A. Jakavonytė. Nacionalinė premija neturi būti skirta žmogui, išniekinusiam partizanų atminimą

Na, bent jau šioje ištraukoje matome nominanto pritarimą ŽVĖRIŲ gyvenimo supratimui – ką smurtu užgrobei, tas „teisėtai” tavo. Tada taip ir reikia vadinti tą armiją bei šalį (o kartu ir tuos karius) – ne išvaduotoja, o grobuonis, užgrobėja. (Tam tikra prasme tas karys pats buvo auka – juk ne jo kaltė, kad gaujos vadas karių krauju savo ambicijas tenkino, o rusų kariams melavo, jog jie „vaduoja”!)
Prabėgo tiek metų – ar ne laikas išsiaiškinti, kas yra kas?
Stalinas labai norėjo nugalabyti buvusį „draugą” jo paties urve, nepaisydamas, kad tarp Kremliaus ir Berlyno dar buvo Baltijos sesių, BY, UA, čekų, vengrų, lenkų valstybės, ir kad jo kariuomenė neturėtų kito kelio pasiekti jo „логово”, tik per tas valstybes, t.y. ir jas pačiai Rusijai jau nereikalingo karo veiksmais niokojant!
Normaliai už tokią svetimų žemių „panaudą”- už pražudytas gyvybes bei sunaikintą ūkį – derėtų būti dėkingam ir stengtis ilgainiui atlyginti padarytą žalą. Bet kur tau! Kremlių banditinio mąstymo dvikojai valdė. Tad Kremliaus gudrutis sugalvojo savo brukimąsi į Berlyną pavadinti išvadavimu ir dar už tai pasiimti sau „teisėtą atlygį” – užgrobti ir tas šalis, padidinti imperiją. Juk banditai tik tam ir plėšia, kad prisiplėštų, ir pagal nuopelnus pasidalintų
Visų pirma dėl Kremliaus „pergalės” – ar būtų ta pergalė, jei kariuomenė nebūtų JAV ir DB VISKUO perteklinai aprūpinama – ir ginkluote, ir kt. karo technika, ir apranga, net ir žvalgybos duomenimis, žemėlapiais? (Tarpukariu Kaune gyvenusieji teigė, kad prieš karą į Kauną įžengusių apdriskusių, beveik basų ir alkanų karių negalima buvo lyginti su sočiais, apautais ir aprengtais pokariu grįžusiais – kaip sakė, „atsišėrusiais”). – Vakarai savo žmones tausojo, vengė juos siųsti į frontą, smerkti pražūčiai. Jie pasirinko aprūpinti RU materialiai, finansuoti, o Stalinas buvo ne prieš aukoti savo žmonių gyvybes – kad tik savo pasiektų.
Dažnai patys „vadavimo” veiksmai būdavo tik imitacija. Pvz., iš Vilniaus (ten dirbo mūsų Tėvelis) paskutinėmis karo savaitėmis, kai vis artėjo patrankų dundesys, vokiečiai tvarkingai bet skubiai traukėsi. Liko tik tie, kas turėjo iš užnugario pridengti besitraukiančius. Gyventojai irgi traukėsi. Taigi, sugriauti tiek miesto nebuvo jokios priežasties. Nebent tik dar likusiems gyventojams baimės įvaryti. O jie visą Lietuvą taip „vadavo” – šlavė miestus su gyventojais ir pramone nuo žemės paviršiaus. O paskui gyrėsi, kad „skurdžią, pramonės neturėjusią” Lietuvą „apdovanojo” gamyklomis (ir kolonistais bei jiems apgyvendinti statytais namais).
Taigi, pritariu nominantui – tas rusų karys iš tiesų vargšas kvailelis, kuriuo taip nesąžiningai pasinaudojo jų „generalisimas”. O šiandien jie nenori sau to pripažinti, nes jiems tai būtų per skaudu. Bet kodėl nominantui tai taip dėl jų, o ne dėl tautiečių, ne dėl savo Tėvynės skaudu?