Po 30-ties metų: Sąjūdžio įkūrėjai apie praeitį ir dabartį (nuotraukos, video)

Trečiadienio popietė Molėtų viešosios bibliotekos konferencijų salėje buvo šventiška  – apsikabinimai, pasilabinimai, šviesios šypsenos ir prisiminimų dvelksmas nuspalvino besibaigiančios vasaros valandas. Molėtai šventė trisdešimtmetį  –  Sąjūdžio, kuris anuomet kai kam atrodė kaip keleto akibrokštus mėgstančių avantiūristų ir idealistų, jaunų žmonių, judėjimas be ateities, jubiliejų.

Molėtų sąjūdžio, kuris buvo vienas iš pirmųjų šalyje, kuris sugebėjo pirmasis pareikšti nepasitikėjimą tuometinei rajono vadovei a.a. Eleonorai Blaževičiūtei. Tas jaunimas šiandien  –  solidūs, daug ko pasiekę žmonės, vis dar turintys noro keisti, siekti, kovoti ir eiti į priekį. Nors daugelis sakė, jog jie vis dar nepasikeitę, atpažįstami, bet visgi vėliau girdėjosi prisipažinimų, jog suabejota, nustebta ir neatpažinta. Tylos minute pagerbti sąjūdiečiai, kurie nesulaukė šios datos, vienur šalyje minimos, bet labai simboliškai, kitur net nepageidaujamos minėti, o dar kitur, aukščiausiuose šalies rūmuose, vis dar tebesvarstomos ar reikia ir kaip minėti, nors šie metai pagarbiai pavadinti Sąjūdžio metais.

Molėtuose minėjimo svarba nesuabejota. Minties pradininkai buvo anuometinis Bijutiškio mokyklos mokytojas, vienas iš Molėtų sąjūdžio steigėjų Algirdas Kuliešius ir rajono meras Stasys Žvinys, kurie susitiko minėjime Vilniuje. “Dviejų pasikalbėjimas” savivaldybės administracijos, muziejaus ir bibliotekos bei kitų talkininkų dėka virto į nuoširdų, dalykišką ir labai šiltą sambūrį, kuriame nestigo nieko. Būta dainų “Žemėj Lietuvos…”, būta karštų atsiminimų, deklaracijų, įvertinimų, pasisakymų ir dovanų  –  molėtiškis Petras Babelis Molėtų krašto muziejui dovanojo Sąjūdžio vėliavą, kuri anuomet buvo pašventinta ir dalyvavo visuose mitinguose, dabar tik kruopščiai susiūta ir išlyginta. Nors Aldona Pranckėnienė prisiminė, jog būta ir kitos, rankų darbo  –  nertos ar megztos.

Išraiškingai prisiminimais dalijosi molėtiškiams sąjūdiečiams nuo pirmųjų veiklos užuomazgų dienų padėti “iš centro” atvykdavęs Alvydas Medalinskas, sakęs, jog po trisdešimties metų atvyko pasveikinti su dvasine pauze  –  tarp tolimos praeities sąjūdžio ir šios dienos. Mat tuomet eita į naują dvasinį būvį, ekonomiką, laisvę, o šiandien, būdami dabarties taškuose, nuo tų siekių esame labai toli. Svečias sakė, jog Molėtų pavyzdys daugelį įkvėpė, nes čia būta vieno pirmųjų Sąjūdžio, kuris vadintas idealistų Sąjūdžiu. Algirdas Kuliešius, išdrįsęs pirmasis pareikalauti pirmosios rajono sekretorės atsistatydinimo, šiandien prisimenantis, kaip rašė laišką M. Gorbačiovui, rinko parašus prieš atominę elektrinę, sakė ačiū Dievui, kad anuomet laimėjom, kad turime valstybę ir kvietė žiūrėti į priekį, nesižvalgyti į praeitį.

