Pirmadienį 55-iems žinomiems visuomenės veikėjams viešai paraginus Sąjūdžio pradininką, olimpietį, rašytoją, filosofą Arvydą Juozaitį dalyvauti 2019-ųjų metų Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose, jis sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. Žurnalistai, daugelis žmonių, o ir nemažai politikų kreipėsi į A. Juozaitį, prašydami išsakyti savo vertinimus ir požiūrį į aktualius klausimus. Ir nors A. Juozaitis dar nepatvirtino galutinio savo apsisprendimo dėl kandidatavimo į Lietuvos prezidento postą, tačiau viešam svarstymui jis nutarė pateikti savo valstybės politikos gaires, pavadindamas jas „Lietuva yra čia“.
Sąjūdžio pradininkas mato reikalą aptarti 12 tezių, atskleidžiančių jo požiūrį į pagrindinius šalies ir jos žmonių, valstybės ir politikos klausimus. Skelbiame šias gaires.
Arvydo Juozaičio valstybės politikos gairės viešam svarstymui „Lietuva yra čia“
1. Globalios Lietuvos nėra, LIETUVA YRA ČIA. Sparčiai mažėjantis mūsų Tėvynės gyventojų skaičius yra pasiekęs kritinę ribą, kurią artimiausiu metu galime peržengti. Tai nutikus, Lietuva fiziškai nebeatsikurs, o „globali Lietuva“ išnyks bematant. Todėl gyvybiškai būtina keisti dabartinį politinio elito kursą globalizuojantį Lietuvą.
2. Laisvė, tapatinama su laisvu žmogaus judėjimu, išeinant iš Tėvynės ir negrįžtant gyventi į Tėvynę – yra laisvės iliuzija. Žmogaus gyvenimas reikalauja ištikimybės žemei, tėvų ir protėvių žemei, tai pabrėžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulė. Neoliberalioji ideologija yra pražūtinga Lietuvos laisvei.
3. Didžiausia pasaulio globalizacija seniai įvykusi – tai krikščionybė. Nūdienė globalizacija naikina žmogaus veidą ir nualina jo sąžinę. Visaverčio žmogaus reikmė – atsispirti šiai niveliacijai. Tai padaryti galima vadovaujantis ir dešimčia Dievo įsakymų, ir tradicinėmis religijomis, tautos vertybėmis bei papročiais.
4. Išklydusiems iš Tėvynės Lietuvos valstybės piliečiams, atsisakiusiems Lietuvos pilietybės turi būti suteikiama galimybė ne siekti „dvigubos pilietybės“, o gauti Lietuvio pasą. Lietuvio pasas leistų išsižadėjusiems Lietuvos pilietybės, susigrąžinti ją be išlygų. Lietuvio pasas būtų svetur atsidūrusiųjų kilminių Lietuvos žmonių saitų su Tėvyne liudijimas, o taip pat ir reali teisė įgyti Lietuvoje valstybės garantuotą išsilavinimą, socialines paslaugas. Lietuvio pasas neleistų tik vieno – balsuoti Seimo ir Prezidento rinkimuose, referendumuose. Lietuvos žinia pasaulyje pasklidusiems lietuviams turi keistis: Lietuva kurs sąlygas grįžti, o ne išvykti.
5. Socialinė atskirtis Lietuvoje yra pasiekusi milžiniškų aukštumų. Viduriniojo gyventojų sluoksnio naikinimas, kurį metų metus vykdė politinis Lietuvos elitas, neišskiriant nė vienos dominuojančios partijos, turi būti nedelsiant sustabdytas. Pirmiausiai tai reikštų diferencinių mokesčių įvedimą pagal principą: kapitalas moka daugiau.
6. Be gimdančios šeimos – Lietuva be ateities. Šeimos politika turi siekti gyventojų skaičiaus gausėjimo, o tai susiję su finansine pagalba motinystės ir tėvystės pareigoms. Socialinių priemonių reikmės nustatomos pagal šeimos gerovės rodiklius. Gausia skelbiama jau trijų vaikų šeima, jai skiriama ypatinga valstybės parama.
7. Švietimo sistema turi ugdyti ne kosmopolitinį žmogų, o pirmiausiai Tėvynės pilietį, atvirą pasaulio naujovėms. Aukštasis mokslas turi būti kreipiamas tautos ir valstybės gyvybingumui stiprinti, o ne verčiamas rinka. Visų mokymo įstaigų Lietuvoje bendrinė kalba – lietuvių kalba.
8. Tauta per Konstituciją suteikia įgaliojimus valdžiai ir riboja jos galias. Valstybinių ir stambaus masto korupcinių nusikaltimų tyrimams būtina įstatymu įsteigti savarankiško, plačius įgaliojimus turinčio Ypatingojo prokuroro instituciją.
