Iš ko kilęs mūsų pasaulis?

Kiaušinis yra ypatingas savo ovaline forma. Ovalas yra stabilus ir uždaras, skystis viduje – neapčiuopiamas, jis yra pilnas energijos ir besiplečiantis.

Indijoje kosminio kiaušinio vaizdinys ateina iš Vedų.

„Brahmanda Purana“ – šventas induistų tekstas, parašytas sanskrito kalba, vienas iš aštuoniolikos Puranų, aprašo brahmandą  Brahmos „kosminį kiaušinį“, iš kurio susiformavo visata.

Visuose pasaulio mituose dievai yra gimę iš kiaušinių.

Hiranyagarbha taip pat vadinamas Ponu Brahma, dėl to, kad yra gimęs iš auksinių įsčių (auksinio kiaušinio), Hiranyagarbha yra sanskrito žodis, kuris hinduizmo filosofijoje reiškia auksines įsčias, visos visatos kūrybos šaltinį.

Kiaušinio simbolika yra išsiskyrusi į dvi šakas, tai kaip du dubenys – žemėje ir danguje. Trynys simbolizuoja saulę.

Kiaušinis siejamas su gyvybe.  Saulė, vanduo, vėjas ir žemė,  ir gyvybė sukuria kvėpavimą. Kiaušinis viską turi viduje, iš jo reikia tik išsilukštenti. Dažniausiai tai yra paukštis, arba dievybė, panaši į paukštį, suderinanti chtoniškąjį ir dvasinį pradą, kuris padeda ir gimdo jauniklius.

Orfikai pasakojo mitą, kaip juoda sparnuota Naktis, Vėjo pamylėta, padėjo kiaušinį Tartarijoje (Tartarus), iš kurio išsirito Erotas arba Panas (Aristofanas).

Mistiški aiškinimai senovės Graikijoje susiję su mistiniu poetu ir muzikantu Orfėjumi. Šeštame amžiuje prieš Kr. atsirado pirmieji orfėjiški himnai. A. F. Losevo tvirtinimu, orfizmas ne jaunesnis negu Homeras. Kai kurių tyrėjų nuomone, orfizmas tapo  vėlesnių monoteistinių religijų, tarp jų ir krikščionybės, ištakomis ir pirmtaku, kadangi orfizmo sekėjai perėjo nuo tikėjimo daugybe dievų prie vieno dievo tikėjimo. Jie tikėjo prisikėlimu po mirties, sielos nemirtingumu, gėriu ir blogiu.

Daug tautų mitų apie pasaulio gimimą mini kiaušinį.

Nemaža herojų irgi nėra gimę, o yra išsiritę iš kiaušinio, kaip antai pirmasis Pietų Korėjos karalius ar Dioskūrai – Kastoras ir Poliuksas (jie atsirado iš Ledos pagimdyto kiaušinio, o ją apvaisino Dzeusas, pasivertęs gulbinu).

Kiaušinis siejamas su vaisingumu. Saulė ir Mėnulis irgi ne kartą yra įsivaizduoti kaip dangiškieji kiaušiniai. Kaip kevalo apgaubtos visumos alegorija, jis atsiduria iš anksto numatyto kūrimo pradžioje.

Krikščionybėje kiaušinis taip pat asocijuojasi su Kristaus prisikėlimu. Balta lukšto spalva simbolizuoja tyrumą bei tobulybę.

Alchemijos pasaulėžiūroje „filosofiniame kiaušinyje“  slypi visos brendimo galimybės, o trynys – nuorodą į trokštamą auksą.

Magijoje pabrėžiamas kiaušinio trapumas ir priešiškos jėgos turi saugotis, kad jo nesutraiškytų.

Egipto mituose Dangaus žąsis Egipto dievo Toto, kuris yra išminties ir mėnulio dievas,  ibio (paukščio) pavidalu padėjo kosminį kiaušinį Re, tai ibis – saulės paukštis, kuris sukūrė pasaulį.

Totas egiptiečių mitologijoje – išminties, skaičiavimo, rašymo dievas, vienas pačių populiariausių dievų. Raštininkų ir archyvų globėjas. Archetipinis dievų raštininkas, steigiantis būties dermę bei tvarką.

Totas – daugiafunkcis dievas. Garbinamas kaip astralinis Mėnulio dievas, kaip Ra kairioji akis ir vadintas „sidabriniu disku“. Viena iš Toto funkcijų – padalyti laiką į metus ir mėnesius, tai rodo jo epitetas „laiko valdovas“ ir jam skirtos penkios papildomos dienos senovės egiptiečių kalendoriuje.

Kartais jis vadinamas vyriausiuoju Ra sūnumi, Ra intelektu, kartais – Gebo ir Nut sūnumi. Žmona yra deivė Maat arba Sešata – „knygų namo“ valdovė, architektų ir raštininkų globėja.

Toto šventasis gyvūnas – pavianas, taip pat paukštis ibis, kurį užmušus Senovės Egipte grėsė mirties bausmė.

Kur kas anksčiau, ankstyvajame paleolite, apytiksliai dvylika tūkstančių metų prieš Kr. ovalinio ir elipsinio kiaušinio paišymas reiškė atsinaujinimą ir atgimimą.

Tai tegyvuoja ir dabar per Velykas kaip kiaušinių ridinėjimo ir marginimo ritualas, kuris simbolizuoja gyvybės atgimimą po žiemos sąstingio ir miego (Gimbutas). Taip pasaulis pažymi šv.Velykas tūkstančiais kiaušinių.

Kiaušinius taip pat deda ir ropliai, ne tik paukščiai.

Kiaušinis yra mistinis centras, apie kurį sukasi energija. Kiaušinis – tarytum šarvai, tamsi erdvė, kuri slepia gyvybę, kol ji išsilukštena iš jo.

Be abejo, mitų apie atsiradimą yra ir baltų (lietuvių) mitologijoje. Štai Zigmas Kalesinskas prieš kelerius metus plačiajai publikai vieną papasakojo: „Seniausias mitas, užrašytas Žeimelyje, sako, kad „Mėnulyje ant akmens tupėjo milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėt, bet nuskrido ieškoti maisto. Tuomet užėjo lietus, sudrėkino lizdą, jame pasidarė skylė, pro kurią iškrito kiaušinis. Krisdamas atsimušė į debesis ir suskilo į tris dalis. Iš trynio atsirado žemė, o iš baltymo – vandenys, iš kiauto – dangus ir žvaigždės“ .

Jonas Nekrašius pasakoja: „ Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo – vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto – dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės – pragaras, iš gemalo – debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta.

Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsiradusi visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo – žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis. Pasak suomių epo „Kalevala“, antis susisukusi gūžtą ir dėjusi kiaušinius ant Vandens Motinos kelio. Kiaušinis iš gūžtos išsiritęs, sudužęs ir jo gabalėliai pavirtę žeme, dangumi, Saule, Mėnuliu ir debesimis“ .

Literatūra:

1. The book of symbols: reflections and archetypal images. 2010.
2. Biedermann, Hans. Naujasis simbolių žodynas Vilnius: Mintis, 2002.
3. Kalesinskas, Zigmas. Ant margučių – protėvių laiškai. Iš: Delfi, 2013 m. kovo 30 d.
4. Jonas Nekrašius. Kiaušinio stebuklas. Iš: Šiaurės atėnai, 2011-04-22.

Parengė Beatričė Rastenytė