Kovo 30 d. Seime įvyko TS-LKD frakcijos nario, šešėlinės Vyriausybės kultūros ministro prof. Vytauto Juozapaičio spaudos konferencija „Teatras po Damoklo kardu“, kurioje aptarta šiandieninė Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų padėtis rengiant naująjį teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projektą bei kiti kilę probleminiai klausimai. Spaudos konferencijoje taip pat dalyvavo Lietuvos teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojų profesinių sąjungų federacijos atstovė Regina Burakauskienė, Kauno nacionalinio dramos teatro profsąjungos vadovas Henrikas Savickis bei kultūros politikos ekspertas, teatro „Vaivorykštė“ vadovas Petras Mendeika.
„Šiam įstatymui parengti buvo sudaryta darbo grupė, kurioje dirbo teatrų atstovai, sričių profesionalai, vadovai. Tai, kas buvo sutarta darbo grupėje galiausiai buvo išmesta į šiukšlių dėžę ir dabar Seimo kanceliariją pasiekė toks įstatymo projektas, kuris netenkina nei vienos pusės, išskyrus pačią Kultūros ministeriją, kuri nelabai supranta, kad tokio įstatymo nereikia, jeigu juo nepatenkinti absoliučiai visi“, – kalbėjo profesorius.
„Aš buvau vienas iš tų žmonių, kurie dalyvavo darbo grupėje rengiant šį įstatymo projektą, tačiau pagrindinis šio darbo akcentas yra tas, kad mus apgavo. Iš pradžių mums buvo pažadėta, kad ministerijos pozicija dėl naujojo įstatymo projekto sutaps su darbo grupės parengtomis rekomendacijomis ir suformuotu požiūriu. Rezultate, scenos meno įstatymas turėtų būti parengtas pagal darbo grupės rekomendacijas ir atitikti Kultūros ministerijos lūkesčius, tačiau po derinimo su kitomis ministerijomis, iš mūsų siūlymų neliko nieko naudingo, dėl ko mes dirbome iš pradžių“, – sakė H. Savickis.
Šiame projekte įžvelgiame darbuotojų diskriminaciją, lyginant su visais dirbančiaisiais, pažeisdamas lygiateisiškumo principą, projektas supriešina skirtingų profesijų menininkus, taip pat nesutinkama dėl naujųjų darbuotojų atestacijos principų.
„Lietuva jau 26 metus gyvena vienomis ekonominėmis sąlygomis, tačiau kultūrinis anstatas, kuris buvo sovietiniais laikais, liko toks pats, kaip ir tada. Kai pardavimo vadybininkas imasi vadovauti kultūrai, kažin ar galima tikėtis įstatymo, kuris galėtų patenkinti kultūros bendruomenę. Šiame įstatyme pastebėjau, jog jei teatras pereis prie viešosios įstaigos, jis jau bus nebe valstybinis, o tik valstybės remiamas, kurį finansuoti valstybė gali skirti daugiausiai 80 proc. reikalingų lėšų, bet ir tik tada, jei valstybė nori ir gali suteikti tokį finansavimą. Vadinasi, sulauksime žymiai mažiau asignavimų, o valstybė galės skirti ir 1 proc., ir kelis. Nacionalinio kultūros produkto kūrimas ir plėtojimas turi būti saugomas ir puoselėjimas, o šito naujajame įstatyme nėra. Taip pat norima supriešinti privatų ir valstybinį teatrų sektorių. Galų gale įstatymas tiesiog nukreiptas prieš žmogų, kuris dirba scenoje“, – kalbėjo P. Mendeika.
„Naujausiame įstatymo projekte yra kelios principinės probleminės sritys, kurias nedelsiant reikia reformuoti. Tai ir darbo santykių reglamentavimas bei darbo laiko apskaita, ir valstybės finansavimo tvarka, ir atlikėjų atestavimas bei teatrų ir koncertinių įstaigų statuso pakeitimas. Tai kelia didžiausią galvos skausmą“, – sakė R. Burakauskienė.
Apibendrindamas išreikštus kultūros atstovų nuogąstavimus, prof. V. Juozapaitis teigė: „Neatsakingai priiminėdami įstatymus ir vėliau juos valkiodami kairėn ir dešinėn, tik patys diskredituojame savo valstybę ir niekaip nesuformuojame taip šiandien trūkstamos Lietuvos kultūros politikos. Nacionalinė kultūros sritis jau seniai nusipelnė turėti atskirą kultūros įstatymą, lyg skėtį, po kuriuo tilptų visi kultūros atstovai, kurie šiomis dienomis ypač sunerimę dėl savo ateities“.
Seimo nario prof. Vytauto Juozapaičio spaudos konferencija „Teatras po Damoklo kardu“:
