
Sausio 21 d. Lietuvos Respublikos Seime Visuomeninės tarybos posėdyje svarstėme Nacionalinės premijos skyrimo klausimą Mariui Ivaškevičiui. Visos organizacijos pasisakė prieš tai, kad Nacionalinė premija būtų skirta žmogui, kuris išniekino partizanus, kovojusius už Lietuvos laisvę, ir priėmė rezoliuciją, kartu su partizanų artimaisiais būtų kreipiamasi į Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą.
Daugeliui manančių, jog aš esu prieš žodžio laisvę, noriu pasakyti, jog aš ne prieš žodžio Laisvę, aš prieš melą – tai yra du skirtingi dalykai.
Kelios ištraukos iš Mariaus Ivaškevičiaus knygos „Žali“:
„Eilinis žmogus nekaltas, kad gimė rusas, nors tai reiškia ne vien tik tautybę, ketvertą metų buvo naudojamas kaip patrankų ir tankų mėsa. Ir štai jis, tas rusas, toji mėsa, bando vėl būti žmogumi. Jis laimėjo didžiausią pasaulyje karą, jis eina per savo miestą, nes jis tą miestą apgynė. Ir staiga jį pasiekia gandas, kad kažkur jo šalies pakrašty esama išsigimėlių, užsimaniusių dar pakariauti.“ (8 psl.).
„Aš to ruso vietoje, bet jeigu tik būčiau rusas, apie nieką daugiau negalvodamas, susikraučiau kuprinę ir važiuočiau pribaigti išsigimėlių. Rusas taip ir padaro. Bet randa visai kitą karą. Vangų, lėtą ir sekinantį jo kantrybę, nes toks jau lietuvių charakteris.“ (8 psl.).
„Ir staiga šis nekaltas rusas, buvęs patrankų mėsa, pajunta nepaprastą nuovargį. Bet tą patį kankinantį nuovargį jaučia ir išsigimėliai, metę iššūkį rusui.“ (8–9 psl.).
„Pamažu poetus, medikus ir mokslus išėjusius karininkus karas išžudė, o nauji inteligentai buvo per daug išsimokslinę, kad aukotų gyvybę už spalvą. Ir karas ėmė prastėti. Į jį ėjo kaimo bernai mažai tenutuokiantys apie garbę ir žmogiškumą. Pamažu jie perėmė savo priešų metodus ir strategiją. Karas tapo žiaurus abipusiai.“ (7 psl.).
Tai tik keletą ištraukų, nenoriu cituoti tų ištraukų, kurios šmeižia konkrečius partizanus, manau, tas ištraukas turės nuodugniai išstudijuoti Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra.
Autorė yra partizano Juozo Jakavonio-Tigro dukra
Lietuvos televizijoje partizanui Tigrui buvo priklijuotas neužmirštuolės popiergalis. Kaip Juozo Jakavonio-Tigro dukra daleido pasityčojimą iš savo tėvo?
Į šį balsą turi reaguoti institucijos, nuo kurių priklauso partizanų garbės ir orumo apsauga. Te netūno ir rašytojų cechas, kuriame tarpsta ivaškevičiai.
p. Angele, pas jūsų tėtį lankėsi prezidentė, tada turėjote progą pasakyti jai. Kodėl prabilote tik dabar? Pritariu LIETUVIŠKOS JUNGTINĖS PAJĖGOS: komentarui. Kur matyta, kad dzūkui partizanui Tigrui būtų prisegta ta gėlė? Maniau balsuosiu už jus savivaldos rinkimuose, tačiau dabar tariu NE.
Oho tamsta Ūla, kokia esate atvirai uolus “lietuviškumo etalonas” (čia apie rinkimo pasirinkimą) mūsuose,
už Jus, už šią galimybę i š s i s a k y t i, už Prūsijos gyvosios garbės likučius, – taip gyvosios, kaip ir tamsta
– šviesiausiojo atminimo Petras Cidzikas ir kovojęs, – iki pat pat paskutiniojo atodūsio (nesupratimas, kad LRT kuo grubiausia fizine, “darbuotojų SUStato”, aplinkumine pajėga okupuota, nuo atsakomybės neatleidžia).
