Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Taryba pakvietė Seimo partijas atlikti būtinus teisės aktų pakeitimus, kurie neleistų pažeidinėti pagrindinių visuomenės informavimo principų, užtikrintų žurnalistų nepriklausomybę nuo politikų ar valdžios spaudimo ir neteisėto persekiojimo už kritiką.
2017 metais Lietuvos žurnalistų sąjunga nuolat gavo informacijos apie atvejus, kai įvairių žiniasklaidos priemonių žurnalistai buvo ar yra spaudžiami politikų, valdžios atstovų dėl paviešintos kritinės informacijos. Tokiam spaudimui už kritiką naudojamas ekonominis spaudimas (pvz., viešinimo pinigų skirstymas), teisinis persekiojimas (nepagrįsti skundai teismams, savitvarkos organizacijoms ar Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai), informacijos prieinamumo ribojimas (nepalankios akreditavimo taisyklės ir pan.) ar net Seimo tribūna arba kitos žiniasklaidos priemonės žeminti ar įžeidinėti žurnalistus.
Yra atvejų kai patys politikai tiesiogiai ar per artimus asmenis valdo žiniasklaidos priemones arba patys politikai dirba žiniasklaidos priemonių vadovais, redaktoriais arba žurnalistais. Tokia praktika yra gėdinga, pažeidžia svarbiausius visuomenės informavimo etikos principus ir kenkia demokratiniams procesams. Todėl atsižvelgdama į šiuos atvejus LŽS Taryba siūlo keisti esantį teisinį reguliavimą ir svarstyti tokius pasiūlymus:
1. Visuomenės informavimo įstatymo 6 straipsnis numato, kad informacija, kurią rengiant nereikia kaupti papildomų duomenų, viešosios informacijos rengėjams ir (ar) skleidėjams, žurnalistams pateikiama ne vėliau kaip per vieną darbo dieną, o informacija, kurią rengiant reikia kaupti papildomus duomenis, – ne vėliau kaip per savaitę. Valstybės ir savivaldybių institucijos bei įstaigos, kitos biudžetinės įstaigos, atsisakiusios teikti viešąją informaciją viešosios informacijos rengėjui, ne vėliau kaip kitą darbo dieną turi raštu pranešti rengėjui apie atsisakymo suteikti informaciją priežastis. Tačiau šių nuostatų ne visada laikomasi, todėl siūloma peržiūrėti atsakomybę už šio straipsnio nevykdymą.
2. Visuomenės informavimo įstatymo 9 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę viešai kritikuoti valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, taip pat pareigūnų veiklą. Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Akivaizdu, kad šis draudimas yra labai svarbus, tačiau nėra numatytos jokios detalios ir realios atsakomybės už šio straipsnio pažeidimą. Todėl siūlome tikslinti šį straipsnį ir numatyti aiškią atsakomybę tiems asmenims, kurie piktnaudžiauja savo teisėmis ir nepagrįstai persekioja žurnalistus už kritiką.
3. Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis draudžia bet kokius veiksmus, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo. Kasdieniame gyvenime yra atvejų, kai tai vyksta, tačiau už tokius veiksmus nėra numatyta atsakomybė. Būtina ją numatyti.
4. Visuomenės informavimo įstatymo 11 straipsnis numato, kad kiekvienas asmuo turi teisę apskųsti teismui valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų, pareigūnų sprendimus ir veiksmus, jeigu šie pažeidžia ar neteisėtai apriboja asmens teisę gauti, rinkti ar skleisti informaciją. Taip pat draudžiama persekioti viešosios informacijos rengėją, skleidėją, jų dalyvį ar žurnalistą už paskelbtą informaciją, jeigu ją rengiant ir platinant nebuvo pažeisti įstatymai. Tačiau neretas atvejis, kai po žurnalistinių tyrimų ar svarbių temų atskleidimų net nesant jokių įrodymų apie žurnalistų veiksmų neteisėtumą imami persekioti žiniasklaidos priemonių darbuotojai. Todėl labai svarbu numatyti aiškią atsakomybę tiems asmenims, kurie nepagrįstai persekioja žurnalistus.