Valentinas Stundys, pristatytas, kaip Molėtų sąjūdžio širdis ir protas, juokavo, kad buvo raštingiausias, todėl daug atsakomybės tekę. Pasak jo, neatrodo, kad jau tiek metų praėjo, o Sąjūdis buvo kažkas daugiau negu politika, nes pastaroji virto kova dėl posto, valdžios, pinigų, įtakų, tuometinis judėjimas buvo dvasinis susitelkimas ir pakilimas atgimimui. Kalbėjusysis apgailestavo, kad prarastas žmonių pasitikėjimas, kad nebeliko vertybių judėjimo, koks buvo Sąjūdis, priminė svarbiąsias 1988 – ųjų Molėtuose dienas, kuomet rugpjūčio 27 d. lituanistai nusprendė pabandyti, kas iš to judėjimo išeis, 28 dieną buvo skandalingoji mokytojų konferencija, o kitą dieną  –  kino teatre įkurta iniciatyvinė grupė. Beje, šio sambūrio metu sąjūdiečiai ir visi dalyvavusieji pasirašė po Jono Vaiškūno inicijuota peticija, kad ant kino teatro sienos būtų pakabinta lentelė, žyminti, jog čia buvo įkurtas Molėtų sąjūdis, o meras pažadėjo, kad tai bus padaryta iki Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo Vilniuje. Vadinasi, netrukus. V. Stundys prisiminė ir kitą faktą, kuomet rinkimuose laimėta iš 45 net 14 vietų, kas lėmė didelę kaitą, kalbėjo apie tai, kad Sąjūdis gyvas mumyse, pasidalino patirtimi, kuomet dabartinis rajono meras, tuomet buvęs kolūkio pirmininkas, išdrįso ateiti į sąjūdį, o tai buvo labai drąsu ir rizikinga…

Ne vienas kalbėjusysis užsiminė apie kitokią dabartį negu anuomet tikėtasi, retoriškai klausta, ar žmogus šiandien gali sakyti savo nuomonę nebijodamas pasekmių, išsitarta ir apie gražią Sąjūdžio trisdešimtmečio idėją, kurią lyginant su šiandiena yra kontrasto situacija… Kraštietis Valdas Jurevičius, atsiminęs Sąjūdžio dienas, sakė, jog svarbiausias jo dvasinis atsiminimas  –  “einam pasiimti laisvę” , o dabar labai nori, kad ateitų ta diena, kai sugrįš išsilaksčiusi Lietuva ir mes ją pakelsime. Jam pritarė Aldona Pranskėnienė, sakydama, jog darbas padarytas, prasidėjo kiti darbai  –  mažiau matomi, bet labiau svarbūs. Jau 93  –  čius metus skaičiuojantis Henrikas Jatautas, buvęs tremtinys ir vienas iš sąjūdžio dalyvių dėstė, jog reikia antrojo sąjūdžio, nes nublukęs patriotiškumas  –  “vėliavas pasinešiojame, bet širdyje tikro jausmo nėra, o tėvynę turi mylėti, kaip savo tėvus.”

Trisdešimtmečio šventėje sulaukta ir itin garbingo svečio, kuris pristatytas Sąjūdžio šauklio vardu  –  Arvydo Juozaičio, kuris iš karto prakalbo Justino Marcinkevičiaus žodžiais  –  “Diena, kaip Dievo šypsena”, pasidžiaugęs, kad jam Molėtuose ypatingai gera ir jauku. “Kiekvienas jubiliejus įveikia laiką, mes amžini, –  kalbėjo filosofas, išsitaręs, jog mūsų krašto Sąjūdis, prilyginęs jį simboliui  –  medžiui, buvęs savitas, kaip ta medžio laja, kai šaknys yra Žemaitijoje…” Svečias taipogi pastebėjo, jog čia surengtas sambūris yra ne formalus pasisėdėjimas, o gyvas pasibuvimas, kurio rezultatas galbūt galėtų būti ir Sąjūdžio muziejaus atsiradimas.

[youtube]https://youtu.be/qHG4syuPdyI[/youtube]

Tuo tarpu molėtiškis Petras Babelis, tramdęs jaudulio ašarą, prisipažino, jog jis visuomet buvęs opozicionierius, todėl ir šiandien jam rūpi, kad po 10 metų šia mūsų miesto sutvarkyta infrastruktūra naudosis, ar bebus kam čia gyventi. Dar vienas svečias Gintaras Songaila sakė, jog turime prikelti atmintį, pasirūpinti, kad būtų tinkamai išsaugoti visi įrašai, ragino atskirti tuštybę nuo tikrų vertybių. Tuo tarpu kraštietis Algis Sabaliauskas išliko optimistas, jis ragino žiūrėti ne po kojomis, o į priekį, deklaruodamas, kad Lietuva yra Europos viltis.

