V. Vyšniauskas. „Konservatorių“ totalitarizmas. Atsakymas partiniam jaunimui

Po Seime Sąjūdžio 30-mečio minėjimo proga pasakytų kalbų sujudo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partinis jaunimas, panoręs reaguoti visų pirma į minėjime pasakytą mano kalbą.

Seimo narė ir TS-LKD jaunimo bendruomenės pirmininkė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė parašė straipsnį, kuriame atkartojo partijos tikrovės vaizdinį nupasakojančius teiginius, prieš kurį laiką pažertus jos partijos kolegės Ingos Skrebytės rašinyje.

Tai tie patys teiginiai, kurie lėmė „konservatorių“ nesėkmę praeituose Seimo rinkimuose: Lietuva išgyvena geriausią tarpsnį šalies istorijoje, nes tik kvaili tamsybininkai gali skųstis didėjančia emigracija (tai, mieli kolegos, rodo mūsų laisvę!), augančia socialine atskirtimi ir skurdu (svarbiausia, kad šalies ekonomika auga, o verslas yra nepriklausomas!), suvereniteto atsisakymu ir ištirpimu tarptautinių darinių ir užsienio korporacijų įtakų raizgalynėse, nemažėjančiais savižudybių mastais.

Ir taip, svarbiausia – šventvagiška kalbėti apie tai, kad Lietuvą valdančios partijos – visų pirma liberalai ir „konservatoriai“ – yra korumpuotos ir faktiškai vykdančios nusikalstamas veikas tuo pačiu metu, kai savo rinkėjams aiškina apie skaidrumą, sąžinę ir laisvę.

Laisvę meluoti rinkėjams, laisvę nesilaikyti pažadų, laisvę visus savo kritikus laikyti valstybės išdavikais. Prieš porą metų matėme liberalų reklamą su daužoma stikline „korupcija“. Matėme prieš porą metų ir jų pirmininką sulaikomą STT. Šiemet ryškėja ir TS-LKD ryšiai su „MG Baltic“ koncernu, prieš rinkimus derintos programos.

Kodėl vietoj to negalime tiesiog girti vieni kitų ir apsimesti, kad šalis nėra atsidūrusi ant tragedijos slenksčio?

Jei tendencijos nesikeis, karo atveju nelabai bus kam ginti šalies, greitai nelabai kam bus studijuoti šalies aukštosiose mokyklose, nelabai bus kam mokėti pensijas – dabartinis jaunimas savo senatvėje pensijų jau tikrai nebegaus, nes jų nebus iš ko mokėti, kadangi darbingo amžiaus žmonių tolydžio mažėja.

Šiandien jau tik aklas nemato, kad Lietuva siaubingose kančiose miršta, ir tik prie jos prijungta Europos Sąjungos dotacijų lašelinė dar palaiko jai gyvybę.

Tai reiškia faktinę priklausomybę nuo ES, kurios finansų nemokame efektyviai panaudoti ir tik išdaliname fasadų rekonstrukcijoms ir abejotinos naudos projektams, per kuriuos įsisavintos lėšos nugula į kišenes tiems, kas „dar niekada taip gerai negyveno“, kai tuo tarpu provincija skursta nedarbe, pašalpose ir pensijose.

Kartais naiviai aiškinama, kad emigrantai parsiunčia pinigus, kurių čia nebūtų uždirbę.

Neturima elementaraus suvokimo, kad išmirus arba išvykus jų artimiesiems, tų pinigų niekas nebesiųs, o gyvybinė ir kūrybinė tautos galia bus prarasta amžiams.

„Konservatoriams“ tai nerūpi. Jiems atrodo, kad lietuvių kalbos neprarandame, nes ja vis dar kažkas kalba. Jeigu katastrofiškai žemą jaunuomenės raštingumo lygį suvokiame kaip išraiškos laisvę, kaip laisvę klysti, tuomet, aišku, viskas yra gerai.

Ir visai nesvarbu, kad paniekinę Konstituciją norime iškraipyti kalbos raidyną, kad kavinės savuosiuose meniu gatvėse neretai atsisako lietuviškų užrašų, kad visuotinai šaipomės jau vien iš užsienietiškų terminų lietuviško atitikmens paieškų.

Jie įsivaizduoja, kad alternatyvų vyro ir moters sudaromai šeimai kūrimas, Kalėdų pavertimas komerciniu pasismaginimu, institucinis vaikų grobimas iš šeimų dėl menkiausių smulkmenų, moksleivių tvirkinimas seksualinių mažumų propaganda mokyklose ir panašūs dalykai nerodo tradicijų praradimo, nes vis dar susėdame prie Kūčių stalo užkirsti sintetinių maisto imitacijų, jau seniai sintetiniu pusfabrikačiu pavertusių žmonių širdis, be kurių tyrumo jokios tradicijos nėra įmanomos.

R. M. Mikulėnienei atrodo, kad Vasario 16-osios minėjimo dalyvių gausa jau savaime liudija patriotizmo klestėjimą, kai vis masiškiau nyksta supratimas, kam ta valstybė apskritai reikalinga, ir vis mažiau žmonių nori su ja apskritai saistytis, o vienintelę valstybingumo ir tautiškumo prasmę mato krepšinyje ir masiniuose koncertuose.

Partiniam jaunimui itin nepatiko Sąjūdžio minėjimo proga išgirstas priekaištas, kad būtent „konservatoriai“ pirmieji išdavė Sąjūdžio idealus.

Išlieta daug ironijos, tačiau adekvačiai sureaguoti taip ir nesugebėta, tarsi minėjime norėta tik bukai kaltinti valstybės ir tautos išdavimu – visai taip, kaip įprasta patiems „konservatoriams“ valstybės priešais paskelbti visus partijos kritikus.

