Jau kuris laikas istorijos ir melodramų mylėtojus vienija įtaigus turkų serialas „Didingasis amžius“. Jo dėka išvystame tiek pačios Turkijos, tiek Europos istoriją turkų akimis. Europiečiai dažniausiai vaizduojami kaip išlepę, tačiau ir agresyvūs, bailūs ir kartu – klastingi. Vienu žodžiu – šakalai. Pačių turkų valdovams ir jų dvariškiams taip pat užtenka ydų, bet jie toli lenkia europiečius drąsa, teisingumu, sąžiningumu ir kitomis dorybėmis.
Deja, perfrazuojant šio filmo pavadinimą tenka konstatuoti, jog daugelis Vakarų pasauliui priskiriamų ydų pasitvirtino ir šis amžius mūsų civilizacijai prasideda kaip gėdingasis amžius. Neatsitiktinai pradėta nuo turkų. Turkija, prieš daugelį šimtmečių okupavusi armėnų žemes, o praeito amžiaus pradžioje išpjovusi beveik visus jose tebegyvenusius armėnus, atsigręžė prieš kurdus. Žiauriai nuslopinusi kurdų laisvės judėjimą savo valdomoje teritorijoje Ankara perkėlė savo prievartos mašiną į Sirijos kurdų žemes, čia pradėdama tikrų tikriausią etnocidą.
Vakarų pasaulis, laikydamasis iliuzinės sienų pastovumo idėjos, leido Rusijai kraujyje paskandinti Čečėniją, kurios aneksiją sekė agresijos akcijos už Rusijos sienų – Gruzijoje ir Ukrainoje. Tai parodė, kiek agresoriams terūpi sienų pastovumu grindžiama tarptautinė teisė. Dabar tas pats sienų pastovumas trukdo pripažinti kurdų laisvės aspiracijas: ši tauta, padalyta tarp Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos, tiktai Irane gyvena daugmaž taikiai ir laisvai.
Dekolonizacijos laikais Azijoje, Afrikoje, Lotynų Amerikoje prikurta krūva kvazitautinių valstybių ir valstybėlių, kurių sienas beveik visais atvejais lėmė buvusių kolonijų ribos. Šie keisti antstatai užvarvolinti ant daugybės nuo seno gyvenusių tautų, Vydūno žodžiais – per jų nugaras. Daugeliu atvejų šių valstybių stabilumą užtikrindavo tiktai geležinė diktatoriaus ranka, o prasidėjus demokratijos eksperimentams visi užmiršdavo priklausą šioms valstybėms ir prisimindavo priklausą savo tautoms.
Dabar tautų, kovojančių už savo prigimtines ir moralines teises į laisvas tautines valstybes, gausu tiek trečiojo pasaulio šalyse, tiek pačioje Europoje. Kai kur ta kova kiek miglota dėl kolonizacijos ir asimiliacijos pasekmių. Pavyzdžiui Škotijos atsiskyrimo šalininkai pralaimėjo šiuo klausimu rengtą referendumą, o Katalonijoje statistika liudija atsiskyrimo ir vientisumo šalininkų pozicijas esant apylyges. Vis dėlto svarbu prisiminti, jog dauguma šiuolaikinių tautinių valstybių ir jų sienos kurtos visai kitomis priemonėmis, nei referendumai. Jas kūrė sąmoningieji tautų aktyvai laisvės deklaracijomis, tautiniais sąjūdžiais, o galiausiai – ir ginkluota kova.
Deja, nuo seno valstybingumas dauguma atvejų susijęs su kitų valstybių pripažinimu. O valstybės, patekusios į išrinktųjų klubą, vis sunkiau besupranta į jį tebesiveržiančias šalis. Viskas pagal seną lietuvių patarlę apie sotaus užuojautą alkanajam. Čečėnijos užleidimas Rusijai, Tibeto – Kinijai, Vakarų Papua – Indonezijai – tiktai keletas gėdingų pavyzdžių. Prie tokių galima priskirti ir istorinės Izraelio sostinės Jeruzalės pripažinimą užkariautojams arabams, ką padarė daugelis Vakarų valstybių. JAV prezidentas Donaldas Trampas – maloni išimtis.
