A. Simutis. Liberali stagnacija arba kas iš tiesų bijo pažangos?

Neseniai „Verslo žinios“ paskelbė, kad Lenkija planuoja įsivesti savo kriptovaliutą. „Numatoma, kad valiuta veiks blockchain technologijos pagrindu, o projektą, kurio biudžetas sudaro 12,4 mln. PLN (3 mln. Eur), globoja Lenkijos Skaitmenizacijos ministerija,“ – rašo „Verslo žinios“. Panašias idėjas kelia uždaros ir netolerantiškos Šveicarijos premjeras.

Kai 2010 metais Vengrijoje rinkimus laimėjo konservatyvi Fidesz partija su Viktoru Orbanu, Europa buvo šokiruota. Kai Europą krečiančios finansinės krizės įkarštyje naujoji Vengrijos vyriausybė ėmėsi griežtesnės bankų priežiūros politikos, priimdama naująjį centrinio banko įstatymą, kuris, anot V. Orbano, „suteiks Vengrijai daugiau nepriklausomybės nuo Europos centrinio banko“, visi skeptikai rėkė, kad tai gresia Vengrijai bankrotu, finansiniu krachu ir visom kitom nelaimėm ir su piktdžiuga pynė vainikus ant Vengrijos ekonomikos kapo. Praėjus 7 metams Vengrija ne tik išsikapstė iš finansinės krizės, kurioje tada buvo kaip ir visos Europos šalys, bet šiuo metu yra viena sparčiausiai augančių ekonomikų Europoje: valstybės skola nuosekliai mažėja, didėja užsienio investicijos ir darbo vietų skaičius, emigracijos palyginti nerasta, socialinės paramos sistema gerėja, didėja pensijos bei parama vaikus auginančioms šeimoms, bedarbystės lygis mažas. Vengroskeptikai tyliai paslėpė Vengrijos ekonomikos laidotuvių vainikėlius savo ideologinių prietarų rūsiuose.

Kai 2015 metais Lenkijoje rinkimus laimėjo taip pat konservatyvi partija „Teisė ir teisingumas“ tie patys Vengrijos kritikai vėl pajuto kraujo skonį. Išgirdę apie Lenkijos planuojamas ekonomines reformas jie su tokiu pat entuziazmu kaip ir Vengrijos atžvilgiu puolė laidoti Lenkijos ekonomiką: „bus krachas“, „dangus grius“, Lenkija pražus, gelbėkitės kas galit ir šiukštu, „nedarykit vaikai taip kaip šitie fašistai daro“! Praėjus dviem valdymo metams Lenkijos ekonomika klesti, emigracija maža, pensijos didėja, ženkliai auga parama vaikus auginančioms šeimoms. Apie tai, kad Lenkijos valdžios sprendimai sėkmingai gerina šalies socialinę situaciją jau rašo ir lietuviškasis DELFI.

Prieš metus JAV išrinkus konservatyvų prezidentą D. Trampą, rinkos sureagavo žaibišku akcijų kurso kritimu. Tačiau po to greitai atsistatė ir dabar pasiekė neregėtas aukštumas. Protekcionistinė Trampo ekonominė politika duoda teigiamų vaisių – verslai grįžta į Ameriką, kuriamos naujos darbo vietos, bedarbystė seniai regėtose žemumose. Skeptikai gali sakyti , kad tai Obamos politikos rezultatas, D. Trumpas tik naudojasi jos vaisiais. Jie gali palaukti dar kelis metus ir patys sau atsakyti į šį klausimą, tačiau jau dabar aišku, kad D. Trumpas tikrai nesugriovė Amerikos ekonomikos, kaip buvo pranašauta.