Buvo labai aiškiai įvardyti faktai: Sąjūdžio programoje smerkiama nekontroliuojama migracija, su stalinizmu lyginama tautų sumaišymo ir suliejimo politika, kaip alternatyva planuojama tautinė švietimo sistema ir tautos interesams tarnaujanti ekonomika.

Tuo tarpu Tėvynės Sąjunga, pasisakydama už Europos federalizaciją, už globalią Lietuvą, kuri neturi geografinių ribų, kartu su nusikalstamu „MG Baltic“ valdomu Liberalų Sąjūdžiu darydama neoliberalią švietimo reformą, ugdymą ir aukštąjį mokslą versdama tarnauti verslo, o ne tautos ir valstybės interesams, tiesiog papunkčiui išduoda absoliučiai kiekvieną Sąjūdžio pamatinio nepriklausomos tautinės valstybės idealo aspektą.

Šaltai konstatuojamas faktas.

Nuogąstaujama, kad iš tribūnos Seime išdrįsta suabejoti partijų ir rinkimų demokratiniu veiksnumu. Pusė šalies gyventojų rinkimuose niekada nedalyvauja, kita pusė – mėtosi tarp naujų gelbėtojų ir senų nomenklatūrinių partijų, kurios visos it viena stumia neoliberalią ideologiją, skatina Lietuvos globalizaciją ir emigraciją, o jokių priešnuodžių nuo išsivaikščiojimo ir nepakeliamo psichologinio klimato nepasiūlo. Jau nekalbant apie korupcinius skandalus, kuriuose paskendo patys „konservatoriai“.

Tautos referendumai yra sabotuojami, galintieji savavališkai sprendžia, kam leisti referendumui rinkti parašus, o kam – ne, esminiai nacionalinės svarbos klausimai – tokie kaip nacionalinės valiutos pakeitimas į eurą – sprendžiami be referendumo, o oficiozinei linijai paprieštarauti norintys piliečiai išvadinami runkeliais, obskurantais ir kitokiais atsilikėliais. Konstitucinis Teismas, kurio tauta nerinko, skelbia su Konstitucija prasilenkiančius išaiškinimus pagal „konstitucinę dvasią“, kurie yra galutiniai ir neskundžiami. Kas galėtų paneigti, kad demokratija Lietuvoje yra tik fasadinė?.. Ji paprasčiausiai niekam nebeatstovauja.

„Konservatoriai“ nuolatos bet kokią kritiką jų atžvilgiu laiko kritika pačiai valstybei, demokratijai ir laisvei. Kaip alternatyvą savo partijai įsivaizduoja tik tarnavimą „putiniškai rankai“, išėjimą iš NATO ir ES. Putino Rusija niekada nebus Lietuvai draugiška, o NATO yra būtinas apsaugos nuo jų garantas, tačiau „konservatoriai“ nesupranta, kad gali būti už NATO ir prieš Putiną, ir vis tiek kritikuoti jų partiją. Adolfas Hitleris gyrėsi savo partiją pavertęs valstybe.

Panašu, kad „konservatoriai“ irgi mintyse yra įvykdę tokį virsmą, nes savo partiją tapatina su valstybe. Toks susitapatinimas yra vienas svarbiausių totalitarinio mąstymo bruožų.

Aristotelis sakė, kad tironijoje vienintelis laisvas žmogus yra pats tironas, o visi likusieji – vergai. Panašu, kad „konservatorių“ mąstysenai toks protų valdymo braižas nėra svetimas, nes visi šalies gyventojai yra priklausomi nuo „konservatorių“ malonės, kuri lemia, ar kas nors nebus paskelbtas Rusijos agentu. Tie patys rusai sako, kad jei turi galią, tai proto nereikia.

Sąmoningas atsisakymas mąstyti, bet kokią kritiką suvedant į tarnavimą Rusijai, tobulai atitinka šią rusišką ištarmę. Keista, kad didžiausi kovotojai su Rusijos grėsme iš esmės vadovaujasi rusiška mąstysena. R. M. Mikulėnienė savo argumentu įveikia pati save: emigracijos mastai, korupcija, žlugusi švietimo sistema ir abejingumas savo tautiečiams, pasak jos, yra „laisvos valstybės požymiai – tokios, kokią kūrė ir sukūrė Sąjūdis.“

Ar tikrai Sąjūdis Lietuvos valstybę kūrė tam, kad korupciniais ryšiais pasismaugusios partijos diktuotų Lietuvai įstatymus pagal verslininkų užgaidas?

Politikė siūlo pasižiūrėti 1994 m. nuotraukas, ar tikrai niekas nepasikeitė nuo to meto į gera? Pasikeitė, bet ne tik į gera: žmonės išsivažinėjo, išsivaikščiojo, šeimos iširo, senoliai nuskurdo, jaunesni išsižudė, likę prasigėrė.

Galiausiai R. M. Mikulėnienė griebiasi „paprasto žmogaus“ kortos: esą pesimistinis požiūris jį paralyžiuoja ir skatina nieko nebedaryti valstybės labui. Netiesa.

Būtent tokios „konservatorės“ savo žodžiais ir darbais Lietuvą paralyžiuoja – tą puikiausiai liudija tūkstančių žmonių nuotaikos po Sąjūdžio minėjimo, kurie kartoja trisdešimt metų laukę tokių kalbų, ir pagaliau su ašaromis akyse pajutę bent kažkokią viltį dėl Lietuvos ateities.

Viltį, kurią „konservatoriai“, kartu su kitais nomenklatūrininkais, pasiglemžusiais Sąjūdžio vardą ir paniekinę jo idealus, buvo taip ilgai atėmę iš Lietuvos žmonių…