„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.
III. Apie jaunimo sroves, stilius ir saitų nebuvimą
Beatričė RASTENYTĖ. Kokios srovės dabar vyrauja pas jus? Na, hipsteriai, pavyzdžiui…
Dalia RASTENIENĖ. O kas tie hipsteriai, tiesą pasakius?
MIGLĖ. Jie rengiasi vos ne kaip „bomžai“, dažniausiai būna su akiniais…
(Juokas.)
MIGLĖ. Rimtai. Ir plaukus visaip išsidažę. Su visokiomis tokiomis didelėmis kepurėmis, būna, vaikšto.
VILIJA. Meniškos sielos, kitaip sakant.
Dalia RASTENIENĖ. O neatrodo, kad tie hipsteriai susiję su „Humanomis“? Kad jie iš ten susirankioja tokius visokius keistus daiktus.
MIGLĖ. Taip.
Dalia RASTENIENĖ. Ir iš to daro kažkokį stilių.
VILIJA. Gali būti, kad jiems gražu tiesiog. Na, jie tokie, toks jų stilius. Tiesiog nori pritapti prie savo grupės. Štai – hipsteris būsiu.
MIGLĖ. Įvairiai.
VILIJA. Bet jie nuoširdžiai tai daro. Jiems tai patinka, jiems gražu taip. O kiti taip rengiasi, nes jiems atrodo, kad bus madingesni ir populiaresni už kitus.
Beatričė RASTENYTĖ. Rašoma, kad jie labai mėgsta domėtis tuo, kuo kiti nesidomi, skaityti tas knygas, kurių kiti neskaito, ir tuo pasididžiuoti.
MIGLĖ. Mhmmm.
VILIJA. Gal dėl savęs tai…?
Dalia RASTENIENĖ. Vadinasi, intelektualūs. Bet ir snobai. Nes tikras intelektualas nesiekia pasirodyti, tikram intelektualui įdomu padiskutuoti – o kaip tu manai, ar tau patiko, arba – kaip tau personažai…
Beatričė RASTENYTĖ. Taip, bet snobas norės pasakyti apie tai, kas populiaru, „ant bangos“, o hipsterius kaip tik domina nežinomi, neatrasti dalykai. Kas nors elitiško. Dabar skaičiau, kad kažkokia kita srovė juos keičia.
Dalia RASTENIENĖ. Jau? Kaip greitai. Tiesiog pora metų praėjo.
Beatričė RASTENYTĖ. Jie tokie… atitinkantys normas.
Dalia RASTENIENĖ. Tai kokia tai srovė?
Beatričė RASTENYTĖ. Gal ta britiška srovė, kaip tu, Migle, sakei?
MIGLĖ. Nežinau. Mes ne pagal šitą lygį.
VILIJA. Pagal kitą lygį…
ERIKA. Viskas taip elegantiškai…
VILIJA. Daug stilių taigi yra.
ERIKA. O pas jus kokie populiariausi stiliai?
MIGLĖ. Daug šiaip, na Swag.
VILIJA. Swagai. Jų gyvenimo filosofija – gyvenama tik kartą ir reikia šiuo metu daryti tai, ko nori, pavyzdžiui, nesvarbu, kad tau devyniolika – tu gali atidaryti savo parduotuvę. Jų apsirengimo stilius – šortai, auksiniai papuošalai ir kepuraitės su snapeliu, ši mada atėjusi iš tamsiaodžių. Tiesiog renkasi iš parduotuvių tik tai, kas naujausia, iš naujos kolekcijos. Ir yra va tie tokie nike bėgiojimo batai… Jie madingi.
MIGLĖ. Kepurės ten kaip kepai (Full caps)… tokias kepures irgi nešioja…
VILIJA. Taip, kepurės kaip kepai. Irgi labai madinga. Arba visokie tokie per dideli megztiniai, ir mergaitės, ir berniukai nešioja, tokie Hate Hard visokie.
Dalia RASTENIENĖ. Greit nebesuprasim, kaip šnekat. Tai jūs taip ir šnekat jau beveik angliškai?
MIGLĖ. Nėra lietuviškai. Tai firmos…
Dalia RASTENIENĖ. Bet ar pas mus atveža tų firmų drabužių?
