V. Tumėnas. Lino šventėje menininkai perteikė Lino Kančios apeigas (nuotraukos)

Linas lietuvių tradicijoje buvo ypatingu augalu. Be jo nebuvo įsivaizduojamas ne tik kasdienis bet ir šventinis gyvenimas. Linų darbai buvo dirbami apskritus metus. Juos lydėjo dainos, žaidimai ir apeigos. Rudenį, nuimdami derlių senovės žemaičiai jau rūpinosi linininkystės sėkme kitais metais, prašydami linų dievybės Vaižganto globos. Šaltuoju metų laikotarpiu apdirbti linai verpiami, iš jų audžiamos drobės, iš kurių siuvami ir kasdieniai ir šventiniai aprėdai bei rankšluosčiai. Lietuvių žiemos ir pavasario šventėse gausu simbolikos (pavyzdžiui, persirengėlių kaukės su lino plaukais ir barzdomis, ilgi pasivažinėjimai su rogėmis per sniegą, supimasis sūpuoklėse), kuria siekiama, kad linai gausiai užderėtų ir kuo aukštesni užaugtų. Vasarą linai pražysta dangaus mėlio spalva, matyt todėl jie siejami su dangiška kosmologija, priešiška velnio veiklos sričiai. Vasarą merginos balina drobes, o vaikinai naktigonių metu užsuka jas „pagrobti“. Todėl linas taip tampriai siejamas ir su saule bei vandeniui, o audimas – su Laima ir Laume.

Vasaros pabaigoje prasideda linaraučio talkos. Nurauti linai klojėjami saulės pavidalo ornamentais, džiovinami laukuose. Ruduo pasižymi įvairiomis linų apdirbimo talkomis. Linas visaip  „kankinamas“ – kuliamas, brukamas, šukuojamas, minamas ir t.t. Todėl ši lino apdorojimo veikla siejama su kančios idėja: kankinamo lino dvasia vadinama Končiumi/Valančiumi, Kuršiu. Lininininkystę ir audėjišką veikla supa gausūs tikėjimai. Linų, rankšluosčių, baltų drobelių motyvas ypač paplitęs vestuvinėse dainose, stebuklinėse pasakose. Nepaisant gausių tradicijų, turtingos tautosakos, šiais laikais, apmirus linininkystės pramonei, pamirštame ir linininkystės bei audimo papročius.

Siekdamas intelektualiai prisiminti, meninėmis metaforomis gaivinti linininkystės tradicijas, tarpdalykinių menų srities dailininkas Ž. Danys surengė kūrybinę stovyklą skirtą linininkystei. Rengėjui rūpėjo ne tik pažadinti mūsų pačių kultūrinę atmintį, bet ir pasidalinti patirtimis drauge su užsieniečiais.

Kūrybinis projektas vyko šių metų liepos  10–16 d. Kirkiliškių vnk., Duburio k., Zarasų r. Jis apjungė dvidešimt Lietuvos, Latvijos, Ispanijos, Italijos jaunųjų ir vyresnių menininkų. Tai Vilniaus dailės akademijos, Daugpilio ir Rygos universitetų studentai ir absolventai, folkloristai, dailininkai, dailėtyrininkai, muzikai. Taip pat dalyvavo vietinis jaunimas bei svečiai iš Amerikos, Ispanijos, Italijos, kuriuos domina tokio pobūdžio pasaulėjauta ir estetika. Liepos 16  d. Įvykusi Linų šventė susilaukė ir Antazavės bei Dusetų gyventojų dėmesio. Projektą rėmė Vilniaus dailės akademija, Lietuvos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos kultūros taryba.

Linų šventės kūrybinės stovyklos dalyviai siekė prisiminti ir atgaivinti linininkystės papročius meninėmis formomis, suteikdami Lino tradicijų pažinimui tikrų jausminių potyrių. Pasitelkiant  meninio improvizavimo kelią, etnografija buvo priartinama prie šiuolaikinio žmogaus. Taip gimė teatrališka Linų šventė, kurioje svarbiausius akcentus sudarė taip vadinami lino kančios, „lino mūkos“ motyvai. Surengta performatyvi šventė, apjungė interpretuotus tradicinius papročius, šiuolaikinį folkloro atlikimą ir meninę kūrybą.

