„Nuolat perkraudami trumpalaikę atmintį ir nenaudodami ilgalaikės, naikiname smegenų gebėjimą apdoroti ir įsiminti informaciją“, – teigia Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (KTU SHMMF) docentė dr. Vilija Stanišauskienė. Jos teigimu, mokymasis žinių ir technologijų pertekliaus visuomenėje yra sudėtinga veikla, kurios reikia mokytis.
V. Stanišauskienės teigimu, jau seniai edukologijos moksle mokymasis nebesiejamas su besimokančiojo it kokio konteinerio „užpildymu“ žiniomis. Pasak jos, svarbiausia besimokant yra mokinio motyvacija, noras suprasti ir panaudoti įgaunamas žinias, o besimokant reikia ne informaciją pasyviai „įrašyti“, o ją aktyviai atpasakoti – mintyse arba garsiai. Geriausių rezultatų galima pasiekti, atradus sau tinkamą mokymosi būdą ir laikantis paprastų, suvokimą, įsiminimą ir atgaminimą palengvinančių principų.
– KTU mokslo festivalyje „Erdvėlaivis – žemė“ skaitysite paskaitą „7 efektyvaus mokymosi principai“. Kodėl septyni? – paklausėme V. Stanišauskienės.
– Žinoma, taisyklių, padedančių geriau suprasti ir įsiminti žinias bei išmokti naujų įgūdžių, galima įvardyti ir mažiau, ir daugiau. Išskyriau septynis principus, nes septyni – ne tik magiškas skaičius (septyni pasaulio stebuklai, septynios savaitės dienos), bet taip pat yra teigiama, kad žmogaus trumpalaikėje atmintyje telpa tik septyni žinių vienetai, ir, jei ši riba viršijama, reikia papildomų pastangų joms įsiminti (tenka užsirašyti, sugrupuoti ir pan.). Pavyzdžiui, turėtų būti visai paprasta atsiminti septynių naujų pažįstamų vardus, bet jei jų – septyniolika ar septyniasdešimt, prireiks įsiminimo gudrybių.
– Kokios tos gudrybės?
– Mokymosi efektyvumą lemia dėmesingumas, reguliarumas, žinių struktūravimas, kartojimas, vizualizavimas, pojūčių įvairovė ir mokymosi režimas.
Dėmesys yra vienas iš pagrindinių atminties komponentų. Tam, kad žinios patektų iš trumpalaikės atminties į ilgalaikę, būtina sutelkti dėmesį į būtent tas žinias, pašalinti visus išorinius dirgiklius: išjungti televizorių, muzikos grotuvą, pokalbių programas ir socialinius tinklus kompiuteryje. Reikia suvaldyti ir savo „vidinį triukšmą“, neleidžiant mintims nuklysti nuo mokymosi tikslo.
Įsivaizduokite, kad aklinoje tamsoje jums reikia perskaityti ir įsidėmėti ant sienos užrašytus simbolius. Įjungiate prožektorių, tačiau jis, užuot apšvietęs reikiamą sienos dalį, sukasi kaip švyturio signalas, iš tamsos išplėšdamas vis kitą aplinkos detalę. Užduotis tampa neįmanoma. O reikia tik „tvirtai laikyti šviestuvą“. Dėmesio sutelkimas yra susijusi su motyvacija, fizine ir emocine besimokančiojo būsena bei daugeliu kitų veiksnių.
– Dėl technologijų, socialinių tinklų ir šiuolaikinio gyvenimo tempo tikriausiai daugelio mūsų dėmesys veikia taip, kaip jūsų minėtasis prožektorius – klaidžiojame nuo vieno darbo prie kito, nė vieno neužbaigdami. Ką reikėtų daryti, kad pasiektum geriausią dėmesio sutelkimą?
– Būtų puiku atprasti dirbti kelis darbus vienu metu – taip didėja tikimybė padaryti klaidų. Šokinėjimas nuo vienos veiklos prie kitos reikalauja nuolat prisiminti: ,,O kur aš sustojau?“. Palikus nebaigtą užduotį mintys apie ją vis tiek sukasi galvoje. Kartais įmanoma suderinti kelias veiklas (pavyzdžiui, megzti ir žiūrėti televizorių, stovint transporto kamščiuose mokytis užsienio kalbos žodžių), tačiau rimtų dėmesio ir susikaupimo reikalaujančių darbų geriau nedaryti vienu metu.