VILIJA. Taip, yra, be to, internetu galima užsisakyti, ir kelios parduotuvės centre yra.
MIGLĖ. Šiaip yra dar grupė – „centriniais“ vadinami.
ERIKA. Gatvėj visi centriniai?..
MIGLĖ. Tai tie – Vilniaus „kietuoliai“.
VILIJA. Tie, kur visada būna centre ir visi vienas kitą pažįsta.
MIGLĖ. Taip, bet jie ne dėl to važiuoja į centrą, kad labai mėgsta Vilnių ir nori pabūti mieste, o…
VILIJA. Pavaidinti…
MIGLĖ. Pavaidinti, taip.
Dalia RASTENIENĖ. O tie, kurie su riedlentėmis prie Vinco Kudirkos paminklo ir prie Gedimino taip pat?
ERIKA. Taip, taip…
VILIJA. Taip, tai labai populiaru.
MIGLĖ. Tarp jų…
VILIJA. Kiti perka tik tam, kad pavaidintų. Štai – nusipirkau…
MIGLĖ. Kad „nusifotkintų“, įsikeltų į socialinius tinklus, ne dėl to, kad iš tikrųjų tai būtų jų gyvenimo stilius.
VILIJA. Kiti nusiperka, nusiveža į tą centrą ir ten stovi grupuotėmis susirinkę. Su tomis riedlentėmis.
Dalia RASTENIENĖ. Prie Baltojo tilto besirenkantys vaikinai tikrai sportiškai viską daro.
VILIJA. Taip, yra ir tokių.
MIGLĖ. Tai yra, aišku. Kiekviena šaka turi savo profesionalus. O kiti pasimaivyti tiesiog nori…
Dalia RASTENIENĖ. Mes čia trys kartos dabar susėdę, ir matau, kaip viskas keičiasi. Aš, kai išvažiavau studijuoti ir grįždavau savaitgaliais namo iš Vilniaus, apsivilkdavau uniformą ir žiūrėdavau į veidrodį. Ne taip lengva buvo atsiskirti. Mūsų uniformos buvo labai gražios, rudos, sijonai plisuoti, dar tos juodos prijuostės, baltos apykaklaitės, balti rankogaliai. Kiekviena stengdavosi laiku jas pakeisti, kad būtų baltos ir švarios. Sutinku, prižiūrėti buvo sunkiau, bet gal dėl to jos buvo ir mielesnės.
ERIKA. Prisimenu, konkuruodavome, kieno nunertos gražiau. Man atrodo, kad, kai būdavo mokyklose tais laikais diskotekos, vaikai labiau susidraugaudavo, susibendraudavo, gal ir šokdavai, ir pakviesdavo kas šokti, gal būreliais. Būdavo didesnės draugystės tarp vaikų. O dabar pas juos visiškai nėra jokio vieningumo, nėra tokio visų susibūrimo. O kai būdavo diskotekos, tikrai, tu daugiau su kuo pabendrauji, tave gal pakviečia šokti ir iš kitos klasės, susipažįsti daugiau, paskiau ir sveikiniesi, didesnis tas ratas. Būdavo kitaip.
MIGLĖ. Dabar taip nėra.
VILIJA. Negalima, nėra… Draudžiama mokyklose…
MIGLĖ. Dabar taip nėra. Dabar labai retai kurios mokyklos organizuoja diskotekas.
Gal anksčiau, jūsų laikais, nebūdavo populiaru, kaip dabar, alkoholis…
Dalia RASTENIENĖ. Esu pati vyriausia šioje kompanijoje, tad nenuostabu, kad mūsų laikais dar nebuvo diskotekų. Jos pradėtos rengti jau tada, kai studijavau, šiek tiek vėliau. Mūsų laikais mokyklos pačios rengdavo šokius, bet į viešose vietose, pavyzdžiui, kultūros namuose, rengiamus šokius drausdavo eiti. Drausdavo tai drausdavo, mums ir savų šokių pakako, sueidavo iš visų miesto mokyklų, net iš rusų mokyklos, vaikų. Ir jokio alkoholio. Tai būdavo pats geriausias dalykas. Tiesa, mes jau retsykiais susiorganizuodavome pas ką nors vadinamuosius roboksus, kokiai dešimčiai žmonių visai pakakdavo vieno butelio vyno… Na, tenka pripažinti, kai suaugusieji vartoja, vaikai irgi išbando.