Trys pirmos renginio dienos buvo skirtos seminarams ir kūrybinėms dirbtuvėms, kurių metu stovyklos dalyviai teoriškai susipažino su senovine Lino švente, buvo nusakytos „Lino kančios“ (darbų) tradicijos, linininkystėje naudojami ornamentai, su Linu susijusi tautosaka, papročiai, tikėjimai ir mitologija. Paskaitas skaitė etnologas, dailėtyrininkas Vytautas Tumėnas, mitologė Daiva Vaitkevičienė. Tradicinių ir savos kūrybos dainų ir sutartinių mokė instrumentalistas Gediminas Žilys. Drobinių marškinių siuvimo dirbtuvėse amato paslapčių mokė Zarasų tautodailininkė Birutė Andrijauskienė. Klausytojai supažindino su Lino kaip suasmeninto bernelio, taip pat Kuršio, Končiaus samprata tautosakoje, su J. Lasickio minimo Vaižganto apeigų aprašu, aptarė tradicinių linininkystės darbų sąsaja su moteriškuoju pradu. Taip pat buvo gilinamasi į linininkystės bei tradicinio linų apdirbimo darbų – sėjimo, auginimo, rovimo, klojėjimo, kūlimo, šukavimo ir mynimo – papročius ir simboliką. Taip pat buvo aptarti ir audimo darbai: siūlų verpimas, drobių audimas ir balinimas. Paskaitų įkvėpti dalyviai, kartu paruošė šventės scenarijų, rengė šventę, kuri į vieną visumą apjungė Lino kančios kelią, apimantį skirtingus linų apdorojimo darbus. Latvių dizainerei ir folkloristei teko garbė įkūnyti Vaižganto atnašautoją. Ispanijos menininkas tapo pagrindiniu mitopoetinio Lino personažu, o meksikietiškos kilmės amerikietis vaidino Kuršį.

Šventinis veiksmas prasidėjo apeiginiu apsiprausimu įeinant į šventę pro vartus. Eisena, giedodama sutartines nužingsniavo į specialiai renginiui pasėtų linų lauką. Prie augančių linų, prisimenant J. Lasickio aprašytus senuosius lietuvių tikėjimus ir papročius, ant pakylos atsistojusi mergina, vienoje nuleistoje rankoje laikydama ąsotį su medumi saldintu vandeniu, o kitoje iškeltoje – duoną, latvių ir lietuvių kalbomis oracija kreipėsi į Vaižgantą, linų augimo ir derliaus globėją. Po to išgėrusi jo garbei, likusiu gėrimu palaistė žemę ir dėl linininkystės sėkmės pažėrė linų sėklų. Netrukus pasirodė jaunuolis, kuris apsėjo linų lauką. Lauko pakraštyje pasirodė Linas – drobiniu apdaru aprėdytas, šiaudų karūna pasipuošęs ilgaplaukis jaunuolis, simboliškai įkūnijantis linus ir jų dvasią, tautosakinę Lino personifikaciją į kurią kreipiamasi arba kuris pats byloja. Pradžioje jaunuolis pantomimiškai vaizdavo augančius linus, vėliau jį „išrovė“ iš dirvos ir su dainomis nuvedė prie vandens telkinio, simbolizuojančio linmarką. Čia Linui buvo nukirsta galva – jam numušama šiaudų karūna. Linų mirkymą ir šukavimą simboliškai perteikė Lino paguldymas prie geldos – jos vandeniu buvo laistomi ir šukuojami jo ilgi plaukai.

Po to veikėjai nukeliavo į kluoną, kuriame buvo išgyvenama linamynio talka: dalyviai uoliai dirbo su simboliniais mintuvais, kurių garsą sustiprino pagaliais mušamas įvairus šio darbo garsų ritmas. Staiga ką tik pabaigtos kitos linamynio talkos atstovas netikėtai pro kluono vartus įmeta į vidų Kuršio iškamšą. Visi sušunka – Kuršis!!! Vieni pradeda jį mušti, o kiti – vytis jį įmetusį niekadėją, kurį galiausiai pavyksta sugauti. Tada, niekindami ir gėdindami, jį atvedę kluonan sumuša, o po to liepia kartu talkinti linamynio darbuose. Darbams pasibaigus, svečią išvaro lauk kartu su jo Kuršiu*. Talka baigiasi patalkių vakaronė, kurios metu žaidžiami lauminėjimo ir žiužio mušimo žaidimai.