Prie ko čia žinia apie Lenkijos ketinimus įsivesti savo kriptozlotą, paklausite. Liberalūs „pažanguoliai“ Lietuvoje vis bando mus įtikinti tokiu naratyvu: neįmanoma yra šalies ekonominė pažanga, inovacijos ekonomikos, IT, mokslo, efektyvaus valstybės valdymo bei kitose srityse, jeigu valstybę vairuoja konservatyvių, tradicinių krikščioniškų ir tautinių pažiūrų politinės jėgos. Inovacijos ir pažanga minėtose srityse, anot jų, yra įmanoma tik jeigu vyksta „pažanga ir išsilaisvinimas iš tradicinės moralės grandinių bei visokių tautinių prietarų“. Tik tokiu atveju, pasak jų, Lietuva gali išlikti inovacijomis grįstame XXI amžiuje, nes, suprask, „tautinių ir tradicinių prietarų sukaustyta“ sąmonė yra uždara inovacijoms, o tai reiškia, kad ir ekonomikos klestėjimui. Lenkijos ir Vengrijos konservatorių (kurių negalima painioti su mūsų „konservatoriais“ TS-LKD, tarp šių politinių jėgų panašumas tik pavadinimuose) valdymo pavyzdžiai rodo, kad taip nėra. Šių valstybių ekonomikos auga, socialinė padėtis gerėja, o ir į ekonominius ir socialinius „viduramžius“ šalys nenusirito. Maža to, jos drąsiai, ramiai ir inovatyviai bando naudotis ir naujų technologijų suteikiamomis galimybėmis. Turbūt neatsitiktinai tik perėmę valstybės vairą lenkų konservatoriai įkūrė Skaitmenizacijos ministeriją, kuri ir ėmėsi šio kriptovaliutos projekto įgyvendinimo.

Šiuo straipsneliu nebandoma įtikinti, kad Lenkijos (kaip ir kitų valstybių, tarp kurių ir mūsų brangioji Estija) siekis įsteigti savo kriptovaliutą yra būtinai ekonomiškai teisingas ir naudingas bei vedantis į garantuotą sėkmę. Gali būti, kad taip yra, bet gali būti ir visiškai atvirkščiai. To kol kas tiksliai nežino niekas. Kriptovaliutos, kaip reiškinys, šiuo metu pasaulyje jau yra įvykęs faktas, kuris kelia daugiau klausimų nei atsakymų, ir ne tų atsakymų paieška yra šio straipsnio tikslas. Tikslas yra tiesiog atkreipti dėmesį į tai, ką rodo Lenkijos ir Vengrijos pavyzdžiai: kad tradicinis, klasikinis, savo tikraisiais tautos ir valstybės interesais bei tradicine krikščioniška morale grįstas politinis mąstymas sėkmingai veda savo valstybes ne tik ekonominio klestėjimo keliu, bet ir turi pakankamai drąsos imtis galbūt ir rizikingų, galbūt netgi potencialiai nesėkmingų, bet tikrai inovatyvių ekonominių sprendimų. Dar daugiau, kad tik toks politinis mąstymas ir gali išjudinti ekonominį ir socialinį sąstingį mūsų šalyje. Todėl, kad šis kaimynų mąstymas yra orientuotas išimtinai į savo tautos ir valstybės fundamentalių problemų sprendimą. O kai mintis sukoncentruota į tautą ir jos interesus, ji atveria kelius ieškoti drąsių ir inovatyvių sprendimų ten, kur jų tikrai reikia ir jie yra būtini.

Visuomenei naudingi sprendimai iš esmės neįmanomi, kai juos priima žmonės, tautą ir valstybę laikantys pakeičiamais ištekliais, savo gerovę keliantys aukščiau visuomenės, o vietoje bendrojo gėrio sampratos tikintys supaprastinta pasaka apie tai, kad turtėjant turtingiausiems praturtės visi. Jeigu visuomenė nesutinka priimti „pažangiųjų“ naujovių (o kaip taisyklė dažniausiai jos būna srityse, kur vadinamoji pažanga neįmanoma iš principo: moralė, šeima, istorinė ar kultūrinė tautos sąmonė) – tai, be abejo, kalta tampa sustabarėjusi savo „viduramžiškuose prietaruose“ visuomenė, todėl ją reikia pakeisti, perauklėti ar „pribrandinti“ vadinamajai pažangai, o kartais net paprasčiau – tiesiog pakeisti naujais žmonėmis.

