateisiančioms kartoms perduoti praeities užgrūdytą jos gyvastingumą būsimiems amžiams.
Lietuvių Tautos gausingumas yra jos jėga.
Lietuvis kuria šeimą Lietuvių tautos laiminamas ir remiamas.
Tvirta lietuvio šeima yra Lietuvių Tautos gyvybės pamatas. Ji augina Lietuvos ateitį. Jos židinio jaukumoje tarpsta Taurus, skaisčių veiksmų ir skaisčių minčių žmogus.
Lietuvė yra šeimos židinio širdis. Vyras ir moteris greta kits kito saugo kilniąją židinio paskirtį.

Aštuntas dėsnis.
Visi lietuviai sudaro vieną bendrą kūrybinės dvasios ir lietuviško darbo šeimą. Darbu lietuvis pažymi savo vertingumą. Darbas puošia lietuvį, jo šeimą ir tėviškę.
Lietuvos mokslas ir menas, siekdami tiesos, grožio ir gėrio, kelia aikštėn Lietuvių Tautoje glūdinčius dvasios turtus.
Kiekvienos kartos pareiga – įamžinti savo darbais Tėvynę.

Devintas dėsnis.
Istoriniai paminklai ir praeities kūriniai, bylodami apie brangią Lietuvių Tautai praeitį, stiprina gyvųjų tautinę sąmonę ir pasiryžimą, Gyvųjų pareiga – saugoti juos ir gobti pagarba ir meile.
Tiek yra šiuose dėsniuose lietuviui įsidėmėtinų minčių. Telydi jos mūsų gyvenimą, rodydamos veikimo kelią ir vesdamos į laimėjimus.