Apeiginis rankšluostis (baltarusiškai ručnikas) tradicinėje baltarusių kultūroje yra būtina šeimos ir kalendorinių papročių dalis. Jis baltarusius lydi nuo gimimo iki mirties. Nepaisant globalių istorinių ir socialinių permainų, įvykusių XX a., šalies kaimuose šis paprotys beveik nėra nutrūkusi.
Baltarusijoje ručnikai daugiausia buvo audžiami iš lininių siūlų, šie kaimo žmonių sąmonėje įgaudavo ypatingą magišką jėgą, galinčią juos apsaugoti – išgelbėti nuo ligų ir nelaimių, nuo burtininkavimo ir visokių kitokių kėslų. Vyresnioji šalies gyventojų karta, kurios gyvenimas dar buvo susijęs su linų pluošto auginimu, apie juos atsiliepdavo labai pagarbiai: „Linai – tai Dievo žvakė.“ Išbalinto lininio pluošto spalva nuo seno liaudžiai asocijuojasi su dieviškąja šviesa – prie jos visokios „nešvarios jėgos“ praranda galias kenkti žmonėms. Juk neatsitiktinai baltarusių Švenčiausiosios Dievo Motinos Globėjos ikonose Dievo Motinos omoforas būdavo vaizduojamas kaip ilgas baltas ručnikas. Pasak legendos, juo Dievo Motina uždengė Konstantinopolio gyventojus, kurie meldėsi jai pagrindinėje miesto šventovėje, taip gelbėdama juos nuo prasiskverbusių į miestą priešų.
Apsauginė funkcija ypač ryškiai pasireikšdavo su skriaudomis, netektimis, likimo smūgiais susijusiuose ručnikuose–abidionikuose, kuriuos kaimo moterys kolektyviai išausdavo per dieną arba naktį. Jais siekta sustabdyti epidemijų plitimą, gyvulių kritimą, sausras ir kitas nelaimes. Moterys pasiimdavo šiuos išaustus apeiginius rankšluosčius ir apeidavo apie kaimo trobesius, vėliau pro juos, iškeltus ant rankų, praeidavo visi, kurie to norėdavo, kaimiečiai pravarydavo ir gyvulius. Po to tuos per dieną ar naktį išaustus ručnikus sudegindavo arba jais papuošdavo ikonas cerkvėje, tiesa, kartais užrišdavo ant pakelės kryžiaus. Tai liudija, jog šio tipo ručnikai būdavo nuausti tam, kad būtų paaukoti siekiant išgelbėti žmones ir kaimą ištikusią bėdą nustumti į šalį.
Pagal funkcijas šiems artimi apsauginiai apeiginiai arba iš seniau likę duokliniai (činšiniai) ručnikai. Ir mūsų dienomis jų galima pamatyti ant didelių apsauginių (apeiginių) kryžių, prie įvažiavimų į kaimus, kelių sankryžose, prie ypač gerbiamų vietų, kurios Baltarusijoje vadinamos prašymų vietomis arba prošais. Tai vietos, susijusios su šventais šaltiniais, akmenimis, medžiais ir kitais gamtos objektais, kuriems liaudis yra pripažinusi magiškos gynybos ir išgydymo galių. Apsauginiai apeiginiai (duokliniai) rankšluosčiai – individualūs, prie jų meldžiamasi, kreipiamasi į Dievą prašant sveikatos ir geros kloties kai kuriems konkretiems žmonėms ir šeimoms. Kitaip nei skriaudoms, stichinėms nelaimėms numaldyti skirti rankšluosčiai, kurių dekorui nebuvo skiriama daug dėmesio, apsauginiai apeiginiai (duokliniai) ručnikai buvo puošiami labiau atsidėjus. Jų dekoras atspindėjo vietines apiforminimo tradicijas, taip pat ir konkrečios audimo meistrės individualų meninį skonį. Šie ručnikai buvo suvokiami kaip tam tikras kreipimosi į Dievą atgalinis adresas. Tą patį galima pasakyti ir apie kitus apeiginius rankšluosčius, pavyzdžiui, apie tikėjimo reikmėms skirtus ručnikus–nabožnikus, kuriais puošdavo (ir dabar tai tebedaroma) namų ir stačiatikių cerkvių ikonas.
Ručnikas matomas ir žinomame baltarusių švietėjo ir spaustuvininko Pranciškaus Skorinos graviūriniame portrete, kuris išspausdintas jo Biblijos knygose „Jėzus Sirietis“ ir „Karalystė“, išleistose 1517 m. Kompozicijos centre esančio ručniko fone pavaizduota P. Skorinos emblema – Saulė, besižvalganti iš už Mėnulio, ji simbolizuoja šviesos pergalę prieš tamsą. Pagal šį kompozicinį sprendimą graviūros ručnikas primena panašius šiaurės rytų Baltarusijos dalies Vitebsko srities kūrinius. Būtent tame krašte, Polocke, ir yra gimęs P. Skorina, nemažai laiko praleidęs Vilniuje, tad jis tokiu būdu ir pasistengė parodyti kompozicinį savojo krašto ručnikų savitumą.