Nepaisydami prapliupusio lietučio, šventės dalyviai, giedodami sutartinę Eisma sesės dauno, nusivedė Liną į pievas, kuriose simboliškai vaizduojamas lino siūlų vijimas – žaidžiamas ratelis Siūlai siūlai, susivykit. Tada pradedama austi – Linui ant pečių uždedamas lankas su daugybe virvelių, kurias laikydamos „audėjos“ supina eidamos priešingomis kryptimis ir nardydamos tarp ištemptų virvelių. Po to Linas paguldomas pievoje ir apklojamas balinama drobe. Visos merginos jį saugo, dainuodamos dainas, bet pavargusios užmiega.

Tada netikėtai iš naktigonės su mediniu žirgeliu atjoja latvių jaunuolis, kuris pagrobia drobę. Merginos atsibunda ir puola jį vytis, pasiviję apsikabina ir meiliai atsiveda atgal. Drobės ir toliau balinamos prieš užsidegusią šiaudinę skulptūrą, simbolizuojančią saulę. Aprengtas baltais drobiniais marškiniais Linas drauge su visais dalyviais ir svečiais, skambant kanklių muzikai nuvedamas prie užkuriamos milžiniškos ugninės šiaudų skulptūros, primenančios verpstę, sudarytos iš dviejų rombų, vieno jų viduje – lino žiedo motyvas, o viršūnėje – saulės spinduliai. Tai – lino dvasios ir linininkystės metų darbų ciklo, ir galiausiai šios šventės kulminacijos simbolis. Skambant sutartinei „Trys keturiose“ (atliekamos „Atalyjos“ ansamblio) dalyviai kontempliuoja liepsnose kintantį Lino simbolį. Apeigos pabaigoje šokami su audimu susiję rateliai ir šokiai: „Auskit sesutės abrūsus“, „Nemunėlis banguoja“ ir kiti.

Tokiu būdu šiame meniniame projekte buvo plėtojama savita meninio veiksmo forma, primenanti šventę, kurioje simboliškai buvo prisiminti tradiciniai visų metų linininkystės darbo ciklo papročiai. Performansas apjungė itin skirtingų žanrų menines veiklas: teatralizuotą veiksmą, tradicinių ir šiandien sukurtų sutartinių giedojimą, kitų archaizuotų folkloro kūrinių dainavimą, mitologinio folkloro rekonstrukcijas, kanklių muzikavimą, tradicinio apeiginio šokio elementus, liaudies žaidimus ir ratelius, oracijas buvo jungiami su vizualiuoju menu – ekomenu, šiaudų skulptūrų ir kitomis instaliacijomis, namų apyvokos ir amatų artefaktų (kitaip tariant etnodizaino) simboliniais pakaitalais. Daugelis veiksmų ir scenų buvo simbolinės, praplėstos pantomimos elementais. Kai kurios lino kančios „stotys“ buvo perteikiamos tikrovišku liaudies juokų, žaidimų ir ratelių žaidimu. Drauge visa tai buvo jungiama su įsijautusių veikėjų jausmais ir išgyvenimais.

Reikia pastebėti, jog šis apeiginis performansas gimė kaip visų jį kūrusių stovyklos dalyvių kolektyvinė sutartinė improvizacija, kurioje reikšmingas buvo kiekvieno dalyvio kūrybinis indėlis ir asmeninė nuomonė derinta su daugumos požiūriu. Jis gimė daugybės ugningų diskusijų, žaismingų repeticijų ir karštų eksperimentų dėka.

Ž. Danys patraukliai plėtoja itin savotišką šiuolaikinės šventės-performanso meninę raišką, pagrįstą tradicinės estetikos edukacija ir menine interpretacija bei meninio apeiginio kolektyvinio veiksmo kūryba, kuri vėliau aprašoma kataloge, yra užfiksuojama nuotraukose, videojuostose, perteikiama specialiai sukurtame filme.

Renginio dalyviai čia pasisėmė įkvėpimo ir tolimesnei kūrybinei veiklai bei ryžto ieškoti raktų į lietuvių folkloro ir mitinės pasaulėžiūros paslaptis.

______________

* Kuršis – kontraversiška žemaičių tradicijų būtybė, kurios simbolika sietina su kankinamo, marinamo ir galbūt už tai galinčia kerštauti ar bauginti linų ir jų vaisingumo dvasia. Kai kurie mitologai Kuršį sieja su senovės prūsų Kurko.