KTU doktorantas sako, kad gyvename pasaulyje, kurį sukūrė statybos inžinieriai

Viena iš įsimintiniausių filmo „Neįmanoma misija. Šmėklos protokolas“ scenų – aktoriaus Tomo Kruzo savižudiškas kopimas aukščiausio pasaulio pastato siena. Filme aktoriaus saugumas buvo užtikrintas visomis įmanomomis priemonėmis, kurių žiūrovas tikrai nematė. Tačiau kai kas šiuose kadruose yra visiškai tikra ir nesurežisuota – tai aukščiausias pasaulio pastatas Burj Khalifa.

„Jį suprojektavę inžinieriai susidūrė su ne mažesniais iššūkiais nei „Neįmanomos misijos“ kūrėjai“, – šypsosi Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto doktorantas Paulius Grigaliūnas.

Jaunasis mokslininkas teigia, jog statybos inžinieriaus įvaizdis – vyrukas, avintis botus ir braidžiojantis po statybų aikštelės purvyną – yra pasenęs ir nebeatitinka realybės.

„Man visada buvo įdomūs dideli miestai – kaip sutvarkyta jų infrastruktūra, kaip veikia susisiekimo sistemos, kokie jie yra iš vidaus. Mane žavi dideli pastatai, ilgi tiltai, tuneliai – visos didelės inžinerinės sistemos“, – pasakoja P. Grigaliūnas.

Pavyzdžiui, statant Burj Khalifa statybos inžinieriai turėjo suprojektuoti pamatus, galinčius atlaikyti 400 tūkst. tonų apkrovas silpname smėlio grunte, atrasti inžinerinį ir architektūrinį sprendimą pastatui, kuriame vienu metu būna apie 35 tūkst. žmonių (tiek gyventojų yra Jonavoje), įvertinti regiono, kuriame didelė audrų ir žemės drebėjimų tikimybė, specifiką. Tai – tik maža dalis sprendimų, su kuriais susiduria statybos inžinierius kasdien.

KTU Statybos ir architektūros doktoranto nuomone statybų inžinieriaus darbe dera kūrybingumas ir tikslumas. „Man labiausiai patinka, kad tai ką statybų inžinieriai daro – ir moksliniuose tyrimuose, ir profesinėje veikloje – yra apčiuopiama. Tarp pastatytų statinių mes gyvename“, – sako P. Grigaliūnas.

– Kuo Jums įdomi statybos inžinerija?

– Jau 10 klasėje žinojau, ką studijuosiu. Mane statybos inžinerija žavi tuo, kad ji susijusi su realių daiktų kūrimu. Mes gyvename pasaulyje, kurį sukūrė statybos inžinieriai. Gatvės, tiltai, keliai, statiniai – visa tai yra jų darbas. Niujorke, Čikagoje – bet kuriame dideliame mieste – mane apima geras vidinis jausmas, kad visi pastatai ir miestų infrastruktūra tarnauja žmogui kiekvieną dieną, o mokslas šioje srityje yra pritaikomas praktiškai.

– Tačiau Lietuvoje tokių didelių miestų ir įspūdingų objektų lyg ir nėra. Kas jums, kaip statybos inžinieriui, įdomu čia?

– Lietuvoje didžiosios infrastruktūros kūrimo darbai tik įsibėgėja. Visai neseniai pradėta kalbėti ir vystyti „žaliosios“ energetikos projektus, energetiškai efektyvių ir tvarių pastatų idėjas, aktyviai vystomas „skaitmeninės statybos“ projektas bei kiti infrastruktūros objektai. Manau didieji projektai ir inžinerijos iššūkiai mūsų laukia netolimoje ateityje.

Kita vertus, mažesnio mastelio objektai leidžia inžinieriams prisiliesti prie platesnio spektro projektavimo, statybos ar tyrinėjimo darbų. Didžiosiose statybos kompanijose yra įprasta, kad projektuojant ar statant didelius statinius, inžinierius specializuojasi ir yra atsakingas tik už itin mažos statinio dalies sprendimus.

– Kaip atrodytų Jūsų svajonių darbo diena?

– Mane labiausiai domina mobilaus inžinierius darbas didelių objektų statybos aikštelėse, galimybė keliauti po pasaulį. Žinoma, tam reikia sukaupti pakankamai patirties, tačiau didelėse kompanijose taip vyksta darbas – statybų inžinieriai važinėja po įvairius objektus, išsidėsčiusius visame pasaulyje, kur ta kompanija dirba, ir ieško sprendimų iškylančioms problemoms spręsti. Man patiktų išnaudoti savo patirtį, žinias ir įgūdžius sprendžiant problemas įdomiausiuose projektuose.

– Statybų inžinieriaus darbas žavi užmoju ir kūrybingumu, tačiau kaip tai suderinti su mokslu?

– Mokslinio darbo esmė – mokėti išsifiltruoti jau esamą informaciją ir ten, kur atrodo, viskas atlikta, įžvelgti nišą kažkam naujo, nustebinti, suintriguoti. Atradus tam tikrą siaurą sritį tai padaryti tikrai įmanoma. Kitas dalykas – suvokti realaus inžinerinio pasaulio problemas ir surasti realų mokslinio įdirbio pritaikomumą praktikoje.