Ir autorės pasamprotavimai (perdėtai naivūs), kad prokuratūrai užsiimti studijomis (kažko) teks, nesant nei nusikaltimo sudėties nei ikiteisminio tyrimo (ar kas pradėjo gal) – politinę rinkimų valią tamstos negoš
p. Giedriau, nereikia sarkazmo. Aš parašiau savo nuomonę ir pagarbiai perskaičiau jūsų. Niekados nesiskelbiau jokiu etalonu, nes mūsuose tiek “pridygo besiskelbiančių įvairiuose lygiuose savų uolių išminčių”, tai nesinori brautis….. 🙂
Dėkingai dar sykį.. už atvirumą bei drąsą, gerb. tamsta; bet…
just būtina, kai didžiąja ne (arba išdidžiosiomis raidikėmis, t.y. lietuviškai išdidžiai
i š d i d i n t a i, – kas ir išryškinta lietuviškąją “etalonine” būtybe-savybe, – į d ė t a)
– netiesioginis, t.y. asmeninis kvietimas – pasisakyti prieš: prieš asmenį,
prieš dukrą
(kokia ji paklydusi, paklaidinta ar neišsamiai /gan baugščiai/ į Tėvo įžeidimą iš
n e a t l e i s t o s /ar neišvaikytos/ …tos komisijos – nuosprendį priėmusios prieš …visų laisvės kovotojų bei partizanų atminimo sumenkinimą, pasisakiusi), prieš patį bendražygį bei Vadą, – visų to laikmečio pasipriešinimo prieš okupacinio
bandit-terorizmo šutvės samdinius-prisitaikėlius (stribus ir ‘gb-istus) patį vyriausiąjį
– nukankintą žiauriau nei žiauriausiomis priemonėmis, bei a n t ž m o g i š k a i nužudžius kuo slapčiausiai paslėptą-užkastą, ir vėliau, – t.y. dabar visų mūsų pripažintą – BUVUS VALSTYBĖS VADOVU.
Gal per nuodugniai šį pokeistį tamstos paklydimą-suklaidinimą (už NE), atskleist pasistengiau, tačiau nuožmus “švytuoklinis išbalansavimas” Lietuvos politikos:
Taip-Ne, Taip-Ne, Juoda-Balta, Guliu-Lekiu, Bėgu-Lieku… į virškraštutinumus
(ultras) bloškiantis pagal… (na šiuo atveju ne vien LRT ir pan. viešų tarnybų okupavimą “neužmirštuolyno” šiukšlynu ant visų visų Laisvės kovotojų, – atminties bei Valstybės simbolikos, – jaunieji Šauliai net nustebdavę, kai greta trispalvės, Vyčio bei Vyčio kryžiaus jų turimų emblemų …parodydavau kiek gožimo, “numušimo” bei paniekos tas gėlinis niekalas ĮSPAUDŽIĄS-UŽSPAUDŽIĄS).
Todėl visai neapdairiai (ir gan asmeniškai skausmingai; žinau tą) numesta NE,
gali visus tuzinus kitų TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP TAIP nublokšt
…d e š i m t m e č i a m s. Smerkt Juozo Jakavonio-Tigro už ramų (jam) akimirkos silpnumą, – kai Prezidentės ir Seimo u ž l a i k o m o s LRT mulkių ir mulkintojų tarybos tyloje, – užmetimą šiukšlynyne savanaudyste (jiems, t.y. “jiems”) neverta.
p. Giedriau, mano parašytas žodis NE, tai tik pasakymas, kad savo balso neatiduosiu rinkimuose. Nereikėtų bijoti tokio nekalto lietuviško žodžio, nes Stasys Santvaras yra labai gražiai pasakęs, kad: “” Sakykime, kalbėkime, tik gink Dieve, neužgaukime, nesityčiokime vieni iš kitų viešoje erdvėje ar bendraudami kitose erdvėse.
Komentare dingo cituoti Santvaro žodžiai. Kodėl? Pakartoju. “”
Nieko nesuprantu. Teksto nėra.
Tiesa turi būti apginta. Turi būti apginta už Lietuvos laisvę kovojusių garbė.
+ + + !!!
+++!!!
Teisybės nematau nei citatose, nei “reikalavimuose”
Iš citatų atrodo, kad autorius pasakoja kas vyko žmonių Žemėje tarsi iš šalies, tarsi koks marsietis ar kažkada Anapilin išėjusios su Lietuva “ne prie ko” esančios asabos akimis. Turime autoriaus su Lietuva “ne prie ko” principo – idėjos kūrinį. Taigi savaime aišku, kad tokiu atveju nacionalinė premija jam negali būti “prie ko”… Šlubuoja komisijos profesinė ir politinė kompetencija… Sprendimas skirti premiją yra peržiūrėtinas pačios komisijos arba ji yra įpareigotina tai atlikti teismo.
Tos knygos neskaičiau bet iš pateiktų citatų juntamas maitvanagaitės stilius…
Sprendžiant iš “nugalėtojo” citatų, gauti 2018 metų Nacionalinę premiją buvo likę tik trys “rimti pretendentai” – Vanagaitė, Paleckis ir Ivaškevičius. Vanagaitė perlenkė lazdą, Paleckį sulaikė prokuratūra, liko Ivaškevičius…
Graudu, bet panašu į teisybę…
Ypač, tik ką dar sykį atidžiai perskaičius prof. Voverienės straipsnį ir prisiminus visus to meto įvykius…
Jei ta knyga būtų buvęs jauno ir naivaus autoriaus paklydimai, šiandien jis jau būtų viešai atsiprašęs. Jis kalba priešingai – jog jam nerūpi, ką tauta apie jo kūrybą mano… Gal po jos išleidimo jo gyvenimo kokybė taip aukštai šoko, kad žmogutis pasijuto Tiesos Olimpe begyvenąs?.. Gal milijoninį tiražą leidykla pardavė? Tada žinoma, tada jo „runkelių” nuomonė apie jį bei jo kūrybą nedomina.