ERIKA. Tai aš ir sakau…
Dalia RASTENIENĖ. Paskui atsirado diskotekos.
VILIJA. Dabar yra narkotikai…
MIGLĖ. Jums pirmoje vietoj būdavo šokiai, o mums kurioj jie vietoj, nežinau, kurioj…
Dabar alkoholis pirmesnėje vietoj.
VILIJA. Pas mus mokykloje, gal kai mokiausi septintoje klasėje, buvo surengta diskoteka. Visi nuo 5-os iki 8-os klasės buvo suėję, tenai buvo vaikams. Ir visi mes, na, susidėjo visa mokykla tada tuos pinigus ir pasamdė, suorganizavo diskoteką. Ir apsauginiai buvo atėję. Ir priėjo ten visai iš kitų mokyklų, ten 12-okų kažkokių priėjo. Ir viena mergina buvo, aš nežinau, ar buvo iš mūsų mokyklos, ar iš kitos. Ir jinai ar ten prisigėrė, ar kas tenai jai buvo. Ir jai tas priepuolis kažkoks prasidėjo…
ERIKA. Epilepsijos.
VILIJA. Epilepsijos priepuolis, iš burnos putos pradėjo bėgti. Greitoji buvo iškviesta.
ERIKA. Na, ir uždraudė.
VILIJA. Ir paskui, jau po to, nei pas mus mokykloje, nei dabar, kur mes, kitoje, irgi nėra… Jokių diskotekų…
ERIKA. Jeigu būtų, jūs turėtumėte kur visi susieiti…
Dalia RASTENIENĖ. Bet leidžia išeiti į miestą? Žiūrėkite, kaip keičiasi požiūris. Jums leidžia, niekas jūsų mokykloj netąso, kad einate į klubus jaunimui, loftus visokius…
VILIJA. Taip.
Dalia RASTENIENĖ. Vadinasi, kur galite apskritai su kuo tik norite bendrauti. Na, manau, mus labiau saugojo nuo visokio tokio „gėrio“…
ERIKA. Taip. Tai jau geriau mokykloje, kur yra apsauga…
Dalia RASTENIENĖ. Taip, iš tikrųjų, geriau mokykloje, kur budi mokytojai.
ERIKA. Taip, taip.
VILIJA. Geriau. Taip.
MIGLĖ. Taip.
Dalia RASTENIENĖ. O dar jeigu kokia apsauga?
ERIKA. Jau taip visą laiką turėtų būti, jau samdo mokyklos. Bet šiaip, aš manau, mokykla būtų geriausia…
Dalia RASTENIENĖ. Mūsų laikais jokios papildomos apsaugos nereikėjo, pakakdavo poros budinčių mokytojų…
MIGLĖ. Dabar kitokie laikai, pavojingesni.
ERIKA. Kiekvieną savaitgalį būtų diskoteka, pavyzdžiui.
MIGLĖ. Kai būna, kitą sykį eini, ir neaišku, ką daro. Laukiniai visi.
ERIKA. Ne po dvi jos draugautų, ne po tris. Susidarytų didesnis būrelis. Būtų didesnė draugystė, didesni būreliai ir gal būtų net mažesnės patyčios. Man atrodo, kad reikalinga, kad suburtų tą jaunimą.
MIGLĖ. Arba atvirkščiai būtų.
ERIKA. Arba atvirkščiai, neaišku, kaip būtų. Bet reikia, kad būtų suburtas tas jaunimas. Vis vien reikia daryti kažką. Kažkuo sudominti reikia…
Dalia RASTENIENĖ. Na, kad vyksta fragmentacija, kad stiprėja individualizmas, seniai akivaizdu… Lengvai tai nepasikeis.
VILIJA. Reikia daugiau bendro, kad būtų daugiau bendrų darbų, bendrų dalykų.
ERIKA. Neužtenka, ką jūs darote. Turi dar kažkas atsirasti, nebūtinai diskotekos, gal kokie nors vakarėliai ar vakaronės.
