Nežinia kelintą kartą atvirai parodžiusį neapykantą Lietuvai ir viešai pasityčiojusį iš jos karžygio Klaipėdos Tarybos narį užgriuvo „net“ paties A. Tapino kelta masinio pasipiktinimo banga. Šį kartą rūstybė tokia didelė, kad pagarsėjusiam „vatnikui“ išdrįsta – koks žygdarbis! – net skelbti apkaltą. Būtų juokinga, jeigu nebūtų neramu ir koktu. Juk tai ne kas kita, o dar vienas parodomasis ir grynai teatrališkas tariamo pasipiktinimo „vatnikais“ protrūkis, patvirtinantis, jog Lietuvos valstybės – nėra.
Šitaip keliamų tokių pasipiktinimo audrų tikroji paskirtis yra viena – nukreipti dėmesį nuo „vatnikiškumo“ reiškinio esmės ir nuslėpti jo priežastis, mastą, galiausiai – iš tiesų pavojingiausias, bet niekada neįvardijamas „vatnininkystės“ atmainas.
Atidžiai įsiskaitykime į šį straipsnį.
Jame kaip tik ir galima susipažinti su į oficialią klasifikaciją dar neįtraukto „vatnikų“ porūšio atstovu. Šiam porūšiui būtina duoti vardą: tai „eurovatniko“ egzempliorius. Skirti ir klasifikuoti tokį porūšį – pagrįsta ir prasminga. Juk „vatnikiškumo“ esmė ir jį atpažinti leidžiantis skiriamasis bruožas – ne trauka ar stūma į Rytus ar Vakarus, meilė ar neapykanta Putinui ir Junckeriui. „Vatnikiškumo“ esmė – savo valstybės nevertinimas ar net jos idėjos neigimas.
O kas yra tas „eurovatnikas“ ir kaip jį atpažinti, puikiai atskleidžia įvykių Klaipėdoje kontekstas. Rusiškąjį „vatniką“ miltais „pavaišinęs“ karštas Lietuvos patriotas ir tariamas „antivatnikas“ pasirodė esąs Liberalų sąjūdžio atstovas miesto Taryboje – lyg tyčia tos pačios partijos, kuri yra sudariusi koaliciją su antivalstybinių nuostatų neslepiančiu Rusų aljansu.
Žavinga, ar ne? O toks pat liberalus kito miesto meras lyg niekur nieko siunčia vaikus į Rytus įkvėpti autentiškos „rusiškojo pasaulio“ dvasios.
Priešybės sutampa. Viačeslavas Titovas yra „vatnikas“, nes nepajėgia, o ir nenori, susitaikyti su tuo, kad Lietuva – valstybė. Jam tos valstybės nereikia. Jis paprasčiausiai jos nekenčia, nes Lietuva jo vaizduotėje – tik Rusijos imperijos provincija. Šiaurės vakarų kraštas.
Liberalieji „eurovatnikai“ triukšmingai piktinasi rusiškaisiais „vatnikais“ ir juos smerkia. O kartu yra jų dvasiniai broliai ir bendraminčiai. Juk Lietuvos valstybės jiems nereikia lygiai tiek pat. Tautos nėra – yra tik privačių interesų bet kokioje valstybėje turintys netrukdomai siekti individai. Atiduokime ES paskutinius valstybės suverenumo likučius – teisę tvarkyti net socialinius, kultūros ir švietimo reikalus. Lietuva turi tapti ES savivaldybe – štai koks A. Kubiliaus pasiūlytas ES „eurofederacinės“ pertvarkos idealas. Tai – grynai „eurovatnikiška“ Lietuvos ateities vizija. Fantastiškas pasirinkimas: Rusijos Šiaurės vakarų kraštas ar ES Vidurio (gal Šiaurės?) rytų regionas? Jeigu individo laisvei užtikrinti sava valstybė nebūtina, kaip teigia liberalieji LLS ir TS-LKD „eurovatnikai“, tai iš principo teisūs ir prorusiškieji „vatnikai“, teigiantys, kad tą laisvę gali užtikrinti ir Putinas: juk okupavęs ir aneksavęs Lietuvą jis greičiausiai nesikėsintų į vienintelę „eurovatnikams“ suvokiamą laisvės formą – šventą ir neliečiamą individo privačios nuosavybės teisę.