Lokalinių tradicijų įvairiapusiškumas puošiant ir dekoruojant rankšluosčius kelia minčių, kad šis reiškinys turi gilias istorines šaknis ir yra susijęs su „savo“ ir „svetimo“ žymėjimu. Visiškai tikėtina, kad liaudies kultūroje ručnikai atsirado dar prieš baltarusiams priimant krikščionybę (stačiatikybę) ir buvo tam tikros žmonių grupės – šeimos, giminės – atpažinimo ženklas. Dėl šios savybės jie buvo tarsi žmonių ir gamtos jėgų, nuo kurių priklausė jų gerovė, žmonių ir Dievo tarpininkai.
Ručnikai taip pat buvo ir bendravimo tarp atskirų žmonių ir šeimų priemonės ir tarpininkai. Ypač ryškiai tai atsiskleidė vestuvių papročiuose, kuriuose būtent per juos būdavo išreiškiamas sutikimas vesti ir tekėti, taip pat jie tapdavo materialia jungiamąja jaunikio ir nuotakos grandimi, be to, ir dovanomis naujiesiems giminaičiams.
Ručnikai sujungdavo gyvuosius šeimos arba giminės narius su išėjusiais į kitą pasaulį protėviais. Dėl šios priežasties jie būdavo gausiai naudojami laidotuvių ir vėlesnių artimųjų atminimų apeigyne.
Visos šios funkcijos daugiausia išliko ir iki mūsų dienų. Antai baltarusiškosios Polesės teritorijoje, kurioje papročiai pasirodė esantys ypač stiprūs, ručnikai audžiami ir įvairiai naudojami papročiuose ir dabartiniais laikais. Netgi ten, kur tradiciniai apeiginiai ritualai jau prarado pozicijas, ručnikai yra vertinami ir gerbiami kaip istorinis baltarusių meninės tekstilės paminklas. Juos drąsiai galime vadinti baltarusių tautos etnokultūriniais simboliais.
Nuo XIX a. pabaigos tradicinėje baltarusių tekstilėje pastebimos padidinto dekoratyvumo tendencijos. Tai paveikė ir ručnikų išvaizdą. Atsiradus naujoms medžiagoms, audimo ir siuvinėjimo technikoms, ėmė didėti ornamento motyvai, į geometrinę struktūrą įkomponuojami stilizuotų augalinių ornamentų elementai. XX a. vyko ir koloristiniai pakitimai – kartu su tradiciškai derinamomis balta ir raudona spalvomis kaip papildoma imama naudoti ir juoda spalva, o po jos – ir polichromija. Nepaisant to, regioninės ir lokalinės ypatybės išsaugomos ir perduodamos per kompozicinius sprendimus, kurie pasirodė esantys patvariausi tradiciniai dekoro elementai. Tai gerai matyti lyginant vienos vietovės ručnikus, nuaustus skirtingu laiku.
Iš gyvenimo pasitraukus vyresniajai meistrių kartai ir pakitus socialinėms gyvenimo sąlygoms, masinis ručnikų audimas Baltarusijoje pasibaigė. Vis dėlto jų kūrimo papročiai išliko daugiausia rajonų centrų amatų namuose, valstybinėse meninės veiklos įmonėse, mėgėjų rankdarbių studijose.
Lietuvių k. negali būti dviguba „nn“. Lietuviškai rašant turi būti Vinikova.
Nebent buvo pakeistos taisyklės.
Taisyklės rengiamos taip, kad ne tik perrašant į lietuvių, bet ir turint tik lietuviškai parašytą, nesuklystum iš jos į originalo k. perrašydamas. Juk originalo k. gali būti ir toks, ir kitoks atvejis.
Per šiandieninį susitikimą Darnos parke (sauvališkai pervadinau, pabrėždama, jog ne naikinti, o (at)kurti turėtų būti raginama) buvo paviršutiniškai užsiminta apie tai, kad baltarusių raštai mažai skiriasi nuo lietuviškų. Kalbančiam tai dar vienas „argumentas”, jog nėra čia ko įsikibus saugoti savo tautinio paveldo, išskirtinumo, nes mes visi vienodi, visi ta pati žmonija.
Kadangi tas jo teiginys čia ir nutrūko, kadangi nebuvo, kas paklausia ar paaiškina, iš kur tas ir raštų, ir tarmių panašumas, niekada į šią temą nesigilinusiems jo teiginiai tampa „šventa tiesa”…
Šių frazių autoriui nešaus į galvą atvirkštinis klausimas: o kodėl slavai tokie skirtingi – ir papročiais, ir kalba – nors ir kaip Kremliaus valdovai, kur jų rankos siekė, stengėsi visus „atversti”?