9. Mokslo ir inovacinė Lietuvos bazė negali būti vien tik verslo priedas. Strateginiai tyrimai ir nacionalinės technologijos – vienas iš valstybės tikslų, kaip ir jaunųjų Lietuvos mokslininkų ateities planavimas Lietuvoje. Protas yra universalus, tačiau jo kilmė ir panaudojimo vaisiai – lokalūs.
10. Lietuvos kultūra negali būti paversta vien eksperimentų erdve. Joje kaip aksioma turi būti išsaugotos mūsų tradicijos ir Dainų šventės, tautą per amžius gelbėjusi kūryba. Valstybinė kalba stiprinama, švietimas vykdomas pirmiausia valstybine kalba.
11. Amžiaus grupių atskirtis yra socialinio gyvenimo akligatvis. Valstybė turi rūpintis, kad vyresniojo amžiaus žmonės ne tik neskurstų, bet ir dalyvautų viešajame gyvenime.
12. Visos tarptautinės sąjungos ir tarptautinio bendradarbiavimo instrumentai turi tarnauti Lietuvos ir regioniniam saugumui bei gerovei. Reikia iš esmės ir naujai kurti Lietuvos-Latvijos santykius, Baltiškąją vienybę. Euroatlantiniam bendradarbiavimui, NATO nėra alternatyvos. Lietuva neturi palaikyti Europos Sąjungos federalizavimo, ji eina su saugančiomis savo realų suverenitetą šalimis. Lietuva pasisako už ES kaip tėvynių sąjungą.
Filosofas, humanitarinių mokslų daktaras A. Juozaitis prieš 30 m. Vilniuje, Dailininkų sąjungoje, perskaitė garsų pranešimą „Politinė kultūra ir Lietuva“. Tuomet, 1988 m. balandžio 20-ąją, šis pranešimas tapo postūmiu burtis ir siekti politinės nepriklausomybės. Iki Sąjūdžio susikūrimo tada buvo likę du mėnesiai.
A. Juozaitis 1980 m. baigė Vilniaus universitetą (VU), įgijęs ekonomisto diplomą. 1986 m. apgynė filosofijos daktaro disertaciją. Monrealio XXI olimpinėse žaidynėse laimėjo plaukimo bronzos medalį, Peskaroje (Italija) – Europos taurę. 1987–2001 m. Lietuvos mokslų akademijos Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis. 1998-2004 m. VU Tarptautinės verslo mokyklos dėstytojas. 2001–2003 m. Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko patarėjas švietimui ir kultūrai, 2004–2009 m. Lietuvos generalinio konsulato Kaliningrado srityje kultūros atašė. 2012-2017 m. LTOK viceprezidentas. Nuo 2013 m. Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakulteto lektorius, nuo 2016 m. Sveikatos mokslų fakulteto docentas.
1988– Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio leidinio „Sąjūdžio žinios“ redaktorius ir leidėjas; vėliau buvo savaitraščio „Šiaurės Atėnai“ vienas iš steigėjų, redaktorius ir leidėjas, žurnalo „Naujoji Romuva“ vyriausiasis redaktorius. Daugelio knygų ir kitų literatūros kūrinių autorius.
A. Juozaitis buvo ir lieka vienu garsiausių Sąjūdžio pradininkų, ne tik aštria plunksna, bet ir įkvėptomis kalbomis Tautai išklibinusių sovietinės sistemos pamatus (Andriaus Petrulevičaus video, 1989 m.):
Šiandienos V. M. Čigriejienės kalba dar kartą įrodė, jog ne jos amžius buvo pagrindinė jos išmetimo iš sąrašo priežastis, o jos pažiūros!
Jos įsitikinimas, jog čia yra LIETUVA, bei kad Lietuva yra ČIA. Tokie konservatorių partijoje, bent jau neliečiamųjų 10-ke itin nepageidaujami.
Kaip jis “mato reikalą”? Ogi tik fiksuoja problemas, bet nesiūlo jų sprendimo…toks tas būsimas prezidentas…
Problemų sprendimo būdai bus skelbiami jo programoje, jei pasirįž bolotiruotis. Juk nė vienas kandidatas to neskelbia dabar.
ilgai laukęs dar palauk…su plyta rankoje…
Vygaudas Ušackas, Arvydas Juozaitis, V.M. Čigrijienė ir Ramūnas Karbauskis! TAI, mano manymu, tinkamiausias LIETUVOS TREJETUKAS – KANDIDATAI, kandidatai, varžytis dėl LIETUVOS PREZIDENTO POSTO!!!