Ši valstybės pamatus kasdien ardanti „vatnikų“ ir „eurovatnikų“ mentalinė sąsaja – ne vaizduotės pramanas. Vienus ir kitus saistantis ryšys – įsitikinimas, kad Lietuva negali ir neturi teisės būti valstybė – seniai materializavosi mūsų politinio gyvenimo tikrovėje. Patriotiškomis ir provakarietiškomis besiskelbiančių politinių jėgų „pragmatiškos“ koalicijos su atvirai antvalstybiniais gaivalais seniai tapo kasdienybe ir laikomos norma. „Vatnikai“ jaučia ir yra puikiai perpratę, kas iš tiesų slepiasi po skambiomis „eurovatnikų“ deklaracijomis – todėl kasdien drąsėja ir veikia vis atviriau bei įžūliau. Jie žino – garsiai šaukdami, kad reikia kuo toliau ir greičiau nuplaukti į Vakarus, lietuviškieji „eurovatnikai“ valstybės laivo bures nepastebimai kreipia Rytų link. Lietuva kartoja Kolumbo kelionę: tarsi norėjo ir manė plaukiąs į Indiją, bet atsidūrė Vakarų Indijoje…
O kaip gerbiamas filosofas pavadintu tuos, kurie istisai viska neigia, smerkia Lietuva, rusiuoja zmones i ivairiausius vat ikus ir nevatnikus, tariasi zina vienintele teisybe, bet jokios iseities nesiulo. I kuria puse mes plauksim su tokiu poziuriu ir kur nuplauksim???
Žmonės VISADA bus skirstomi į savus, svetimus, priešus. Taip surėdyta. Tai atėjo iš seniausių ir gūdžiausių laikų, kada žmogus net nebuvo protingas padaras. Šitai nesikeičia ir nepasikeis jokiais socialiniais būdais. Tai gamtos mechanizmas. Tai vyksta milijardus metų, ir tesis kol yra gyvybė. Visada bus tie, kurie norės svetimo, norės ateit ant gatavo ir pasiimt, be pastangų, nė piršto nepajudinus, o tuos kur sukūrė, išstumt, sunaikint. Istorija pilna tokių pavyzdžių. O šitie “vatnykai” jie kaip AIDS. Sunaikina imuninę sistemą. O tada mirtis. Nori išgyvent, priverstas tokius filtruot ir nuo jų gintis. Taip tesiasi milijardus metų, parazitimas įvairiomis formomis, gamtoje yra NORMA ir tokiom salygom, organizmas visada turi savisaugos mechanizmus. Svetimos lastelės ir patogenai naikinami, kitaip jie sunaikins tave. Tas pats ir politikoje, visuomenėje, net šeimoje, tu niekada nepriimsi į šeimą, bile ko iš gatvės, ką žinai kas jis, o ir vietos visiem neužteks. Būtų beprotybė. Visada bus savi ir svetimi. Tai gamtoje vykstančių dalykų atspindys mūsų gyvenime. Nori būt sveikas ir išgyvent, privalai šalint tuos kurie tave ėda. Tiek iš išorės, tiek iš vidaus. Suveltai gavosi, bet tikiuosi mintį daug maž aiškiai išdėščiau. Todėl skirstymas į savus ir svetimus yra, buvo ir TURI BŪTI. Po galais, bitės, skruzdelės irgi skirsto. Kvepi neteisingai, elgiesi keistai, tave varys lauk, arba į skutus sudraskys. Tai gerai, taip turi būt. Ir atmink, skruzdelė į svetimą skruzdelyną, einą dirbt SAVO skruzdelynui. Žmonės ne išimtis. Svetimi dirbantys Lietuvoje, dirba kažkam kitam, atitinkamai PRIEŠ Lietuvą. Tokia ta mano gamtos pamokėlė.
skaičiau knygoje apie biologiją – apie skruzdėles. Yra toks vabzdys, kurio lėliukės išskiria narkotizuojantį lašelį. Skruzdės, radusios tokius vabzdžius, parsineša juos namo, maitina, nustoja dirbti, nes laižo tą narkotizuojntį lašelį, kol sunaikinamas visas skruzdėlynas. Todėl sovietai stengėsi mūsų tautą nugirdyti. Na ką paimsi iš vatnikų, anot V. Vyšniausko, pasakiusio kalbą Seime, iš tokių mes nieko ir nesitikime. Bet kaip suprasti tuos nusipelniusius Lietuvai žmones, kurie dėl savo puikybės (nes nenori prisipažinti, kad juos apmulkino), vis vien gina šmeižikę, sukėlusią didelį pavojų Lietuvai vadinamos Garliavos pedofilijos byloje? Jie lyg ir ne vatnikai, bet išeina – kad Lietuvos kenkėjai?
