Tokį klausimą sau ir visiems uždavė Lietuvos Respublikos seimo Kultūros komitetas, inicijavęs 2015 metus paskelbti Etnografinių regionų metais. Tikriausiai į šį klausimą ieškojo atsakymo ir Ugdymo plėtotės centro darbuotojai skirtingose Lietuvos vietose rengę konferencijas ir raginę Lietuvos ugdymo įstaigas organizuoti Etninės kultūros savaites, kurių tikslas – paskatinti ugdymo įstaigas giliau pažinti (tyrinėti) ir saugoti savo krašto, regiono tradicijas ir kultūros paveldą, aktyviau bendradarbiauti tarpusavyje, su kultūros, mokslo įstaigomis, visuomeninėmis organizacijomis puoselėjant etninę kultūrą ir įgyvendinant pagrindinius ugdymo siekius bendruomenėse.
Tad, atsiliepdamos į šią gražią iniciatyvą, Klaipėdos „Aukuro“ lietuvių kalbos metodikos grupės narės visus neabejingus etninei kultūrai spalio 19-23 dienomispakvietė į nacionalinį projektą „Kiekviena tauta, kiekvienu žmogumi žmonija kyla“ (Vydūnas), kurio metu vyko įvairi veikla: konkursai, atviros pamokos, popietė, parodų lankymas, konferencija.
Džiugu buvo sulaukti fotografijų konkursui „Mano krašto lauksnos“ darbų iš Tauragės, Šilutės, Kretingos, Klaipėdos. Rašinių konkurse dėl laureato vardo varžėsi keturiolikos laiškų šišioniškiui, pluošto interpretacijų autoriai iš Klaipėdos, Skuodo, Tauragės, Marijampolės. Gausiu dalyviu skaičiumi pasidžiaugė popietėn „Mes tarp lietuvininkų, dzūkų ir žemaičių“ pakviestas lietuvininkų draugijos pirmininkas Edmundas Paplauskas, ne vienos knygos apie Mažosios Lietuvos šviesuolius autorė Edita Barauskienė ir tikra dzūkė, dabar klaipėdiškė Daiva Ignatavičienė. Trečiadienį gimnazijos dvyliktokai darbavosi srautinėje pamokoje apie lietuvių tarmes ir aiškinosi, ar žemaitis kavalierius su aukštaite panele galėtų susitikti brėkštant, ar lietuvininkas lengvai susikalbėtų su lietuviu.
Ir, žinoma, gausiausio būrio svečių sulaukėme projekto baigiamajame renginyje – konferencijoje „Žmogaus būsenis kalendorinių metų virsme“. Čia rinkosi įvairiausio amžiaus mokiniai, jų mokytojai (ne tik lituanistai, bet ir istorijos, dailės, muzikos, tikybos, fizikos- matematikos, rusų, vokiečių kalbų) iš uostamiesčio, Plungės, Kretingos gimnazijų, progimnazijų, tautinių mažumų, profesinių mokyklų bei garbūs svečiai iš Klaipėdos universiteto.
Konferenciją pradėjęs Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas Rimantas Balsys auditoriją iškart pavergė įtaigia žemaičių tarme prabilęs apie patarlių prasmių vingrybes. Jam antrino Klaipėdos universiteto docentė Jūratė Lubienė, kalbėjusi apie visų lietuvių branginamą laiką.
Laikas šioje konferencijoje neprailgo, nes daugelis iš beveik dviejų dešimčių pranešimų buvo tiesiog koncertai – juk skambėjo ne tik sodri žemaičių tarmė, keisti šišioniškių žodžiai ar dvasinga rusų kalba, bet ir lietuvininkų dainos, žemaitiškos sakmės, buvo žaidžiami piemenėlių žaidimai, klausėmės autentiškų instrumentų melodijų. Ir tai buvo nuoširdu, tikra, taip, kaip plungiškių žemaitiški pasikalbėjimai mūsų gimnazijos koridoriuose, klasėse, valgykloje, salėje. Apsiginklavę muzikos instrumentais ir besididžiuojantys savo žemaitiškumu jie žavėjo ir jaudino.
Tada nejučia prisimeni kaip tik šiomis dienomis viešojoje erdvėje pasirodžiusius žinomo aktoriaus Rolando Kazlo žodžius: „Man brangios tos gimtos vietos, kurios suteikė jėgų ir formavo mane nuo mažų dienų, žmonės, kurie buvo vyresni už mane ir buvo mano mokytojai. Net oras man mielas, nes jis lietuviškas, juo gera kvėpuoti. Manau, tai pojūtis ir galingas nenutrūkstamas ryšys.“
Būtent to ryšio mes ir ieškojome „Aukuro“ gimnazijoje praėjusią spalio savaitę.
Taigi ar jaunajai kartai aktuali etnokultūra? Aktuali, jei suaugusieji (tėvai, pedagogai, visuomenės autoritetai) patraukliomis jaunimui formomis parodo ir pasako, jog tai svarbu. Aktuali, jei pačios mokytojos nesigėdi pasipuošti tautiniu kostiumu ar susijuosti delmonu. Aktuali, nes jei norim išlikti, turim išlaikyti savo autentiškumą. Ir tai gali padėti, anot Santarvės pagrindinės mokyklos mokinukų, dialogo erdvė – mūsų dialogo su praeitimi.
Tada, kaip sakė Sendvario progimnazijos penktokas Mantas, pasikabini šiaudinį sodą savo kambaryje ir ramiai miegi.