5. Visuomenės informavimo įstatymo 12 straipsnis reglamentuoja žurnalistų akreditavimą. Numatoma, kad viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas turi teisę akredituoti savo žurnalistus prie valstybės institucijų, politinių partijų, politinių organizacijų ir asociacijų, taip pat kitų institucijų šalių susitarimu. Deja, dažnai akreditavimo taisyklės nustatomos vienašališkai, numatant nepagrįstus ir perteklinius žurnalistų teisių ribojimus (pvz., pateikti teigiamų publikacijų ir pan.). Todėl svarbu ne tik patikslinti šį straipsnį, bet ir numatyti atsakomybę už šio straipsnio reikalavimų pažeidimus.
6. Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnis numato, kad Viešosios informacijos rengėjais ir (ar) jų dalyviais negali būti, taip pat negali įgaliojimo pagrindu jų valdyti:
1) valstybės institucijos ir įstaigos (išskyrus mokslo ir studijų institucijas bei švietimo įstaigas), taip pat juridiniai asmenys, kurių steigėjas, dalininkas ar akcininkas yra valstybė, jos institucija ar įstaiga;
2) savivaldybių institucijos ir įstaigos (išskyrus mokslo ir studijų institucijas bei švietimo įstaigas), taip pat juridiniai asmenys, kurių steigėjas, dalininkas ar akcininkas yra savivaldybė, jos institucija ar įstaiga;
3) bankai ir jų įsteigti ir (ar) valdomi juridiniai asmenys;
4) politinės partijos.
Dabartinė praktika rodo, kas savivaldos institucijos (ir ne tik jos) ignoruoja šio straipsnio nuostatas. Neaiškiai ir net dviprasmiškai apibrėžtas politinių partijų ir jos narių santykis su žiniasklaidos savininkyste. Būtina tikslinti šias nuostatas ir išspręsti egzistuojančias praktines problemas, numatyti aiškią atsakomybę už šio straipsnio nuostatų pažeidimus.
7. Visuomenės informavimo įstatymo 29 straipsnis numato, kad valstybė sudaro vienodas teisines ir ekonomines sąlygas viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų, išskyrus smurtinio bei erotinio pobūdžio produkcijos rengėjus ir (ar) skleidėjus, sąžiningai konkurencijai. Šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka valstybės ir savivaldybių institucijos kontroliuoja, kad būtų išsaugotas visuomenės informavimo pliuralizmas ir sąžininga konkurencija, nė vienas asmuo nepiktnaudžiautų dominuojama padėtimi tarp viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų arba kurios nors atskiros visuomenės informavimo priemonių rūšies rinkoje.
Reali praktika rodo, kad nėra aiškių nuostatų, kaip ir kokios valdžios ar savivaldos institucijos turi kontroliuoti bei užtikrinti pliuralizmą. Taip pat nėra numatyta atsakomybė, kai tokia pareiga neatliekama arba atliekama netinkamai. Pvz., vienuose rajonuose neva pliuralizmui užtikrinti pati savivalda įkurdavo alternatyvias žiniasklaidos priemones ir jas valdydavo arba tebevaldo. Kitur, neva pliuralizmui užtikrinti, naudojami mokesčių mokėtojų pinigai taip vadinamam veiklos viešinimui. Tačiau egzistuojanti viešųjų pirkimų praktika ir be aiškių kriterijų vykstantis viešųjų pinigų skirstymas iš esmės iškraipo rinką.
Todėl būtina įstatyme aiškiai apibrėžti, kaip ir kokiomis priemonėmis užtikrinamas pliuralizmas. Taip pat labai svarbu įvertinti ir tobulinti viešųjų pirkimų reikalavimus ir efektyvumą matuojančius kriterijus viešinimo paslaugų pirkimo srityje.
Lietuvos žurnalistų sąjunga tikisi konstruktyvaus dialogo ir esant poreikiui gali deleguoti reikalingus ekspertus, kurie padėtų parengti būtinus teisės aktų pakeitimus.