Ar Garliavos atveju tas vabzdys nebus žiniasklaida, o išskiriamas lašelis jos atitinkamos temos informacija… Žmoguje visokių pradų yra…
Kažkaip tai nejaučiau pavojaus nei sau nei Lietuvai dėl to ką užčyrškino Galeviškiai…pajautė pavojų tie kurių pomėgiai pavojingi nes vyrų dar vis pasitaiko.
Bet juk labiausiai savo valdymo veiksmais ir propaganda reiškiasi “lenkovatnikai”, tačiau kažkodėl Radžvilas jų savo “vatninkystėje” nepastebi. Kaip pavadinti tokį jo elgiasį…
Gerai, “eurovatnikas” išmiltavo maskovijos “vatniką”, na neblogai. O ką dabar daryti su “kubileurovatniku”? Gink dieve išmiltuoti nekviečiu, bet… “klausimas atviras, ponai”.
Gerai, o kam “vatnikaujama” pasivadinant nelietuvišku “pro patria”… Man atrodo, kad, nors ir makalyninant rašinių turinį joje, patrijai (tėvynei), kuri žečpospolitiška, t.y. lenkijiška. Kam Lietuvoje, ar lietuvybei joje pakeliui šia kryptimi…
Stebėtis nėra ko. Senokai pastebėjau, kad kada kalba eina apie Lietuvos naikinimą, abi pusės pučia į vieną dūdą. tai ir partizanų dergimas, tvirtinimas, jog Lietuva negali ir neturi savarankiškai tvarkytis, tegu klauso nurodymų iš “centro”. Kažkas jau lyg ir girdėta. Suprantama, nė viena šalis, šiuolaikiniame pasaulyje, negali išlikt izoliuota, ar išvengt kitų šalių ir kultūrų įtakos. Bet, ne apie tai kalba. Kalba apie tai, kad yra veikėjai, kurie nenori Lietuvos, kaip nepriklausomos valstybės. Valstybės, kuri gali sprest, kokiųs susitarimus sudarinėt, kokius įstatymus priimti. Vieni dirba nedraugiškom valstybėm, kiti tarptautiniui kapitalui, kuriam VISOS valstybės neaptarnaujančios jų interesų, priešas.
Klausimas gana sudėtingas.
Didžiosios valstybės nori savotiškų naujos kartos kolonijų, kurios maitina “centrą”. Tik be išlaidų tų kolonijų išlaikymui ir be tiesioginio kolonijų valdymo, kas laikui bėgant neišvengiamai pereina į maištus ir sukilimus. O tai jau papildomos išlaidos, nuostoliai, visuomenės pasipiktinimas dėl karų ir krūva kitų bėdų. Mūsų laikais, tokios kolonijos, nuostolingos. Reikia suprast, jog valstybės neretai siekia kuo didesnės įtakos, o ji gali būt pasiekiama silpninant kitas, tiek naudos, nes daugelis turi nemažai vidinių išlaidų, skolų, o ir įsipareigojimų visuomenei daugybė. O tai kainuoja ir pinigų visada trūksta, visiem.
Bet juk galima kitaip. Yra lyg ir atskira valstybė (stipresnės įtakoje) , ji surenka mokesčius, kažkaip save išlaiko, žinoma vietiniai negali tikėtis iš tokios valstybės to, ką gaus “centro” valstybės gyventojai. Žmonės kaip ir laisvi, bet… Kaip ir tradicinių kolonijų atžvilgiu, geriausi protai, pinigai ir ištekliai, plaukia į “centrą”, o į pakraštį veža parduot, centre gaminamas prekes, neretai brangiau ir prastenės kokybės nei pas save. Dabar aplamai Kinijoje gaminamas ir perparduodamas prekes. Su savo lipduku. Tai beprotybė ir kelias į nuopuolį. Schema auksas ir prieskoniai, mainais į karolius veikia. Naujoviškai. Tik šiuo atveju, karoliai atitenka vietiniui vadukui ir vertelgom, kurie tą vaduką palaiko, o gyventojam špyga ir kupra nuo sunkaus darbo, su pažadu, kad jeigu labai, labai plėšysiesi, sulauksi teisingo atpildo (iš tiesų prarades sveikatą, mirsi skurde). Tačiau galima sekt pasakas, kad dar kokių dešimt, o po dešimties, jau dvidešimt, o paskui “dėl techninių nesklandumų”, dar daugiau metų… Staiga viskas suklestės. Reikia tik dar truputuką pakentėt… Visai nedaug, dešimt, na dvidešimt, gal truputuką daugiau metų… O jau paskui, paskui, och kaip bus puiku paskui. tolimoje ateityje, tu žmogau tik ark ir tikėk. Šviesiu rytojum. Kuris tuoj, tuoj, už kampo, visai čia pat, tik kažkaip ateit negali, bet tu tikėk ir plėšykis, nes tu juk nori šviesaus rytojaus? Žinoma kaip nori, todėl ir pakentėsi kiek reikės (iki grabo lentos).
Negalima leisti sau tapt tokia melžiama karve. Ir galite neabejoti, šitą bandys primest nemažai valstybių. Ypatingai kaimyninės. Net ir nedidelės. Nagai visų į save riesti, neplėš tada, kada pats to neleisi. Kitu atveju net Latvija ar Estija ir tie gali susigundyt atsikąst gabalėlio pyrago. Visiem sunku, pas visus pilna ižde skylių kurias reikia lopyt, kažkaip… Štai ir lopys ta savo iždą, kažkaip…
Norit pajust dalinimosi džiaugsmą savo kailiu? Na žinot, kaimynas turi automobilį, ne naują, bet dar važiuojantį ir sulopytas kelnes, na ir pas jus panašiai. Mašina genda, kelnės vis labiau plyšta. O jūs staiga nusimaunate kelnes ir atiduodate kitiem ir automobilį išrenkat ant dalių, kurias išdalinsit tarp norinčių (jų bus, galit neabejot), kaimynai be abejo dėkingi (galbūt ir neilgai), ploja iš džiaugsmo ir prabangaus kostiumo rankove, braukia šykščią ašarą, dėl tokio gražaus poelgio. Įteiks kokį tautų draugystės medalį, gal net auksinį. O tas tas kur turi sunkvežimį, gal padovanos paspirtuką, kiti susimes ant figos lapo. Tai visiem džiaugsmo bus… Tik kaži ar patys apsidžiaugsit. Čia krikščioniškos vertybės neveikia. Nereikia ėst kitų, bet ir savo išmėtyt negalima. Prarasi, neturėsi, visai, niekada. Nebus kitos žemės, nebus kitų išteklių, o ir svetimi žmonės kaži ar geriau už savus. O jeigu tu kalbėsi kitos valstybės, kalba, ten gali pradėt galvot, kad turi čia kažkokių savo teisių… Pasiūlys savanoriškai-priverstinai, tapt viena didele šeima. Kaimynai mum ne kart siūlė tokius dalykus. Gavosi nelabai gerai, po šiai dienai atsikosėt sunku.
Politikoje draugų nėra. Gali būt pakeliui, kažkas gal net nenorės pasigerint savo gerovės, tavo sąskaita. Reikalų turėt reikia, bet niekada negalima pamiršt, jog tavo šalis svarbiausia ir nieko kito tu neturi. Kiti irgi tą pamena. Didžiosios valstybės, o ir ne vien jos, SAVO bėdas nevengia sprest KAŽKIENO kito sąskaita. Tave plėš tiek, kiek tu tai leisi. Visi, na gal ne visi, bet norinčių tikrai netruks. Vieni ginklu. Kiti, kiek vietiniai vadukai leis svetimiem primest savo valią. Piliečių tikslas ir pareiga, tokius vadukus atpažint ir išdrėbt iš valdžios, kuo greičiau, tuo geriau. Pradžiai pakartotinai nerinkt tų, kurie pamiršo pažadus ir padarė priešingai. Lietuvos atveju, visi valde iki šiol, įskaitant dabartinius. Nereikia bijot, nebus šitų, atsiras kiti, visada atsiranda. Antra, visuomenė turi išsiugdyt uoslę tokiem veikėjam ir jų nė iš tolo neprileist prie valdžios. Trečia, tokie vistiek pateks į valdžią, vienaip ar kitaip. Neišvengiamai, deja. Todėl visuomenė privalo būti budri ir vieninga, kad esant reikalui PRIVERST atstovaut sau arba išdrėbt juos iš valdžios. Vienu ar kitu būdu. Tai labai sunku, sudėtinga, bet kito kelio nėra. Kitaip neveikia ir neveiks.