MIGLĖ. Bet dabar daug kas nesiorganizuoja.
VILIJA. Pas mus pradinėje gi buvo. Visada rengdavo vakarėlius. Ir kalėdiniai vakarėliai būdavo, ir dovanomis keisdavomės, ir niekas su niekuo nesuartėjo, nes būdavo tenai kiekvienas vos ne savo grupėje.
MIGLĖ. Pas mus dabar nėra nieko tokio… Minčių yra, bet niekas nevykdo, neorganizuoja, neužsiima tuo.
ERIKA. Įjungtų muziką, prasidėtų (juokiasi) šokiai, ir tada gal… Ne?
VILIJA. Nebus taip.
MIGLĖ. Ne.
VILIJA. Dabar jau kiti laikai. Nėra kantrybės. Jiems nesvarbu. Jie turi savo draugų ratą, tie, kurie populiarūs, tie, kurie geria ar rūko. Ir jie nenori atskleist tų savo užslėptų pomėgių, ką jie skaito ir į kokius būrelius vaikšto. Na, tiesiog jie nori būti populiarūs. Ir kiti dėl to viską padaro ir pasikeičia visai kitaip.
MIGLĖ. Daug visokių niuansų…
Beatričė RASTENYTĖ. Tai vakarėlių dabar nerengiate?
VILIJA. Klasėje ne.
Beatričė RASTENYTĖ. O namuose?
ERIKA. Namuose vakarėlius? Su draugėm keliomis būdavo, pižamų vakarėliai…
VILIJA. Būdavo.
MIGLĖ. Dabar kai būna vakarėlis…, tai būna… Dabar kitokie vakarėliai būna (juokiasi)…
ERIKA. Jau kitokie vakarėliai, jau jų amžiaus kitokie… Juose jūs nedalyvaujat.
VILIJA. Vakarėlis, susirinkimas, kaip sakyt, tiesiai šviesiai – pagerti.
ERIKA. Pagerti…
Dalia RASTENIENĖ. Na, kad jie geria, mes visi žinom.
MIGLĖ. Taip.
VILIJA. Ne paslaptis.
MIGLĖ. Ne paslaptis.
Dalia RASTENIENĖ. Niekas nenumiršta per išleistuves nusigėręs? Na, tai mes šitą žinom… Tai irgi jokia ne paslaptis?
MIGLĖ. Taip, ne paslaptis.
ERIKA. Žiūriu gi. Dabar va bus jūsų šventė.
VILIJA. Visiems vienodai…
ERIKA. Na ir šimtadienis. Vis vien bus… Bet ar jūs norite eiti?
VILIJA, MIGLĖ. Ne. Nenorim.
ERIKA. Į savo šimtadienį… nenorite.
VILIJA. Ne.
Dalia RASTENIENĖ. Man labai juokingos tos miesčioniškos išleistuvininkių suknelės…
VILIJA. Na, yra tokių panelių… Aš girdėjau, kai sėdėjau istorijos kabinete. Atėjo pas auklėtoją tokios dvi mokinės ir sako: „Tai mes neisim visą savaitę į mokyklą“. Mokytoja klausia: „Kodėl?“ Sako: „Tai antakius reikia susitvarkyti, į soliariumą nueiti, nagus susitvarkyti…“ O kai buvo tas jų paskutinis mokykloj…
(Juokas)
VILIJA. Aš išėjau. Nenorėjau net žiūrėti. Sakė, mergos ant didžiausių „kablukų“, mini suknelėmis.
Dalia RASTENIENĖ. Kažkuriais metais, ne per seniausiai, dauguma apsirengė vakarinėmis labai atviromis suknelėmis. Nugaros visiškai atviros, vos ne iki liemens. Viskas labai atvira. Sakau, kaip kokios artistės, kurios eina pasiimti Oskaro statulėlės raudonuoju kilimu.
ERIKA. Taigi ir rengia, ir užsakinėja daug kas specialiai.
VILIJA. Kiti gi tūkstančius išleidžia. Vienam vakarui.
MIGLĖ. Penkioms minutėms.
VILIJA. Kad parodytų viską.
Dalia RASTENIENĖ. O paskui brangiausius restoranus perka…
ERIKA. Taip.