Kuo daugiau vidinių ir išorinių dirgiklių, tuo sunkiau sutelkti dėmesį. Kai kuriuos dirgiklius paprasta pašalinti – pakanka tiesiog išjungti telefoną, „Skype“, „Facebook“ programas ir kitus su mokymosi medžiaga nesusijusios informacijos šaltinius. Tačiau tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Įpratę sekti socialinių tinklų ar žinių svetainių naujienas, „be ryšio“ jaučiamės prastai, patiriame įtampą ar net paniką, o tai dar labiau trukdo mokytis.
Dėmesingumo stygius ne tik jaunosios kartos problema. Juk visiems tenka patirti keistą nesusipratimą, kai pažiūrėję į laikrodį (dažniausiai – mobiliajame telefone) po akimirkos negalime atsakyti, kiek valandų.
– Socialiniai tinklai „kaltinami“ mąstymo fragmentavimu, dėmesio sutrikimų provokavimu ir kitais dalykais. Ar visada jų naudojimas tik kenkia?
– Socialiniai tinklai ir internetinės informacijos „paviršiaus“ nuskaitymas (juk dažnai tik perbėgame per naujienų svetainių antraštes nesigilindami į turinį) daro didelę žalą mąstymui. Švedijos mokslininkai nustatė, kad naršymas internete, ypač besaikis socialinių tinklų naudojimas, turi neigiamą poveikį atminčiai: žmogaus smegenys perpildomos informacijos, matomos kompiuterio ekrane. Kadangi šios žinios dažniausiai nėra reikšmingos, vis mažiau jos iš trumpalaikės atminties perkeliama į ilgalaikę. Taigi, nuolat perkraudami trumpalaikę atmintį ir nenaudodami ilgalaikės, naikiname smegenų gebėjimą apdoroti ir įsiminti.
Kita vertus, informacinės technologijos yra nepakeičiamos, kai reikia surasti, patikrinti, pagilinti, iliustruoti mokymosi medžiagą. Socialiniai tinklai – puiki priemonė, leidžianti diskutuoti, dalintis atradimais ir mokytis iš kitų patirties. Ypač socialiniai tinklai ir įvairūs forumai vertingi, kai sprendžiame aktualias gyvenimo problemas, mokomės to, ko nemokoma mokyklose ir universitetuose.
– Sesija asocijuojasi su bemiegėmis naktimis, o egzamino metu visada pasirodo, kad vienos pritrūko. Kaip reikėtų planuoti mokymosi laiką, kad visgi tos nakties nepritrūktų?
– Pirmiausia, mokytis reikia reguliariai: žinios lengviau įsimena ir atmintyje išlieka ilgiau, kai mokomasi nuosekliai, sistemingai, mažomis „porcijomis“, o ne itin intensyviai, pavyzdžiui, egzaminų sesijos metu.
Be to, mokymosi sėkmei daug įtakos turi mokymosi režimas. Perdėtas uolumas nieko gero neduoda, t.y. protinę veiklą reikia kaityti su fiziniu aktyvumu ir kitomis veiklomis. Kas 30 minučių būtinos trijų minučių pertraukėlės, o kas 2 valandas 20–30 minučių pertrauka ir visai kitokio pobūdžio veikla. Pavyzdžiui, po 2 valandų intensyvaus darbo su žiniomis, sveika valandą ravėti daržą ar kaip kitaip plušėti, kad smegenys pailsėtų.
Įsiminimui ir mokymosi rezultatams didelę įtaką turi miego trukmė ir kokybė. Tyrimai rodo, kad žmogus, kuris mokosi visą dieną, išsaugo atmintyje maždaug 9 proc. informacijos, jei vakare veikia ką kita. Tačiau žmogus, kuris prieš miegą dar šiek tiek pasimoko, išsaugo 56 proc. žinių. Vadinasi, ne iš piršto laužtas prietaras, kad naktį prieš egzaminą reikia po pagalve pasidėti vadovėlį ar konspektą.