Nors pačios JAV susikūrė Amerikos senbuvių sąskaita, praėjusiame amžiuje jos du kartus tapo laisvės švyturiu daugeliui pasaulio tautų. Prezidentas Vudras Vilsonas sukūrė vadinamąją Versalio sistemą, pripažinusią laisvę daugeliui Europos tautų, o prezidentai Ronaldas Reiganas ir Džordžas Bušas vyresnysis daug prisidėjo prie sovietų imperijos griūties. Ar atsiras jų vertas įpėdinis, dabar sunku pasakyti. D. Trampas gražiai pasielgė, pripažindamas Jeruzalę Izraeliui, bet kol kas tai atrodo veikiau kaip duoklė proizraelietiškų protestantų elektoratui, nei tautų teisėms. Lakmusas šiandien – Kurdistanas. O čia – interesų konfliktas su NATO partnere Turkija…
Neatsiradus lyderio didžiosiose valstybėse belieka pagalvoti apie mažesniųjų tautų sąjungą. Jau Bernardas Brazdžionis pašiepė Jungtinių Tautų Organizaciją, kad ji nėra visų tautų atstovybė, kam tarsi įpareigotų pavadinimas. Be to, šiandien jai labiau rūpi vaikų įtraukimas į sekso pramonę, kurį ji visomis išgalėmis skatina, nei prigimtinės tautų teisės. Yra Neatstovaujamųjų Tautų Organizacija, bet ji – bejėgė be pripažintų valstybių paramos.
Didžioji problema – skirtingi tautų interesai. Na, kaip Lietuvai pripažinti Škotiją ar Kataloniją, kai jas pajungusios valstybės – Jungtinė Karalystė ir Ispanija – mūsų NATO partnerės? Ką bekalbėti apie Lakotos Respubliką, dakotų paskelbtą JAV teritorijoje… Daugelį panašių valstybių ir kvazivalstybių remia Vakarų bloko priešai, ypač – Rusija, kuri mums – pagrindinė grėsmė. Taigi, apie nuoseklią vertybinę politiką tarptautiniuose santykiuose kol kas galima tik pasvajoti. Bet istorijoje daug kas prasideda nuo svajonės.
Didžiųjų valstybių politika kol kas – gana skirtinga. Kol Rusija remia sukilėlius prieš Vakarų bloko valstybes arba į jį pretenduojančias valstybes, o kai kur tuos sukilimus net imituoja, Vakarai vis dar bando išsaugoti sienų pastovumo principą. Tai nei naudinga, nei teisinga.
Žymus lietuvių rezistentas Algirdas Statkevičius linkėjo Lietuvai pasaulinės įtakos per moralinį autoritetą – juk tiek kariniais, tiek ūkiniais ištekliais vargiai pasivaržytume su pasaulio didžiaisiais. Kas žino, gal susiklostys padėtis, kai būtent Lietuva įkurs Laisvųjų Tautų Sąjungą, kurioje vienysis pripažintos ir tebekovojančios už laisvę tautos. Kol kas tai – sudėtinga. Vargu, ar norėtume būti viename bloke su Rusijos remiama Abchazija, kokios bebūtų jos teisės. O jeigu į tokį bloką dar pasiprašytų koks dirbtinis darinys, kaip Novorosija?
Politikoje netgi didžiausias vertybininkas turi išlaikyti sveiką protą. Vis dėlto vadovautis vien tik nacionaliniu egoizmu yra ciniška ir logine prasme – beprasmiška. Kokiu pagrindu atkurta Lietuvos valstybė? Sienų pastovumo? Ne, istorinių tautos teisių ir jos apsisprendimo pagrindu. Nelogiška sau taikyti vienas taisykles, o kitiems – kitas.
Jau dabar galėtų gimti judėjimas, rengiantis naujos pasaulio tvarkos programą. Jis galėtų būti tarptautinis tiek savo siekiais, tiek sudėtimi. Vietoje globalistų ir imperialistų siūlomos santvarkos jis galėtų parengti programą su aiškiais principais ir kriterijais: ką laikyti tauta, ką laikyti etninėmis istorinėmis žemėmis, kaip spręsti susiklosčiusius konfliktus.
Šis uždavinys itin sunkus: kai kuriose teritorijose tautos istoriškai taip susipynusios, kad vienas kaimas gali priklausyti vienai tautai, kitas – kitai, trečias – trečiai, ketvirtas – vėl pirmai, penktas – antrai ir taip toliau. Yra atvejų, kai senesnių tautų erdvėse susikuria naujos tautos. Pavyzdžiui švedai ir norvegai – samių žemėse, daug vėliau afrikanerių tauta – juodųjų afrikiečių krašte. Rytinėje Turkijoje susipina armėnų, gruzinų, kurdų etninės žemės. Nustatyti net hipotetines tautinių valstybių ribas vien istorinio teisingumo principu – labai sunku, kai kur reiktų remtis kitais – dabartinės gyventojų sudėties ar tiesiog teritorinio racionalumo – principais.
Tam turėtų pasijungti mokslininkai, visuomenininkai ir politikai. Laikui bėgant jų žodis galėtų tapti svarus ir valstybių lygiu. Ir galbūt gėdingasis amžius baigtųsi.