MIGLĖ. Ir vedėjus visokius įžymius užsakinėja.
ERIKA. Taip. Bet jūs tikrai nenorite?
VILIJA. Ne.
ERIKA. O savo išleistuvėse dalyvausite?
MIGLĖ. Privalom.
VILIJA. Mes kartu būsime.
MIGLĖ. Gal ir geriau. Ką ten su kitais būti…
VILIJA. Kojas skaudėti kad greičiau praeitų.
Dalia RASTENIENĖ. Būdavo, bendraklasiai per išleistuves stengdavosi saulės patekėjimo sulaukti. Paskutinį kartą visi drauge…
MIGLĖ. Norėtųsi, kad būtų gražu. Bet žinai, kad nebus, dėl to ir nenori.
ERIKA. Todėl, kad jie yra nesusieti.
VILIJA. Kiekvienas sau.
ERIKA. Kiekvienas sau. Jie nejaučia sąsajų ir nenori būti kartu. Bet paklaustum kitų vaikų, gal jie norėtų…
VILIJA. Taip.
ERIKA. Norėtų?
VILIJA. Taip, tai tie, kur populiarūs, tai aišku.
ERIKA. Jie nori dar labiau save parodyt?
VILIJA. Taip.
Dalia RASTENIENĖ. Tai nenori tie, kurie nepopuliarūs, arba tie, kurie galvoja, kad jie nepopuliarūs?
VILIJA. Gal…
MIGLĖ. Man nesvarbu.
Beatričė RASTENYTĖ. Kaip narcizai. Žavėkitės mumis.
ERIKA. Taip, tai tie ir yra narcizai. Ištobulinti kūnai, veidai.
Dalia RASTENIENĖ. Jiems tiek metų, kad jų visų kūnai ištobulinti. Visus gamta ištobulino.
ERIKA. Na, ne. Sportas, visokios treniruotės, sporto klubai.
Dalia RASTENIENĖ. SPA?
ERIKA.Taip.
MIGLĖ. Dabar populiaru sporto klubai.
ERIKA. Taip, sporto klubai, soliariumai, baseinai…
MIGLĖ. Viena vertus, gerai. Dabar populiaru sveika mityba ir panašiai, bet kai kiti persistengia, vienas obuolys per dieną, morkos gabalėlis ir panašiai, tai jau nesveika.
VILIJA. Arba kiti atsineša tuose plastmasiniuose induose… ryžių krūva ir vištienos krūtinėlės, ir daržovių, ir valgo per kiekvieną pertrauką.
ERIKA. Tai sportininkai.
VILIJA. Ir būtinai turi būti ta gertuvė, tokia… Su papildais kažkokiais… Ir kiekvieną pertrauką valgo.
Dalia RASTENIENĖ. Kas 45 minutes valgo?
VILIJA. Taip.
ERIKA. Kurie sportuoja.
MIGLĖ. Masei auginti. Po to formuoja raumenis.
Dalia RASTENIENĖ. Bet matau gi – būna tokių porelių, taip gražiai eina susiėmusios už rankų. Ir matyti, kad juos tikrai kažkas jungia. Kaip visais laikais…
ERIKA. O jūsų mokykloj ar yra tokių porų?
VILIJA. Gal ne…. Na, kur ilgai draugauja, na… ne.
MIGLĖ. Pavyzdžiui, iš tos klasės ta mergaitė…
VILIJA. Bet jinai karalienė, o jisai tarnas. Nežinau.
MIGLĖ. Taip (juokiasi).
ERIKA. Taigi ir sakau, tarp jų ir kitų klasių nėra ryšio, visiškai nėra. O jeigu būtų ryšys, vis vien ir draugysčių atsirastų, vis vien, ar iš kitų klasių. O taip nėra.
Dalia RASTENIENĖ. Merginos mano, kad taip nebūtų. Mama dar bando gelbėti situaciją.
VILIJA. Daug darbo reikia, kad kažkas būtų…
Dalia RASTENIENĖ. Na, žinai, daug darbo, tai jūs ir mokyklą baigsite, ir universitetą…
MIGLĖ. Aišku.
VILIJA. Ne, tai jau ne mums.
(Juokas.)
