Gimtasis mano kraštas – lietaus, vandens šalis.
Žmogus su vėjais šnekas, ar paukščiai greit parskris?
Ranka aš siekiu jūrą ir apglėbiu marias,
Pavasario platybėj vaikau laivų bures.
Upelių, upių vingiai ir Nemuno delta,
O kraštas šis vadinas Mažoji Lietuva.
Mažoji Lietuva mano gimtasis kraštas, į kurį suteka visi Lietuvos vandenys – tai Nemuno deltinė lyguma. Čia plyti derlingosios užliejamosios pievos, kurias suformavo upių gabenami nešmenys. Visada maniau, jog tokia yra visa Lietuva: lygi, išraizgyta kanalų, pelkėta, derlinga. Požiūrį gali pakeisti sutikti žmonės ir pamatytos kitoniškos vietos. Taigi, anot poeto J.Aisčio, ,,išsirengiu, keliauju ir matau“, o aš panorau pamatyti rytų Lietuvą.
Važiavome su tėčiu ir seneliu į Aukštaitijos nacionalinį parką. Aš žiūrėjau pro langą ir stebėjau nuolat besikeičiančius vaizdus: daugėjo upių, miškų, vėliau – ežerų. Posūkiai darėsi vis staigesni, daugėjo kalvotų vietų. Įvažiavome į tamsų ūksmingą mišką. Jame stūksojo galybė aukštų medžių: pušų, eglių, lapuočių.
– Prasidėjo Labanoro giria, – tarė senelis.
– Kas? – nustebau.
– Senoji Labanoro giria… Gūdus ir tankus miškas. Šiose vietose daug priemolio, viršuje- smėlio, todėl net nedideliuose įdubimuose telkiasi vanduo. Dėl šios priežasties čia yra daug pelkių ir ežerų. Upeliai vandens perteklių nuplukdo į Žeimenos upę, kuri išteka iš Žeimenio ežero, teka girios pietine dalimi ir įteka į Nerį ties Pabrade. Mūsų kraštas panašus į šį pelkių gausumu ir įvairove. Vandeningas vietoves raizgo žmogaus sukurta kanalų sistema – taip sumažinami potvynio padariniai, užliejamos pievos paverčiamos dirbama žeme.
Automobilis sustojo. Priešais išvydau nuostabų vaizdą: nedidelį ežerėlį, apsuptą tiesių pušų eilių.
– Tokį kraštovaizdį paliko paskutinis ledynmetis, kuris labiausiai pakeitė visos Lietuvos kraštovaizdį,- neskubėdamas pasakojo senelis, kai mes sedėjom prie turistams įrengto medinio stalelio ir grožėjomės reginiu.- Pasikartojantys apledėjimai sustūmė aukštumas Rytų Lietuvos regione. Ledynui tirpstant, čia kliokė šimtai upelių. Lyguma buvo lėkšta todėl upių nešmenys nusistovėjo ir taip susiformavo Žeimenos lyguma. Šis ežerėlis taip pat ledyno palikuonis – vienas iš daugelio tokių ežerų Aukštaitijoje. Beje, žmonės sako, kad Labanoro girios gelmėse glūdi paskendęs miestelis. Taip nutiko dėl to, kad traukiantis ledynui, po smėliu liko daug ledo luitų. Jiems tirpstant, paviršius dubo, susidarė nauji ežerai. Remiantis šia teorija, sukurta daug padavimų apie prasmegusius miestus.
– Seneli, pasakyk, kodėl čia tiek daug pušynų? Šitie miškai visai nepanašūs į mūsų pamario miškus.
– Šiame Lietuvos ruože skurdūs dirvožemiai. Skirtingai nei pas mus, čia sudėtinga auginti javus ar bulves, nes dirvožemio viršutiniame sluoksnyje nemažai smėlio, todėl miškai, kuriuose dažniausiai randamas medis – pušis, čia auga nuo seno. Niekas jų nekirto, nedegino.
Tėtis tarstelėjo:
– Jei šių vietų žmonės pamatytų, kiek mes bulvių prikasame, jiems žandikauliai iš nuostabos nukartų. Humuso, derlingojo žemės sluoksnio, šiame regione labai mažai.
Kelias vis labiau vinguriavo, reljefas bangavo. Senelis tik skubėjo vardyti: ,,Štai Žeimenys, ten Lūšiai, anava Asalnai “. Atrodė, jog iriamės vandeniu, nes tokios gausybės ežerų nebuvau mačiusi.
Kitą dieną nuvykome į Šuminų kaimą, įsikūrusį šiek tiek šiauriau Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje, Baluošo kraštovaizdžio draustinyje. Iš visų pusių mus supo kuklūs, gražiai sutvarkyti mediniai namukai.