Fakultete turime stiprią statybinių medžiagų katedrą ir modernią laboratoriją, kurioje galime atlikti sudėtingus tyrimus. Mano pasirinkta tyrimų sritis yra naujos kartos betonai. Tai – susitankinantys, dispersiniu plaušu armuoti betonai, kurie galėtų būti naudojami ypatingai sudėtingoms konstrukcijoms ir turi keletą ypatingų savybių, bet tuo pačiu ir neišspręstų problemų. Sprendžiant iškylančius klausimus ir ieškant naujų idėjų ar tyrimo metodų bendraujame su kitais universiteto padaliniais ir mokslininkais bei statybos kompanijomis. Statybos inžinerija yra sritis, kurioje mokslinis išradimas turi būti lengvai pritaikomas. Visada turime galvoje, kad tai yra praktiškas mokslas, o palaikomas ryšys su statybos įmonėmis yra neįkainojamas. Inžinieriai savo sprendimais iš tiesų nori patobulinti pasaulį.

– Kalbėjote apie galimybes keliauti po visą pasaulį, dalinantis patirtimi. Ar mokslinis laipsnis yra žingsnis į priekį?

– Iš tiesų apie mokslinį laipsnį negalvoju – esu čia ne dėl jo. Man svarbiausia – patirtis, o universitetas yra ta vieta, kur pirmiausia suplaukia žinios. Mes turime galimybę dalintis patirtimi – pas mus atvažiuoja kitų šalių mokslininkai, mes vykstame į konferencijas, stažuotes, bendraujame su universitetais. Žinoma, laipsnis suteikia tam tikrų kreditų, tačiau statybos inžinerija yra praktinė sritis, kurioje sėkmę lemia ne laipsnis, o patirtis ir žinios. Iš kitos pusės, akademinis darbas yra taip pat patrauklus. Universitetas skatina tarptautiškumą ir tarpdiscipliniškumą mokslo srityje. Tai yra ypatingai svarbu.

– Kaip atrodo KTU tarptautiniame kontekste?

– Moksliniu požiūriu, statybinių medžiagų ar konstrukcijų tyrimų įranga yra ganėtinai standartizuota. Europoje galioja tie patys standartai, taikomi medžiagoms ar tyrimų metodikai, tad žinios lengvai pritaikomos. Universitetas investuoja į naują įrangą, laboratorijas, tyrimų rezultatai yra publikuojami gana plačiai. Studentai noriai naudojasi mainų bei stažuočių programomis. Išvyksta ilgesniam ar trumpesniam laikui mokytis į kitas šalis arba vasarą tobulina žinias tarptautinėse kompanijose, pasinaudojant „Iaeste“ stažuočių programa. Tarptautiniame kontekste esame matomi ir girdimi. Universitetas tam skiria vis daugiau dėmesio.

Man teko stažuotis JAV ir Vengrijoje bei dirbti prie didelio projekto Švedijoje. Iš praktinės pusės, atskirties nepajutau. Projektavimo principai, naudojama programinė įranga mūsų inžinierių jau nebestebina. Žinoma, viename regione orientuojamasi į aukštybinius pastatus, kitame į požeminius statinius, tunelius, tačiau inžinieriai kalba viena kalba – brėžiniais. Ypatingai didelių skirtumų sunku surasti.

– Nepaisant to, kad mes neturime nei metro, nei didelių inžinerinių sistemų?

– Man atrodo, kad svarbiausia aukštojo mokslo misija yra įdiegti inžinerinį mąstymą ir skatinti kūrybiškumą: yra problema, vadinasi turi būti ir sprendimas. Kita dedamoji yra laikas. Sprendimų dažnai reikia – dabar, tuojau pat. Statybose laiko gaišti neišeina: čia nuolat kas nors atsitinka, sugenda, atveža ne tas medžiagas, keičiasi oro sąlygos, atsiranda klaidų ar nenumatytų darbų. Viską reikia daryti greitai. Aišku, vien universiteto teikiamų žinių neužtenka – reikia domėtis naujienomis ir technologijomis, lankyti parodas ir svarbiausia – kvėpuoti ir tuo gyventi.

– Lietuvos statybininkai dirba visuose įmanomuose pasaulio kraštuose. Gal mes labai gabūs šioje srityje?

Manau, kad mūsų statybininkus pasaulyje labiausiai vertina už darbštumą. Ir ne tik statybininkus. Lietuviai visur garsėja kaip užsispyrę žmonės, kurie iš bet ko padarys kažką. Vadinčiau tai kūrybingumu.

Tačiau noriu pabrėžti, kad statybos inžinierius – tai ne statybininkas. Stereotipai vis dar išlikę. Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad inžinieriai braido po statybų aikštelės purvą. Nieko panašaus – tai labai įdomus darbas srityje, kuri sparčiai progresuoja, į kurią veržiasi informacinių technologijų naujovės, projektavimo, statybos ar medžiagų gamybos procesai automatizuoti, kompiuterizuoti.