Į muilą Premijų Komisijos pirmininkę Viktoriją DAUJOTYTĘ Pakerienę – TSKP narę nuo 1975 m. !!
Su visa negarbinga raudona jos šutve!!!
###
Į muilą Premijų Komisijos pirmininkę Viktoriją DAUJOTYTĘ Pakerienę – TSKP narę nuo 1975 m. !!
Su visa negarbinga raudona jos šutve!!!
Na, bent jau šioje ištraukoje matome nominanto pritarimą ŽVĖRIŲ gyvenimo supratimui – ką smurtu užgrobei, tas „teisėtai” tavo. Tada taip ir reikia vadinti tą armiją bei šalį (o kartu ir tuos karius) – ne išvaduotoja, o grobuonis, užgrobėja. (Tam tikra prasme tas karys pats buvo auka – juk ne jo kaltė, kad gaujos vadas karių krauju savo ambicijas tenkino, o rusų kariams melavo, jog jie „vaduoja”!)
Prabėgo tiek metų – ar ne laikas išsiaiškinti, kas yra kas?
Stalinas labai norėjo nugalabyti buvusį „draugą” jo paties urve, nepaisydamas, kad tarp Kremliaus ir Berlyno dar buvo Baltijos sesių, BY, UA, čekų, vengrų, lenkų valstybės, ir kad jo kariuomenė neturėtų kito kelio pasiekti jo „логово”, tik per tas valstybes, t.y. ir jas pačiai Rusijai jau nereikalingo karo veiksmais niokojant!
Normaliai už tokią svetimų žemių „panaudą”- už pražudytas gyvybes bei sunaikintą ūkį – derėtų būti dėkingam ir stengtis ilgainiui atlyginti padarytą žalą. Bet kur tau! Kremlių banditinio mąstymo dvikojai valdė. Tad Kremliaus gudrutis sugalvojo savo brukimąsi į Berlyną pavadinti išvadavimu ir dar už tai pasiimti sau „teisėtą atlygį” – užgrobti ir tas šalis, padidinti imperiją. Juk banditai tik tam ir plėšia, kad prisiplėštų, ir pagal nuopelnus pasidalintų
Visų pirma dėl Kremliaus „pergalės” – ar būtų ta pergalė, jei kariuomenė nebūtų JAV ir DB VISKUO perteklinai aprūpinama – ir ginkluote, ir kt. karo technika, ir apranga, net ir žvalgybos duomenimis, žemėlapiais? (Tarpukariu Kaune gyvenusieji teigė, kad prieš karą į Kauną įžengusių apdriskusių, beveik basų ir alkanų karių negalima buvo lyginti su sočiais, apautais ir aprengtais pokariu grįžusiais – kaip sakė, „atsišėrusiais”). – Vakarai savo žmones tausojo, vengė juos siųsti į frontą, smerkti pražūčiai. Jie pasirinko aprūpinti RU materialiai, finansuoti, o Stalinas buvo ne prieš aukoti savo žmonių gyvybes – kad tik savo pasiektų.
Dažnai patys „vadavimo” veiksmai būdavo tik imitacija. Pvz., iš Vilniaus (ten dirbo mūsų Tėvelis) paskutinėmis karo savaitėmis, kai vis artėjo patrankų dundesys, vokiečiai tvarkingai bet skubiai traukėsi. Liko tik tie, kas turėjo iš užnugario pridengti besitraukiančius. Gyventojai irgi traukėsi. Taigi, sugriauti tiek miesto nebuvo jokios priežasties. Nebent tik dar likusiems gyventojams baimės įvaryti. O jie visą Lietuvą taip „vadavo” – šlavė miestus su gyventojais ir pramone nuo žemės paviršiaus. O paskui gyrėsi, kad „skurdžią, pramonės neturėjusią” Lietuvą „apdovanojo” gamyklomis (ir kolonistais bei jiems apgyvendinti statytais namais).
Taigi, pritariu nominantui – tas rusų karys iš tiesų vargšas kvailelis, kuriuo taip nesąžiningai pasinaudojo jų „generalisimas”. O šiandien jie nenori sau to pripažinti, nes jiems tai būtų per skaudu. Bet kodėl nominantui tai taip dėl jų, o ne dėl tautiečių, ne dėl savo Tėvynės skaudu?
Puikus komentaras, pagarba
Žemyna – esi labai,labai teisi. Nėra ko ir pridėti.