Jonas Vaiškūnas Sąjūdžio metus matavo su žmogumi  –  vadinasi, jis labai jaunas, todėl reikia žengti tolyn, o ne minėti, dėstė, jog Sąjūdžio vis dar bijoma, o a.a. E. Blaževičiūtės tuometis pasakymas, kad iki Molėtų Sąjūdis neatėjo, visiška netiesa, jis į mūsų miestą atėjo ir neišėjo, o jo brandą reikia panaudoti einant balsuoti, stojant į tą vietą, kur yra galių ir galimybių, o mūsų galia vienybėje, todėl turi būti vadovaujamasi ne praktika skaldyk ir valdyk, o vienykis ir nugalėk. J. Vaiškūnas taipogi siūlė Molėtų mieste pastatyti paminklą krašto ar valstybinės reikšmės, priminęs, jog 1989 m. buvo nutarta statyti paminklą Jonui Basanavičiui, miesto centre buvo pastatytas net tai liudijantis ženklas, kuris dabar “Molėtų švaroje” ilsisi…

Sąjūdietis Albinas Jerašūnas kalbėjo trumpai  –  linkėjo jaunimui nugyventi tokį įdomų gyvenimą, koks teko jam, o Liudvikas Myško, visuomet labai išraiškingai gebantis išsakyti mintis, šiuokart akcentavo, jog reikia auginti vaikus taip, kad jie žinotų, jog tėvynę ne už duodamus saldainius mylėti reikia, o kaip motiną, už tai, kad ji mama. Sambūrį, kuriame daug kalbėta, juokauta, vėl degta ir, tikėkime, užsidegta būsimiems darbams, kurie pakeis dabartinę Lietuvą į tokią, dėl kurios anuomet nieko nebijota, pasisakymu baigė meras Stasys Žvinys, dėkojęs už dalyvavimą, už anuomet nebijotą riziką dėl savęs, artimųjų, už įkvėpimą, kuomet iš paskos ėjo žmonės, už vienybę. “Nebūtų Sąjūdžio, nebūtų, ko gero, ir Kovo 11-osios,  –  sakė meras, prisiminęs, kad ir pats buvęs maištingo charakterio, todėl jo ėjimas į sąjūdį buvo noras keisti esamą tvarką, bet, iš pradžių sąjūdiečiai į jį žiūrėję kaip į Trojos arklį, pasmerkimo sulaukęs ir iš partijos komiteto, bet pasirinkęs tai, kas buvo arčiausiai širdies  –  Sąjūdį.  –  Dabar mes turim kitokią Lietuvą, bet vis dar reikia susitelkti ir eiti, keisti ją, niekas kitas už mus to nepadarys…” Visiems sąjūdiečiams įteikta V. Kazlienės parengta knyga “Molėtai 1918-2018”, kurioje nemažai vietos skirta ir Molėtų sąjūdžiui.

Skirstytis  – neskubėta  –  pašnekesiai, arbatos puodelis ir sumuštinis visiems galbūt priminė tas dienas, kuomet vienytasi, rizikuota, kovota, generuotos idėjos. Aišku, būta ir klausimo, kodėl dabar yra kitaip nei tikėtasi, norėta ir planuota. Galbūt tai dar vieno sąjūdžio pradžios pradžia?

“Vilnies” Nr. 65 rugpjūčio 31 d.

Alkas.lt papildymas:

Sąjūdininkas Jonas Vaiškūnas Molėtų sąjūdžio 30-mečio minėjime pasiūlė sąjūdžio pradininkams ir minėjimo svečiams pasirašyti minėjimo dalyvių kreipimąsi į Molėtų rajono valdžią. Kreipimesi Molėtų rajono valdžia raginama Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio 30-ųjų metinių proga įamžinant Molėtų sąjūdžio atminimą, pagaminant ir pritvirtinant atminimo lentą ant pastato (Vilniaus g. 42), kuriame nuo 1988 m. veikė Molėtų sąjūdžio būstinė. Taip pat siūloma pastatyti Molėtuose paminklą istorinei asmenybei, nusipelniusiai savo šalies arba Molėtų krašto istorijai.

“Molėtų sąjūdžio atminimo lentos įrengimas ir paminklas istorinei asmenybei turės ne tik memorialinę reikšmę, bet ir paakins molėtiškių žingeidumą ir domėjimąsi savo krašto istorija ir jos kūrėjais, pasitarnaus kaip svarbi šiuolaikinio jaunimo pilietinio bei patriotinio ugdymo priemonė”, – rašoma 38-erių minėjimo dalyvių pasirašytame pareiškime.

Dar 1989 m. vasario 16-osios mitinge Molėtų sąjūdininkų priimtoje rezoliucijoje buvo iškeltas siekis Molėtų miesto centre pastatyti paminklą tautos patriarchui daktarui Jonui Basanavičiui. Galimoje paminklo vietoje buvo pastatytas didelis akmeninis ženklas liūdijantis šį pasiryžimą, tačiau iškovojus nepriklausomybę šis ženklas rajono valdžios buvo pašalintas…

Molėtų mieste iki šio nėra jokio Sąjūdžiui skirto atminimo ženklo. Nėra taip pat ir istorinio paminklo įamžinančio Lietuvai ar Molėtų kraštui svarbios istorinės asmenybės atminimą.