Turint reikalų su tokiom valstybėm kaip Vokietija, Prancūzija, ta pačia Lenkija ir panašiom, galima ir neišvengiamai būtina derėtis, bet reikia atmint, kad yra dalykai, kurie NIEKADA negali būt padėti ant derybų stalo. O tų dalykų, būtinai pareikalaus tokios valstybės. Čia reikalingas stuburas ir blaivus protas, netemdomas asmeninio godumo ir savanaudiškumo. Yra valstybės su kuriom mum pakeliui, bet kurios nenori užmaut kilpos ant kaklo. Su tokiom reikia stiprint ryšius.
Kas dėl “gerų” kaimynių rytuose, Rusija, o paskutiniu metu ir Kinija. Nusikali kardą ir lauki KADA pas tave ateis. Ne jeigu, ne ar ateis, o būtent KADA. Tai tik laiko klausimas. Jeigu kardas pakankamai aštrus, priešas pagalvos ar verta veltis. Kaina gali būt didesnė nei nauda. O ir dygliuotas kąsnis blogai ryjasi. Tiesa Lietuvos atveju abejoju. Geroje mes vietoje. Uostas, visos šalys ranka pasiekt, be galo patogi vieta. Na ir Kaliningradas pašonėje. Labai gardus kąsnis. Galiu užtikrint, mūsų taip paprastai ramybėje nepaliks. Niekada, niekas kas gyvena pašonėje ir turi pakankamai galios, ar įtakos, kad mus palenkt ar užkariaut. Galit iškalt tai akmenyje ir užritint į Gedimino kalną, na žinot ateities kartom. Bus naudinga paskaitinėt. Jeigu tik bus kas skaito, Lietuviškai.
Čia jau visi Europoje turėtu kažkaip susivienyti, nes ryžtingas priešas, pradės grobt pavieniui, tuo pačiu didindamas savo galią užgrobtų valstybių sąskaita, o toliau… Toliau skaitome dvidešimto amžiaus istoriją. Vokiečius ir jų sąjungininkus, bendrom jėgom sutvarkė, bet tai buvo klaikiau nei klaiku ir pareikalavo didelio kraujo. O ūsuoto tarakono rytuose priplot jau jėgų nebuvo. Visi buvo išseke po karo. Niekam nereikėjo naujo, neabejotinai ne mažiau siaubingo. O ir atomine bombą anas spėjo pasigamint. Nieko kito neliko, kaip pagrūmot, atsitvert ir pradėt ruoštis dar baisesniam karui. O mes likome anapus. Kuo tokie įvykiai baigėsi Lietuvai, manau net vaikai žino. O jeigu nežino, tai ką po velnių veikia švietimo ministerija? Tegu taiso broką.
Yra dar vienas pavojus, tai tarptautinės kapitalo struktūros. Jų tikslas nususint VISAS valstybes, kad galima būtų netrukdomai parazituot tų valstybių visuomenių sąskaita. O paskui iščiulpus syvus, numest kaip išnarą ir keltis kur žolė žalesnė. Tai tokie naujieji klajokliai. Atjojo, arklys nuėdė žolę, išmušė ir suvalgė gyvūnus, pridergė, išjojo. Vietiniai tegu žinosi su pridergtais šaltiniais, nuėstais laukais ir tuščiom giriom iš kurių tik kelmai belike. Šio priešo dar niekas rimtai nevertina, kiekviena valstybė mano, jog juos galima priverst dirbti sau, tereikia tinkamai nusilenkt, kur reikia patept, kažkur suteikt kokių galių ir privilegijų. Didelė klaida, jie dirba sau ir tik sau. O valstybės praranda savo galią ir prasmę. Tai kaip vijoklis, kuris atrodo nepavojingas, bet laikui bėgant nužudys šeimininką. Kol kas jų rimtai niekas nevertina. Be reikalo. Na galbūt Trampas metė jiem pirštinę, su šūkiu: nedirbsi mum, pasigailėsi. Būtų neblogai jeigu daugelis Valstybių pasektu pavyzdžiu, bet kažin ar taip bus. Pažiūrėsim kas iš to gausis. Nujaučiu ateityje dar bus bėdos.
Na tokie šiek tiek padriki pamąstymai apie tuos, kurie mūsų avilį, savo naudos ieško.