Šio paradokso pavyzdžių nereikia toli ieškoti, jų yra ir mūsų politikos darže. Mūsų liberalai yra labai uolūs kariauti su visokiais pažangą stabdančiais tradiciniais prietarais ir mitais: Vytis Lukiškių aikštėje, lietuvių kalbos kaip valstybinės kalbos statusas, tradicinės šeimos kaip vienintelės galimos šeimos modelis. Jie labai uolūs įteisinti žolės vartojimą, vienalytes santuokas ir paversti Vilnių miestu be draudimų. Galo nematyti panašioms jų iniciatyvoms. Tačiau ten, kur tikrai reikia naujo ir modernesnio požiūrio, kur tikrai reikia drąsos inovatyviai pažvelgti į problemą, jų drąsa ir modernumas išgaruoja ir stebime eilinius, nuobodžius banaliai biurokratinius ir netgi žalingus sprendimus arba nieko nedarymą. Keletas pavyzdėlių.

Pirma, elektra ir kitais ekologiškesniais būdais varomos transporto priemonės sparčiai skinasi kelią visame pasaulyje. Pasaulio miestai planuoja kaip greičiau pereiti prie kiek įmanoma inovatyvesnių ir švaresnių transporto priemonių. Mūsų Vilniaus visuomeninio transporto parkas yra tragiškai pasenęs ir jį reikia keisti. Ir kokį sprendimą mes matome liberalų valdomame Vilniuje? O gi bus perkama 150 naujų dyzelinu varomų autobusų! Dyzelinu! Tikrai inovatyvu triukšmingais autobusais dar 20 metų garinti dyzeliną senamiesčio gatvėmis… Nors alternatyvus sprendimas guli tiesiog čia pat – Lietuvoje. Lietuviška bendrovė jau sėkmingai pagamino ir išbandė trečiąjį bandomąjį elektrobuso modelį, kuris vienu pakrovimu jau gali nuvažiuoti 80 km. Įmonė sulaukė investicijų ir planuoja pradėti masinę tokių elektrobusų gamybą. Bendrovė turi gan geras pozicijas šioje visiškai naujoje pramonės šakoje ir visos Europos mastu yra aukštai vertinami jos sukurti technologiniai sprendimai. Įsivaizduokime, kokia paspirtis būtų šiai bendrovei ir visai šiai naujai pramonei Lietuvoje gauti 150 elektrobusų gamybos užsakymą iš Lietuvos sostinės. O mes galėtume džiaugtis tylesnėmis miesto gatvėmis ir švaresniu oru, o ir prieš pasaulį galėtume drąsiai pasipuikuoti, nes bent kol kas pasaulio žiniasklaida atkreipia dėmesį į tokias iniciatyvas. Apie naujų darbo vietų ir eksporto potencialą net nereikia kalbėti.

Antra, senokai kalbama, kad Vilniaus gatvių apšvietimas yra pasenęs tiek technologiškai, tiek moraliai. Jis yra tragiškai neekonomiškas, o gatvių šviestuvų šviesa yra per tamsi. „Lietuvos energijai“ priklausanti bendrovė ESC (Energetikos sprendimų centras) Lietuvos miestams buvo pasiūliusi pasinaudojant ESCO modeliu modernizuoti visą gatvių apšvietimo sistemą, senus šviestuvus pakeičiant naujais moderniais LED šviestuvais. Naujieji LED šviestuvai Vilniui būtų leidę sutaupyti 60 proc. elektros energijos, o tai yra apie 1,23 mln. eurų per metus. Gatvės būtų šviesesnės, o tai reiškia kad, jaukesnės bei saugesnės. Būtų mažiau eismo įvykių dėl blogo matomumo. Siūlomas projekto įgyvendinimo modelis ne tik nereikalavo iš miesto pradinių investicijų, bet dar būtų leidęs sutaupyti lėšų ir jas skirti kitoms reikmėms. Reikėjo tik drąsos naujam sprendimui. Tačiau miesto valdžia nesiryžo. Būtų galima tęsti.

Be abejo tokie sprendimai būtų nelengvai įgyvendinami ir kažkiek rizikingi. Tačiau pažangiausi liberalai nemėgsta rizikos ir vienintelės įmanomos – technologinės – pažangos. Daug lengviau yra užsiiminėti niekais: sabotuoti Vytį Lukiškių aikštėje ar vasario 14 rengti „Šimtmečio vestuvių šventę“ vienalytėms poroms. Tuo tarpu XXI amžius su savo technologiniais laimėjimais ir socialinio saugumo standartais slenka pro šalį ir apsistoja „viduramžiuose“ gyvenančioje Lenkijoje.