Pernai susitikime su Ušacku, jis pasisakė už tamprius santykius su Lenkija ir palankiai atsiliepė apie 3 raidžių WQX įvedimą į lietuvių kalbos raidyną.
Būtent!
Viena vertus, jis labai patyręs, daugybę metų ten ir šen dirbęs. Tačiau ši jo patirtis gerokai susilpnino jo tautinį stuburą.
Jis nesupranta, jog PRIVALOME išsaugoti ir į ateitį perduoti kuo mažiau apkramtytą paveldėtą kalbą, papročius, visą kultūrinį paveldą… Jo supratimas grįstas „Realpolitik” nauda… O taip mąstant, visa tauta labai greitai „tuteiša” pataptų ir išnyktų, kaip jotvingiai, prūsai ir visi kiti išnyko…
Nenustebsiu, jei rytoj kaimynės TV pasirodys iš šios dienos bei „lietuvių fašistų” išsityčiojanti medžiaga. Šiandien apie žmones Aukų g. šmirinėjo ir tarpusavyje nesusijusius klausimus bėrė aiškiai nevietinis žmogus, nors neblogai kalbos pramokęs, ir apsimetė vietiniu, tremtinio vaiku.
Žinoma, taip padrikai klausinėjantis, galėjo būti ir likimo nuskriaustas vyrukas.
A. Juozaičio politinės gairės tarsi gaivus gryno oro gurkšnis mūsų korupcijos ir godžiųjų pridusintoje Tėvynėje. Gaila, kad jėgos nelygios, bet ir Sąjūdžio laikais atrodė, kad nelygios jėgos. Balnokim žirgus.
O ką reiškia Juozaičio gairė, kad Lietuva “eina su saugančiomis savo realų suverenitetą šalimis. Lietuva pasisako už ES kaip tėvynių sąjungą.” ? O kam reikalingas tas ėjimas būnant ES dėl suverenumo saugojimo su kitomis šalimis. Telkimas prie savęs, tai akivaizdi Lenkijos savanaudė strategija. O kas ta ES kaip tėvynių sąjunga. Tėvynių sąjunga, tai dar gilesnis globalizmas negu valstybių sąjunga. Apskritai gairėse naudojamas paprasčiausias populistinis, beletristinis žodynas. Taigi pirmiausiai yra reikalingas sąvokų išsiaiškinimas. Galima įžvelgti, kad tos gairės iš pradžių gali vesti prie Lietuvos globalizavimosi “čia Lietuvoje” per lenkizaciją. Beje, neatrodo, kad Juozaičiui būtų reikšmingas toks svarbus Lietuvai dalykas, kaip 1994 m. bendrumo su Lenkija sutarties termino nepratęsimo klausimas. O juk ta sutartis yra priešinga “Lietuva čia” suverenumo gyvavimui ir t.t. ir pan.
1. Prezidentas kiekvieną savaitę susitinka su premjeru, ir, kadangi yra valstybės vadovas (777 Konstitucijos str.) per jį gali teikti bet kurį įstatymą arba šis turi atsistatydinti. Prezidentės ataskaitoje šių metų birželio 13d. yra “Pateikti 9 Prezidentės inicijuoti įstatymų projektai, priimti 7.”, t.y. yra praktika teikti projektus tiesiogiai, todėl visi komentarų pliurpalai, kad gairės ne prie ko yra ABSURDAS. 2 . Pagal konkretumą šių gairių paskelbimu A.Juozaitis jau lenkia visus kitus, kurie terodo savo POVYZĄ ir PERSONĄ, o ne konkrečius įsipareigojimus. Kita vertus, mus tegali tenkinti tik konkretūs įstatymų projektai su konkrečiais mokesčių tarifais 5 gairės įgyvendinimui. Antraip, vėl viskas liks peršama “kate maiše”. Bet tam dar yra laiko
“777 Konstitucijos str.” – oho kiek str. yra Konstitucijoje. Ar nenugrybavai?
atsiprašau – 77 str.
Steigiant Ypatingojo prokuroro kaip valstybės valdžios instituciją būtų pažeistas konstitucinis asmenų lygumo įstatymui, teismui principas. Tai demokratinei šaliai nepriimtina. Teisingumo vykdymo kontrolei, priežiūrai vykdyti yra steigtina konstitucinio rango valstybės valdžios institucija, kuri galėtų būti pavadinta Teisingumo inspekcija. Jos vadovas (vadovybė) turėtų būti renkama atitinkamam laikotarpiui visuotiniu balsavimu. Tokios institucijos įsteigimas demokratinių valstybės valdymo, valdžių pasidalinimo principams neprieštarautų, o efektas teisingumo vykdymo vyksme būtų nepalyginamai ženklus. Čia pasakyta tik trumpai apibendrintai apie šią instituciją.