Perskaičiau. Gero nieko. Ką čia nuveikus, gal pasikart?
Geriau – susideginti. Efektas bus ryškesnis. ?
degtukų neturiu.
Kaip ir ne, žmonės taip tūkstantmečius gyvena. Šiaip dalykai, kuriuos mano supratimu naudinga žinot kiekvienam, kad nereikėtu stebėtis, dėl visokių įvykių. Ir neuždavinėt klausimų, kada kažkam bus gana? O kodėl? Kaip taip gali būt? Niekada nebus gana, kol nebus pakankamai rimto atgrasymo. Ir būt gali labai įvairiai, priklausomai nuo to, ko kažkam iš tavęs reikia. Visada taip buvo, yra ir bus. Vieną dieną, gali tekt stot akis į akį prieš tuos, kurie atėjo tavo kailio. Ir norinčių to kailio visada atsiras. Ką su tuo veikt pats spresk. Aš tai sakyčiau, jog reikia būt tam pasiruošus ir neleist, kad taip atsitiktu. O čia jau netoli nuo to, kad pakrutint savo subinę vardan kitų. O jeigu ir kiti pakrutins, žiu gal ir nereiks amžinai laukt to šviesaus rytojaus. Visai nebloga mintis, mano manymu. Sakyčiau reikėtu išplėtot, kaip čia pasakius plačioje visuomenėje.
Viskas taip, tik tada kame viso to esmė? Esmė tame, kad visuomenėje vyrauja instinktyvioji proto pusė, žmonės kol kas tik pakankamai suvisuomeninti gyvūnai, mąstančiomis būtybėmis jie dar netapo ir didelė tikimybė, jog nebepataps nes paskutiniu metu labai stipriai didėja atotrūkis tarp naujų atradimų, technologijų pažangos ir galimybėmis protingai jomis pasinaudoti, o ne susinaikinti….
Manyčiau, kiek “pašlifavus” ir gal praplėtus, galima būtų drąsiai skelbti kaip straipsnį.
Autorius nepastebėjo naujos vatnikų rūšies, nei to, kaip patriotai trukdo ATR litwinams, (= LT lenkams) dėl Lietuvos pažangos aukotis, į ATR galybę vėl Lietuvą ištraukti :
„… O tai, kad vatnikams ir patriotams-(liet)vatnikams nepatinka ATR nenuostabu. Vieni anais laikais iš mūsų reguliariai gaudavo į kailį, kiti iki šiol kaimietiškai brangina vien valstybinę kalbą.
Liet-vatniku manymu, svarbiausia yra sulietuvinti Lietuvoje gyvenančius kitataučius (gal vis dėlto – kitakalbius?), kad ir ką tai reikštų. Tokių liet-vatnikų dėka Lietuva ir toliau liks užribiu, o apie ATR galybės laikus galėsime tik pasvajoti.”
Dieve, Dieve, o aš taip ir nesupratau… 3 x Mea culpa!
Na, kurgi, Tamsta! Jeigu leisime sunaikinti kalbą, anot Tamstos – kaimietiškai branginamą, iškart atsidursime užribyje. Juk tik kaimiečių išsaugota lietuvių kalba sugrąžino mums valstybingumą, nes tai stipriausias jausmas, kurį tauta turi. Ypač tautiečiai sujudo, kai paskutiniais Brežnevo metais sovietai pradėjo kalbėti apie tautų susiliejimą – tai, manau, vienas iš pagrindinių veiksnių, atvedusių į nepriklausomybę. Ir dar noriu Tamstai priminti, kad lietuvių bajorai greitai sulenkėjo ir net pradėjo gėdytis lietuvių kalbos, o paprasti žmonės, net uždraudus lietuvišką raštą, visaip stengėsi išvengti nutautinimo: daraktoriai mokė vaikus, knygnešiai nešė draudžiamas lietuviškas knygas. O Sausio įvykių metu lietuviai, dainuodami lietuviškas dainas, apjuosė Parlamentą, dėl ko okupantas bijojo pulti, sakydamas: “per daug mėsos”. O kas tų dainų išmokė, persekiojami net saugumo, visaip laviruodami? Ogi šviesūs žmonės, kuriuos dabar naujieji lietuviai išvadina “bobomis su auksiniais dantimis”, “išėjusiais iš tvarto”, “smirdančiais”.
Atsiprašau, kad suklaidinau.
