Pastarieji metai Lietuvos mokslininko, profesoriaus ir visuomenės veikėjo Liudo Mažylio gyvenime – kupini netikėtumų, o surastas Lietuvos Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktas mokslininkui pelnė ne vieną valstybės apdovanojimą ir tautos herojaus vardą. Tačiau autorius į šiuos įvykius žvelgia su humoru ir sako, kad šios patirties įkvėpta debiutinė „veiksmo dokumentikos“ knyga „99 metai po įvykio“ – tai siekis į mistines gyvenimo aplinkybes pažvelgti kitaip – truputį pankiškai, ironiškai ir per fantastikos prizmę.
Apie fantastinius aplinkybių aiškinimus bei fikciją ir tikrovę jungiančią originalią istoriją interviu pasakoja pats L. Mažylis.Kokie jūsų įspūdžiai po pirmosios dienos Vilniaus knygų mugėje?
Toks didelis skaitytojų antplūdis ir dėmesys labai nestebino ir nudžiugino – esu visiems labai dėkingas. Pasijaučiau taip, lyg būčiau lietuvių literatūros klasikas! O pati knygų mugė – neįtikėtina, pilna nutikimų – jos užkulisiuose jau mezgasi scenarijus mano antrajai knygai.
Kaip gimė idėja savo istorinę patirtį perkelti į grožinės knygos puslapius?
Savo patirtis įamžinti knygoje mane pastūmėjo dokumentas, kurį vadinu didžiąja raide ir jo suradimo aplinkybės. Po visų racionalių, loginių, mokslinių paaiškinimų, jos vis tiek liko mistinės. Tam misticizmui neslūgstant ir žmonėms vis dar nerandant atsakymo kilo mintis – galbūt beletristika galėtų daugiau praskleisti tos mįslingos uždangos, kaip tas dokumentas atsirado? Tad ši knyga – šio išbandymo rezultatas.
Ar būtent Jūs esate pagrindinis knygos herojus?
O kas dar kitas?! Žinoma, aš pagrindinis! Dargi ir ne vienu asmeniu. Visgi, knygoje yra scenų, kurios vyksta ankstesnėse epochose, o veikėją skaitytojai galės tapatinti arba netapatinti su autoriumi.
Kokią žinią norėjote perduoti šia knyga?
Knyga parašyta tokiu principu – profesorius ateina į auditoriją, išdalina knygos fragmentus studentams ir, nieko nepaaiškinęs, pasišalina. Knygoje persipina juoda tiesa su menine išmone ir skaitytojui teks tai atsirinkti. Įvairių amžiaus grupių atstovas turi būti kritiškai nepatiklus, nepasiduodantis provokacijoms, nes knyga, iš tiesų, gali šokiruoti.
Kūrinys provokuoja skaitytojo aktyvumą. Norėjau, kad jis, skaitydamas eilutę po eilutės, visą laiką suglumęs galvotų apie ką, vis dėlto, yra ši knyga. Siekiau, kad skaitytojas jaustų tą pasimetimą tarp emocijų, realybės ir fikcijos. Tai nėra lengva – emocijas ir reakcijas turbūt greičiausiai aptiko Ingrida Šimonytė, kuri šiai knygai apibūdinti pavartojo du angliškus žodžius – punk ir dizzy – kuriuos sujungus gautųsi viena bendra reikšmė – sugluminti.
Pagrindinė mintis yra tokia, kad knygą reikia perskaityti iki galo. Jeigu perskaičius knygą skaitytojui vis dar liks neaiškumų, raginu skaityti iš naujo. Taip pat siūlyčiau perskaityti ir knygos pabaigoje esantį lektūros sąrašą. Išklausyti visą veiksmo metu skambėjusią muziką. O tai – geriausia pasauly muzika…
Kokia tai knyga – memuarai ar pankiška fantastika?
Įdėmiai skaitant šią knygą skaitytojai atras segmentą, kuris yra visiškai dokumentinis – parašytas memuarine forma. Tačiau kita šios knygos fragmentų dalis jau buvo atsiradusi anksčiau – tam tikras patirtis skelbiau savo profilyje socialiniuose tinkluose. Todėl pateikti jas dienoraščio forma, buvo, paprasčiausiai, vėlu.
Būtent dėl to drįsčiau teigti, jog knyga nėra vien tiktai memuarinė, ir ne vien tik fantastiška. Toks buvo mano siekis, kad skaitytojas būtų suglumintas – kur biografija, kur išmonė, o kur riba tarp jų. Manau, kad jei kiekvienas skaitytojas tą ribą skirtingai įžvelgs, mano tikslas bus pasiektas.
Kaip manote, kodėl žmogui yra svarbu suvokti istorinių įvykių svarbą ir kaip šiuo klausimu gali pagelbėti fantazija?
Knygoje šis rimtas teiginys yra išverstas į pankizmą – jis tampa provokuojančiu. Pankizmas kaip tik ir suardo istorijos vyksmą, sujaukia, provokuoja.
Ką mes vadiname istoriniais įvykiais? Tai, kad kas nors pasirašė dokumentą ar valgė sriubą – yra istorinis įvykis, ar ne? Kas yra istorija, o kas nėra istorija – tai sprendžiame mes, visuomenė. Tačiau ir tai, vis dėlto, kinta laike, o tai, kas prieš 99 metus atrodė kasdienybė, šiemet yra istorija. Dar po 99 metų mūsų pokalbis gali tapti irgi dalimi istorijos.
O kaip vyko pats knygos rašymas?
Rašiau, žinoma, pagautas įkvėpimo, dėl to ir esu linkęs sakyti, jog knyga pasirašė pati, savaime – pernai, žiemos ir pavasario vakarais, kartais ir dienomis.
Žinoma, kūrybiniame kelyje pasitaikė ir sunkių dienų. Vasarą, kai teko viešėti Dzūkijos miškuose, buvo priverstinio darbo režimas – reikėjo greitai viską sudėlioti, kadangi laiko galimybės buvo ribotos. Tas pats buvo ir rudenį: reikėjo redaguoti, o tai – irgi didelio triūso ir tempo reikalaujantis darbas.
Ar skaitytojai sulauks ir antrosios knygos?
Kita knyga bus šio vyksmo tam tikras tęsinys, bus ir tie patys veikėjai. Antrojoje knygoje tapsiu šiek tiek gailestingesnis – pasistengsiu, kad veiksmas truputį mažiau blaškytų skaitytoją ir, pagal galimybes, nebūtų naujų veikėjų.
Kaip manote, ar tarp Jūsų knygos ir M. Ivaškevičiaus pjesės „Madagaskaras“ galima atrasti bendrų taškų?
Galima! Juk tai perliukai, lietuvių literatūros šedevrai… Na, visi tie žodelyčiai… Abiejuose yra nepaprastai lietuvių literatūrai svarbių fragmentų, kurie reikalingi jos tobulėjimui. Na, o jeigu jos jau pradedamos lyginti – vadinasi – tam yra pagrindo.
Knygą „99 metai po įvykio“ autorius skaitytojams pristatys vasario 24 d. 17 val. Vilniaus knygų mugėje 5.1 konferencijų salėje. Pristatymo metu dalyvaus ir diskusiją vers žurnalistas Dovydas Pancerovas.