Su viskuo iš esmės sutinku, visiškai palaikau. Bent jau išgirsti malonu. Padėk Dieve!
Chmm, “Visų mokymo įstaigų Lietuvoje bendrinė kalba – lietuvių kalba.” – o čia apie ką? Apie tai, kad rektoriai, visgi, turi mokėti lietuvių kalbą (nors ar verta “valstybės politikos gairėse” atsakinėti į kažkieno kliedesius?), ar apie tai, kad mokymas Lietuvoje vykdomas tik lietuvių kalba? Geriau jau reikėjo vengti nevienaprasmiškai suprantamų teiginių, nes atsiras tų, kurie juos interpretuos taip, kaip jiems patogiau, o bet kokius paaiškinimus toliau priims tik kaip mėginimą meluoti ir išsisukinėti. Kiek balsų gali kainuoti toks teiginys? Ne mažiau kaip penktadalį, tačiau tai ne šiaip kažkokie skaičiukai, bet kartu ir simpatijos bei susidaroma išankstinė nuomonė, kurią pakeisti vėliau bus ypač sunku.
O Kvietkevičius Sadauskas „Delfyje” štai ką cituoja:
Andrius Užkalnis itin jautriai ir tiksliai apibūdino šį reiškinį: „Bukiausiai ir tamsiausiai rinkėjų daliai reikia jų vertos kaliausės: ne juokdario, o nykaus tragiko, ašarojančio Arlekino ir parūdijusiais šarvais klebenančio Don Kichoto, dudenančio niūrias pranašystes balsu lyg iš po grabo lentos. Ir pagaliau toks atsirado. Arvydas Juozaitis ateina gyvųjų ir mirusiųjų gelbėti“.
Ir t.t.
O ir ponia Rasa J. taip pat A. Juozaičio nevelija: „tarp 55 A. Juozaičio kvieslių, kaip prisimena Seimo narė Rasa Juknevičienė, yra etatinių pasirašinėtojų prieš vakarietišką valstybės kryptį dar nuo Sąjūdžio laikų: „Jau 1991 metais buvo kuriama alternatyva Sąjūdžiui – liūdnos atminties Lietuvos Ateities forumas. Nuo to laiko tos pačios pavardės vis išnyra ir išnyra“.
Iš jaunystės laikų prisimenu (ypač po to, kai Gariūnai ir jų „šaudyklės” radosi), kad Gariūnų publikai taip pat Lenkija buvo patys didžiausi Vakarai. Su eiline prekių partija iš ten grįžę girdavosi savo vakarietiškumu, Lenkijos prabanga, pasakojo, jog Lenkijoje kilimai „z puchiem da kalena”…
Taigi, kažkas labai rimtai organizuoja sumaištį šalyje – juk kita tokia proga negreit pasitaikys!
… man jau tai pradeda priminti IA referendumą, kai visos purvasklaidos priemonės triūbyjo kaip reikia balsuoti, o žmonės nubalsavo atvirkščiai…
Iš Juozaičio valstybės gairių matosi, kad jam dar trūksta kompetencijos, ypač teisinių, istorinių žinių, kad galėtų būti šalies Prezidentu. Gali būti, kad juo tapęs pasirodys, kaip jogailiškas Lenkijos atžvilgiu. Laikas nelaukia, rinkimai ant nosies, taigi siūlau 55-kiesiems viešai pakviesti dar nors pora šalyje žinomų asmenų kandidatuoti Prezidento rinkimuose, kad būtų galimybė pasirinkti. Žinoma, būtų demokratiškiausia, kad iš karto būtų kokie trys pakviesti. Tačiau tai ne vėlu padaryti dar ir dabar. Tokiu atveju tas, kurio reitingai būtų aukščiausi, dalyvautų rinkimuose.
Ko pritrūko ar kas ne taip? Man tai iš viešai ir neviešai pasiskelbusiu kol kas geriausios gairės…
“Ko trūksta ar kas yra ne taip” – padėsčiau čia skelbiamuose trijuose komentaruose. Prie to dar galiu pridurti, kad “gairėse” nėra nieko pasakyta dėl valstybės valdymo principais ir sprendimais į Lietuvą iš Lenkijos 1994 metų sutarties pagrindu šliaužinamos lenkizacijos, ypač tai pasijautė į valdžią atėjus “valstiečiams”, konkrečiai Skvernelio, Pranskiečio vykdomuose valstybės valdymo veiksmuose, viešai reiškiamuose principuose. Taip pat lenkizacija iš Lenkijos reiškiasi ir per Bažnyčią. Lietuva vientisa, taigi joje neturėtų būti katalikų bažnyčių, kuriose nebūtų pamaldų lietuviškai.