Tai iš visą savaitę Delfyje kabojusio str. apie tai, jog jie nei tie, nei tie, jei už Varšuvą, nei už Maskvą, jie ATR litwinai – tokio turinio komentarai būtent iš ten. Ten aiškina, jog mes esame vatnikai – (liet)vatnikai, nes neįvertiname jų…
Atsiprašau, nesupratau Tamstos ironijos, nes straipsnio Delfyje neskaičiau – neturėjau priėjimo prie interneto. Bet dėl sulietuvinimo (dabar suprantu, kad turėtas omeny pateiktas projektas Seimui), tai Lietuvos lenkai turėtų tik džiaugtis tuo, nes, anot Dviračio žinių personažo verslininko – nemokėdami lietuvių kalbos Lietuvoje, jie tiks tik dešrų gamybos darbui. Tiesa ta, kad kova niekada nesibaigs – Radžvilas teisus, būkime tam pasirengę. Tik aš vis viena optimistė: iš istorijos matyti, kad okupantams blogai baigiasi, jeigu puola lietuvius: net rusai pripažįsta, kad jeigu nebūtų inkorporavę Lietuvos į CCCP, dabar dar CCCP egzistuotų. Mes buvome tas akmenėlis, kuris sugadino sovietijos mechanizmą galutinai. Tik kažkodėl naujieji lietuviai to nesupranta, jie taip džiaugiasi Vakarų hamburgeriais, disneilendais (kaip išsireiškė Radzevičius – keliautojas), kad negali pakęsti savo tautos papročių ir niekina juos, galvodami, kad “globalioje” Lietuvoje jų nereikia. Dėl vatnikų man neskaudu – tai Lietuvos priešai, bet labai skaudu dėl tokių naujųjų lietuvių.
Leonora – esi šauni. Tave palaikau . Sakai tiesą . Už Tiesą Tavę myliu!
Beje, straipsnis čia apie ką?! Nieko nesupratau… Ko gero, reikės baigti trečią universitetą,- dviejų neužtenka, kad suvokti V.R. filosofines vingrybes…?
Jeigu trumpai, viskas autoriaus pateikta vienu sakiniu.
…„Vatnikiškumo“ esmė – savo valstybės nevertinimas ar net jos idėjos neigimas…
Galite nedėkoti.
Supratau, ačiū! Bet yra mums labiau žinoma sąvoka “mankurtizmas”, kurią, beje, naudoja savo publikacijose ir pats V.R. Žodis “vatnykas” – kažkoks jau labai neaiškus… Tarp kitko, “vatnykus” (“vatufkes”) nešiojo ir mūsų tremtiniai Sibire…
Vatnikais pirmiausia pradėjo vadinti pažangūs Rusijos rusai tuos, kurie žvalgosi atgal ir pasiilgsta Stalino. Iš ten atėjo ir pas mus. Žinau tai, nes klausau “Svobodos” radijo ir pastebėjau, kada tas žodis atkeliavo pas mus. O žodis “mankurtizmas” atsirado irgi ne Lietuvoje, o Čingizo Aitmatovo (berods, kirgizas) romane.
Taip , taip . Č. Aitmatovas labai aiškiai ir nuosekliai aprašė iš kur ir kaip buvo daromi “mankurtai”. Pabrėžiu. “makurtas” ne gimsta , jis pagaminamas.
Tam mūsų tautiečius (tremtinius) į vergovę ir vežė, kad išmirtų, o like gyvi su “vatufkėmis” statytų “komunistinį šviesų rytojų”. Nemanau , kad like gyvi tuo ryzu džiaugėsi. Tuo rūbu džiaugėsi maskovitai kare. Girdėjau , kad vokietis iš toliau “vatinkos ” neperšaudavo su “šmaiser”. Kulka įstrigdavo vatoje.
Šitas, nelietuviškas naujadaras, atėjo iš rytų . Ukrainiečiai labai mėgsta šitą pavadinimą. Esu radęs ir žiūrėjau “vata tv”.Smagiai juokinga.
Manau V.R. ir apskritai ‘pro patristus’, ‘forumistus’, o gal ir ‘tiesistus’ trumpai drūtai tiktų vadinti žodžių mankytojais…
Atsiprašau, o “mankytojas” literatūrinėje lietuvių kalboje ką turėtų reikšti? Ačiū.