Niekur nematėme šalia namų konteinerių ar modernių, kaip tėtis sako, ,,plastmasinių“ statinių. Viskas dvelkė senove ir atrodė, kad namai nuo pat pamatų ligi kamino suręsti žmogaus rankomis. Stebino mirtina tyla. Girdėjau, kaip miške čirškia paukščiai, o priešais raibuliavo skaisčiai mėlynas ežeras. Tikra ramybės oazė.
Senelis ramiai paporino:
– Šis kaimas unikalus tuo, kad jame išsaugota senovinė aukštaičių statybos architektūra. Priešais – Baluošo ežeras. Ramus toks, ir žvejų nematyti. Ne taip, kaip prie marių ar Skirvytės Rusnėje. Kadaise kaimas buvo vadintas Pabaluošu. Šuminais šis kaimas pavadintas todėl, kad čia gyvena tik Šuminai – visų pavardės yra vienodos, nors tie žmonės – ne giminės.
Pasijutau lyg būčiau persikėlusi į tą paslaptingą laiką, kurį vadiname ,,prieš porą šimtmečių“. Ranka paliečiau medines vieno namo duris. Staiga kūnu perbėgo šiurpuliukai – dar niekada nebuvau patyrusi ko nors panašaus. Taip susipynė dabartis ir praeitis: betrūko vyžoto valstiečio, kuris piktai murmtelėtų, kad trikdome ramybę.
Naktį negalėjau sumerkti akių. Apsigobusi megztiniu išėjau į lauką. Senelis sėdėjo ant suoliuko, nes jį vis dažniau kamuoja nemiga.
– Koks tylus vakaras. Girdisi, kaip svirpliai čirpia,- buvau pakerėta tylos ir ramybės.
– Vėjas silpnesnis. Visame regione,- tarė senelis, pūsdamas cigarą. Jo dūmus lėtai nunešė šlamančių lapų garsas.- Pas mus, prie marių, vėjai stipresni.
– O prie ežero?
– Ne, reikia didesnės vandens teritorijos, jeigu norime matyti ilgalaikį rezultatą. Na, užteks šiandien žinių, eime miegoti.
Kitą dieną, važiuodami iš Ignalinos ir aplenkdami Gavio ir ilgąjį Žeimenų ežerą, vykome į Kretuonų gatvinį kaimą, esantį Pakretuonės miško pietuose, žemo, užpelkėjusio Kretuono ežero pietvakariuose, Žeimenos žemumoje.
Nepaisydami šniokščiančio lietaus, mes nuvažiavome į šį kaimelį. Tiesa, vaikščioti nebuvo malonu, tačiau pamatėme labai retą dalyką. Viena kaimo dalis buvo šiek tiek aukščiau negu kita – nuožulnus reljefas. Nuo šios kalvos vanduo dviem vėžėmis leidosi žemyn. Iš abiejų šonų buvo išrausti mažyčiai tarpeliai, pro kuriuos tekėjo vanduo. Dešinėje pusėje pro plyšį lietaus vanduo toliau tekėjo per lysvę, kuri buvo šiek tiek pažeminta. Per lysvę vanduo įtekėjo į nedidelį ežerėlį, kuris jau buvo perpildytas vandens. Kairėje pusėje nuo kelio taip pat buvo plyšys, pro kurį sunkėsi lietaus vanduo, tačiau jis išsišakojo į keletą skirtingų kelių, o kur jis įtekėjo – jau nebematėme. Beje, šis ciklas sukurtas gamtos, tik šiek tiek pakoreguotas žmogaus. Mes stebėjomės šiuo įdomiu reginiu, nes dar niekada nematėme nieko panašaus. Senelis pergalingai tarė:
– Matot, kaip žmonės sugeba pažaboti lietaus stichiją! Čia jums ne lietvamzdžiai, kuriais lengvai ir be jokių rūpesčių nuteka vanduo, čia beveik viskas natūralu.
Ligi šiol man sunku įsivaizduoti, kaip žmonės gali taip gyventi. Suprantu, kad šiuose kaimuose gyvena mažai žmonių ir tie patys pagyvenę. Jauni išsilakstė į civilizuotus miestus ar užsienius. Įdomu, kas atsitiktų, jei pranyktų visi žmogaus sukurti patogumai? Kaip mes gamtoje išgyventume? Nuostabu tai, kad šiose vietose išlikę autentiški kaimai ir juose dar gyvena žmonės. O mūsų pamario krašte išsaugotos pavienės žvejų ir pelkininkų sodybos kaip eksponatai lankytojams. Galva dūzgė nuo gausybės minčių, kurios pavirto posmu:
Kraštų mačiau visokių: kalnų ir lygumų,
Ir šiaurėj pabuvojau, ir pietuose gražu.
Seneli, mano mielas, man širdyje giesmė
Aukštaitijos grožio, jos ežerų versmė.
Šaltinių stygos virpa, skambi girių daina –
Štai čia ši atrastoji manoji Lietuva.