Kas iš to Lietuvai? – paklaus pragmatikas. Tas, kad pasaulio pertvarkymas tautų teisių principu – vienintelis moralinis ir politinis Lietuvos laisvės garantas. Sienų pastovumo principas, kuriuo daugelis tebesikliauja – tik iliuzija. Nėra jokio loginio ar moralinio atskaitos taško, nuo kurio etapo sienos laikomos amžinomis. Pasaulio stiprieji į šį principą tiesiog valosi kojas, ką aiškiausiai rodo Rusijos įvykdyta Ukrainos Krymo aneksija. O kas jiems trukdytų valytis kojas į tautų teisių principą? – vėl paklaus skeptikas. Tik tarptautinė viešoji nuomonė. Niekas kitas.
Skirtumas tas, jog tautų teises įmanoma pagrįsti logiškai ir moraliai, skirtingai, nei sienų pastovumo principą, išskirstantį tautas į „lygias“ ir „lygesnes“. Ir todėl tautų teisių principas atrodo perspektyvesnis. Kaip žmogaus teisės tapo aksioma, su kuria tenka skaitytis netgi ciniškiausiems diktatoriams ir teroristams, taip aksioma turi tapti ir tautų teisės. Tik tokiame pasaulyje Lietuva pagaliau taps saugi. Ar bent – saugesnė, nei šiandien. Pagaliau, Rusija šio principo dėka tiesiog subyrėtų, o Europos Sąjungai tektų persiformatuoti į Tautų Europą.
O kas iš to asmeniškai man? – paklaus didžiausias cinikas. Ničnieko. Tautiškosios pasaulio santvarkos, geriausiu atveju, sulauks tik Jūsų anūkai ir tai – tik tada, jeigu ji bus pradėta kurti šiandien. Jūs tiesiog skaitote straipsnį, skirtą kitokiems žmonėms. Tiems, kuriems gyvenimo prasmę sudaro kilnūs tikslai, įtvirtinantys asmens begalybę horizontuose už jo paties ribų. Tiems, kuriems čia išdėstytas idealas – vertas viso gyvenimo. Tik tokie žmonės kuria didingus amžius.
Tai kaip pasielgė ES su Katalonija, kaip buvo suįmtas vokietijoje, kaip Berlynas pasielgė su Katalonų Harry Poter – smūgis į paširdžius ben tokiom iliuzijom apie Žmogaus ir Tautos teises. Pridėjus tai, ką stebiu Vokietijos žiniasklaidoje – visiškas paklusnumas Dirigento lazdelei ką šnekėti, ką tylėti: vyksta spartus pasiruošimas Pasauliniam trečiajam ir paskutiniajam karui. Jeigu iki šiol Global-Kapital stengėsi nuversti netinkamas vyriausybes ir jų vietoj pastatyti pirktas marionetes, bet Sirijoje šiam projektui užlūžus, tai Trumpas pradėjo skatinti Nacional Kapital valdžias vienytis ir taip įgyvendinti Pasaulio vienvaldystės projektą.
Žinoma, užlūžimas Sirijoje ir nebegalėjimas tasikasti iki Irano – svarbu, bet, manau, žymiai svarbiau buvo tai, kad Global-kapital neistengė perįmti naftos ir dujų tiekimo Europai monopolio. Nepavyko sužlugdyti Europos Ncional-kapitalistų. Panašu, jog tam tikra prasme Nacional – kapital laimėjo: jie perįma nemažai Global-kapital funkcijų, bet: o kokia kaina ? Manau, jog už tam tikras paslaugas Global-kapitalui. Visų pirma fronte prieš Kiniją su Rusija. Susumuojant: mažų Europos tautų laukia sunkūs laikai. Prasidės atviras Briuselio diktatas ir gązdinimai. Už Global – kapital siekius. Ir ne tik ! Godumas kapitalizmo vienintelis variklis ir jis įgauna Velnišką jėgą.
Ir taip blogai ir kitaip blogai. Ir į ką orientuotis? Ir lieku prie savo – tautinės valstybės, kurioje gyventų Lietuvai lojalūs piliečiai, nesispjaudydami ant kitų tautų. Iš kitų galim mokytis ir perimti sau PRIIMTINAS vertybes, bet, pakankamai turim ir savų. Tik dalis mūsų jas praradę, todėl dabar ir knaisiojasi kitų šiukšlynuose….gal ką nors iškapstys ir MUMS įsiūlys….
Gal labiau „Gėdingasis Liberal dimokratų amžius“, kai Europa buvo okupuota ne europinės kilmės dviejų supergalybių, o pusę jos atiduota į Stalino Rusijos vergiją ir pasiusta Gulagan ar sušaudymui už kampo, kieme ar uošvienės sode. Kai Čerčilis ir Kuklusklanistas Trumenas atidavė mus Sovietijai Potsdame ir kitur anksčiau ar vėliau.