Veiksmažodis “mankyti” yra literatūrinės kalbos žodis, reiškiantis ‘lamdyti, glamžyti’, jis gali būti giminigas žodžiui ‘minkyti’.
O tie mankytojai/minkytojai ką jie minko? Š…dą? O gal jie… liberastai?
LKŽ susiraskite žodžius, prasidedančius mank
o ten pasidomėkite pačiu pirmu žodžiu… Man jis nebuvo girdėtas…
Tie mankyti tekstai yra žmonių veikimo veiksmus kompensuojantis produktas – skaitalas, už kurį, matyt, yra atsidėkojančių… Žodžiu, užuot ėmusis atitinkamų veiksmų, žmogaus pasitenkinama pabėdavojimo tekstų paskaitymu. Iš čia toks abejingumas visuomenės, valstybės reikalams. Iš esmės tokie tekstai yra viešųjų ryšių akcijos, kurioms, kaip žinome, lėšų turi kiekviena partija ar kokia kitokia valstybės institucija, svetima jėga…
Na, va – štai ir išsiaiškinome itin adekvataus “kažin”/”vilnos” (daugybinės asmenybės sutrikimas? ;)) dėka, kad Pro Patria, Tautos Forumas, tiesos.lt (ir, pagal tą pačią “logiką”, alkas.lt) yra valdžios (ir, greičiausiai, lenkų) agentai beigi “leudies priešaj”. 🙂
Ir ką gi mes be tokių “demaskuotojų” darytume? 😀
Na gal kokiam VDU “specialistų” tam rastųsi… Juk Vytautas Didysis – uoliai tarnavo Karūnai…
Kodėl ne smaukytojais ?
Kuo labiau apipilsi purvu mąstantį žmogų, jį apdergsi, nuo to smagiau bus sau – viską suvesti į fiziologinį lygmenį ir parodyti kitą žmogų gyvuliu be sielos, be žmogiško supratimo ir atjautos, tuo labiau mąstantį žmogų ir ieškantį išeičių iš susidariusių visuomenės negalių pasveikti, parodyti savo primityvumą (prie mitybos – valgyti, tuštintis ir daugintis) tokiam siekėjui, užmėtyti savomis išmatomis ir savo smarve terlioti nepaliaujamai.
“Šiame pasaulyje nieko naujo”, žydų karalius Solomon prieš 3 tūkstančius metų.
Graikai turėjo sąvokas ‘meritokratija’ (protingųjų valdžia) ir ‘ochlokratija’ (valkatų valdžia), kas dabar turi atitikmenis kaip ‘elitas’ ir ‘runkeliai’, ‘vatnykai’.
M. Bulgakovas aprašė švonderizmą ir šarikovizmą, Č. Aitmatovas valkatas į vardino mankurtais.
Dabar brandžiose demokratijose tai vadinama elitarizmu ir mobizmu.
Prof. V. Radžvilas labai taikliai apibrėžė eurovatnikus ir vatnikus – tie patys valkatos, laukiantys iš skirtingų pusių išmaldos ir malonės.
Siūlau tikslesnį terminą – “Pochuistai”.
Įdomus žodis, tai dabar galvoju , kur ir kaip prilipdyti prie kalbos. O jei kokį nors valdžiažmogį taip pavadinčiau, komputerį greitai atimtų ar parų uždarytų?
Antanai , kaip patartum?
Patarčiau šitą žodį rašyti su “taškais”: p.o.ch.u.i.s.t.a.s. Jeigu ką, sakysi, kad tai yra kokia nors abreviatūra. Pvz., parengiamieji organinės chemijos universitetinių integralinių sisteminių testavimų bei analizės seminarai. Čia buvo angliškas humoras…
Jėga!!!
Taip, bet tokiu atveju V.R. liko nepasakyta – nėra to blogo, kad neišeitų į gerą…
Manau, kad pas mus dabar yra atvirkščiai: geras, kuris išėjo per ši…ną, t.y., į blogą.
O gal kubilius ir kt. pseudoliberalus vadinti Euromankurtai. Juk prieš galą sovietijoje buvo daug priugdytų “sovmankurtų”. Tai atsiskirtų nuo dabar priaugusių Kremliui vadovaujant Vatnikų ir būtų aišku. Aš vadinsiu euromankurtais: liberalus bei suliberalėjusius konservus ir vadinamus socdemus, visi jie nuvarė lietuvių tautą į svetimas šalis savo ekonomine ir socialine politika.