– Pakalbėkime apie patį mokymosi procesą – kas svarbiausia?
– Pirmiausia, įsiminimą palengvina kartojimas. Žinių atgaminimas reikalauja atkoduoti, kas yra įrašyta ilgalaikėje atmintyje. Viena iš efektyviausių atkodavimo technikų yra išplėstinis, detalus atpasakojimas.
Dažna besimokančiųjų klaida – žinių „įrašymas“, bet ne atgaminimas. Pavyzdžiui, studentai sako: „tris kartus perskaičiau, bet nieko neatsimenu“. Nereikia skaityti tris kartus. Geriau vieną kartą perskaityti tekstą, kurį reikia įsiminti, jį peržvelgti, o po to perpasakoti jį garsiai, paaiškinti draugui, kolegai ar bet kam, kas nuoširdžiai klausosi (kad ir savo augintiniui).
– Vieni mokosi tyliai sėdėdami, kiti vaikštinėdami, treti – skaito medžiagą garsiai. Koks būdas veiksmingiausias?
– Iš tiesų, mokymosi veiksmingumui įtakos turi pojūčiai ir tai, kokiais būdais žinios pasiekia besimokantįjį. Kuo aktyvesni mokymosi būdai, tuo daugiau žinių išlieka atmintyje.
Mokslininkai nustatė, kad po dviejų savaičių žmogus atsimena tik 5 proc. Išgirstų žinių, 10 proc. – perskaitytų, 20 proc. – girdėtų ir matytų, pavyzdžiui, pristatymo skaidrėse. Įsiminimas labai stipriai išauga, jei žinios naudojamos diskutuojant grupėje (po 2 savaičių atgaminama 50 proc.), pritaikant jas praktiškai (75 proc.) ir mokant kitus (90 proc.). Ne veltui juk juokaujama: tol mokiau kitus, kol pats išmokau.
Įsiminimą pagerina netikėtumo momentas. Todėl rekomenduojama retkarčiais pakeisti mokymosi įpročius. Jei žmogus įpratęs mokytis prie darbo stalo, kartais verta pakeisti aplinką ir pasimokyti sode ar virtuvėje ant grindų. Jei paprastai mokomasi vakarais, rekomenduojama suplanuoti mokymosi valandėlę iš ryto. Netikėtumo momentas „atveria“ atmintį ir sustiprina įsiminimą.
– Turbūt vienokią medžiagą įsiminti lengviau, kitokią – sunkiau?
– Studijuojamos medžiagos įsiminimą ir atgaminimą pagerina jos iliustravimas. Besimokant svarbu atkreipti dėmesį į drauge su žodinėmis žiniomispateiktus brėžinius, grafikus, žemėlapius. Jei mokomoji medžiaga neiliustruota, galima pačiam susikurti iliustracijas: paraštėse žymėti simbolius, piešti schemas. Vizualizuotas žinias lengviau grupuoti, sisteminti ir pakartoti.
Be to, lengviau įsimenama struktūruota medžiaga. Tyrimai rodo, kad žinios atmintyje sugrupuojamos, todėl geresnių mokymosi rezultatų galima pasiekti sugrupuojant panašias idėjas, teorijas, terminus; atskiriant esmines tezes, detales ir pavyzdžius; piešiant minčių žemėlapius, gaminant formulių korteles, įvykių „liniuotes“ ir panašiais būdais organizuojant mokomąją medžiagą. Jei mokomasi iš įvairių šaltinių (pavyzdžiui, kelių skirtingų vadovėlių, mokslo studijų, internetinių svetainių), rekomenduojama sudaryti savo konspektą, apibendrinantį visą studijuojamą medžiagą. Studijuojant nežinomą medžiagą, reikia skirti laiko pagalvoti, kaip ji susijusi su jau turimomis žiniomis. Atskleidžiant ryšius tarp naujų idėjų ir turimų žinių, stipriai išplečiamos naujos žinių atgaminimo galimybės.
