Lietaus šalies vardo nebepateisiname – nukenčia ir gamta, ir ekonomika

Iš inercijos vis dar esame įpratę Lietuvą vadinti lietaus šalimi, tačiau klimatologai perspėja, kad artimiausiu metu toks įprotis taps vis sunkiau suprantamas. Rekordinės sausros, nusekę ar visiškai išdžiūvę vandens telkiniai bei gamtai daroma žala mokslininkus skatina ieškoti naujų sprendimų.

Jau keletą metų dėl vasarinių sausrų Lietuva susiduria ne tik su realiais masinių miško gaisrų pavojais, bet ir su kritiškai nusekusiais vandens telkiniais, džiūstančiais gruntiniais vandenimis. Šių metų rugpjūčio viduryje buvo išdžiūvę daug mažesniųjų šalies upelių. Kritinė situacija vandens telkiniuose išliko ir rudens pradžioje.

Gamtininkai perspėja dėl tokių sausrų poveikio ekosistemoms, atskiroms augalų ir gyvūnų rūšims. Teigiama, kad į prastą situaciją šiemet gali papulti ir brakonierių taikiniu tapti lašišinės žuvys. Lietuvos ūkininkai teigia, kad dėl sausros šių daržovių derlius menkesnis, o vartotojams perkant populiariausias daržoves teks plačiau nei įprasta atverti pinigines.

Tačiau kol klimatologai ir gamtininkai gūžčioja pečiais, sakydami, kad lietaus neužsakysi, mokslininkų teigimu, reali alternatyva sausrų nustekentoms upėms egzistuoja.

„Žemos patvankos hidroelektrinės iš tiesų galėtų tapti vienu iš būdu užtikrinti minimalų būtiną vandens lygį Lietuvos upėse net ir ekstremalių sausrų laikotarpiu. Tas pats galioja ir potvynių daromai žalai, kurią tokiu būdu galima būtų valdyti. Tačiau bet kokia su hidroelektrinėmis susijusi alternatyva Lietuvoje ne tik apipinta seniai atgyvenusiais mitais, bet ir nepagrįstai įstatymiškai apribota“, – pažymėjo Aleksandro Stulginskio universiteto Vandens išteklių inžinerijos instituto profesorius Petras Punys.

Anot jo, įrengus ar atnaujinus žemos patvankos hidroelektrines, atsirastų galimybė ne tik užtikrinti minimalų vandentakio vandens debitą, reikalingą, minimalioms ekosistemų gyvavimo sąlygoms, bet ir nuosekliau įgyvendinti Lietuvos įsipareigojimus atsinaujinančios energetikos srityje, didinti energetinę nepriklausomybę, gaminti pigią ir tvarią energiją

„Sklando daug mitų. Tiek dėl poveikio aplinkai, tiek dėl pačios technologijos. Esą hidroenergetika – neefektyvus, nykstantis energijos išgavimo būdas, kurio Vakaruose niekas nebeplėtoja. Lietuvai jis neva netinkamas, nes kalnų nėra. Tačiau faktai rodo visai ką kitą“, – teigė profesorius P. Punys.

„Kiekviena ES šalis privalėjo parengti atsinaujinančios energijos išteklių (AEI) plėtros veiksmų planą iki 2020 m. Pagal juos procentinis hidroelektrinių (HE) galios augimas kai kuriose šalyse – ypač įspūdingas. Pavyzdžiui, Olandijoje, kuri žymiai lėkštesnis kraštas nei Lietuva, – beveik dvigubai (nuo 37 iki 68 MW) bei Portugalijoje – 100%. Kitose jis siekia 12-50% (Austrija, Italija, Ispanija, Graikija, Prancūzija, Liuksemburgas, Rumunija, Slovėnija). Yra šalių, kuriose augimas dar mažesnis (Suomija, Čekija, Belgija, Latvija, Vokietija, Švedija – 2-6%). Tačiau daugelyje minėtų šalių hidroenergetika yra dominuojantis AEI ir nežymus kelių procentų padidėjimas absoliučiu dydžiu reiškia šimtus megavatų. Tuo tarpu mes esame užblokavę bet kokią šio sektoriaus plėtrą“, – pabrėžė prof. P. Punys.

Pasako jo, todėl nukenčia ir laivyba Nemunu – per sekli upė kroviniams gabenti. Saikingo aukščio patvankos būtų optimaliausias sprendinys reikiamiems vandens gyliams užtikrinti, kartu generuojant pajamas iš elektros gamybos. Ir svarbiausia – mokesčių mokėtojai savo pinigų į tai nedėtų.

„Kauno miesto gyventojų teigimu, upių tėvas Nemunas šiame mieste tapo bala. Sausmečio metu jo vaga galima drąsiai keturračiais važinėti ar vystyti žemdirbystę. Dėl Nemuno vagos dugno išplovimo ir kartu vandens lygio pažemėjimo (1-2 m.) atsidengė miesto tiltų atramos, tai kelia pavojų jų saugumui. Tik žemos, lengvos konstrukcijos patvankos padėtų atstatyti istorinį vandens lygį, pagerintų upės estetinį vaizdą mieste, sudarytų palankią infrastruktūrą pakrančių rekreacijai išvystyti, o miestas priartėtų prie upės.

Lietuva gražėja, atnaujinami apleisti istoriniai vandens malūnai, puoselėjamas paveldas, sutvarkomos upės pakrantės. Deja, ne visiems iš jų leidžiama atvesti upės vandenį sukti turbinas, kurių gaminama elektra padengtų jų išlaikymą. Juk malūnas be užtvankos – ne malūnas. O keli oponentai akademikai aiškina – šios patvankos užlies dešimtis tūkstančių hektarų svarbių Lietuvai teritorijų, siūlo – „draugiškesnius“ Nemuno upei būdus – dar labiau gilinti upės vagą arba derinti laivybą prie esamų hidrologinių sąlygų“, – sakė prof. P. Punys.

„Svarbiausia, kad statant mažo patvankumo užtvankas nauda būtų įvairialypė – ne tik reguliuojamas vandens lygis, pigesnės ir tvaresnės energijos gamyba, bet ir naujos turistinės bei rekreacinės galimybės, laivybos atgaivinimas didžiosiose Lietuvos upėse, ekonominis pagyvėjimas regionuose, kuriuose dabar dramatiškai trūksta darbo. Būtina matyti platesnį paveikslą, atsižvelgti į atsiveriančias galimybes, o ne inertiškai kartoti visagalius draudimus“, – reziumavo profesorius.

Vieningo sprendimo kaip, kokios ir kur užtvankos galėtų atsirasti Lietuvos upėse – dar nėra, tačiau, pasak ekspertų, pats klausimo svarstymas, įtraukimas į savivaldybių darbotvarkes, teiktų vilties, kad netrukus galima bus atverti naują, progresyvų atsinaujinančios energetikos ir upės daugiatikslio naudojimo istorijos puslapį.