G. Gečiauskienė. Diena po griūties

Finansų rinkos mėgsta stebinti ir tikrai nepasižymi pastovumu. Jose vykstančius procesus neretai esame linkę apibūdinti įvairiomis frazėmis, ir kaskart jas vis tenka traukti iš kišenės vėl ir vėl.

Dabartinę rinkų korekciją galime vadinti amerikietiškais kalneliais, galime įvardyti kaip audrą stiklinėje, galime sugalvoti dar kokią nors skambią frazę, tačiau bene tiksliausia būtų pasakyti  – dabar rinkose viskas blogai. Vienas „Juodasis pirmadienis“ istorijoje jau buvo (1987 metų spalio 19 dieną), turbūt nevalia vakar dienos pavadinti lygiai taip pat, tačiau, tenka prisipažinti, tikrai norėtųsi.

Kai vyksta tokio masto korekcija, neišvengiame perdėtų reakcijų, tačiau vis dėlto reikia įsivardinti fundamentalias priežastis. Šiuo atveju jos trys, tarsi visiškai atskiros, bet susiję. Tai Kinija, nafta ir dolerio palūkanos. Taigi, ar jau reikia skambinti pavojaus varpais?

Nepaprastas Kinijos fenomenas

Kinija kaip antra didžiausia ekonomika pasaulyje (įvertinus pagal pirkimo galios paritetą net pirma!) yra tikrai svarbi globaliosios ekonomikos dalis, todėl jos sunkumai, natūralu, privalo būti vertinami rimtai. Prieš dvi savaites Kinijos liaudies bankui devalvavus juanį 3 proc., nuogąstavimai sustiprėjo net nepaisant oficialiosios retorikos, kad tokiu žingsniu, esą, yra bandoma liberalizuoti valiutų režimą. Tuo niekas netiki ir tikrosios priežastys yra kitos. Tačiau tai tik iliustruoja, kad Kinijos liaudies bankas nepasižymi skaidrumu, skirtingai nuo kitų didžiųjų pasaulio centrinių bankų. Atitinkamai ir jo veiksmus prognozuoti ar numatyti turimų priemonių panaudojimo galimybes nėra paprasta.

Kokio masto yra Kinijos problemos, taip iki galo ir neaišku. Makroekonominė statistika rodo, kad problemų yra. Penktadienį paskelbti pramonės sektoriaus aktyvumo duomenys (Caixin PMI) liepą nuo blogų perėjo iki dar blogesnių – indekso mažėjimas nuo 48,2 iki 47,1 atspindi paspartėjusį pramonės traukimąsi. Vertinant ir jau kurį laiką prastėjančius vartojimo duomenis tampa akivaizdu, kad susirūpinimas Kinijos ekonomika vis dėlto turi pagrindo. Gal verta priminti, dėl ko rūpinamės. Pagrindinis klausimas yra, ar Kinijos ekonomika sugebės išlaikyti oficialiai deklaruojamus 7 proc. metinio augimo tempus, ar ne. Sakytume, 7 proc. skamba kaip neįtikėtinai spartus augimas. Tačiau ne Kinijai. Jos ekonomika 2007 metais augo daugiau nei 14 proc., po to sekusios krizės metu sulėtėjo iki 6,6 proc., ir 2009 metų pabaigoje atstatė 12 proc. augimo tempus. Taigi, galima suprasti, jog šiai šaliai 7 proc. augimas yra palyginti kuklus.

Taigi, ar akcijų rinkos kritimas  yra priežastis ar simptomas? Panašu, kad nuogąstavimai dėl Kinijos ekonomikos perspektyvų sutapo su išimtinai akcijų rinkai būdingomis bėdomis. Tad visą vasarą stebėjome įtampą rinkose, kurią vainikavo pirmadienio griūtis. Pagrindiniai Kinijos indeksai per vasarą neteko daugiau nei trečdalio savo vertės, vien pirmadienį kritimas siekė daugiau nei 8,5 proc., ir buvo palydėtas -7,5 proc. pokyčio antradienį.

Tačiau kad ir kaip prastai tai beskambėtų, užtenka pažiūrėti į ilgesnę indeksų istoriją. Vienas pagrindinių Kinijos akcijų indeksų „CSI300“ nuo birželio vidurio iki šio momento nukrito daugiau kaip 40 proc. Kita vertus, dar yra erdvės didesniam nuosmukiui: 2008 metų krizės laikotarpiu tas pats indeksas sugebėjo nuo sausio iki lapkričio prarasti 72 proc. savo vertės. Stabilumu jis tikrai nepasižymi, nes net šitiek kritęs šiemet, per metų laikotarpį jis išlieka pakilęs daugiau kaip 30 proc. Visi šie indeksai yra išimtinai vidiniai, denominuoti juaniais. Kinijoje investuotojų daug – ir didelių, ir mažų, o reikalavimai skolintis akcijų prekybai neatribojo įvairaus plauko menkai susigaudančių investuotojų nuo bėgimo į rinką. Kai indeksai per metus pašoko daugiau nei 100 proc., galų gale valdžia įsikišo su maržinės prekybos reikalavimų didinimu ir nutiko tai, ką pamatėme vasarą. Tai iš dalies tęsiasi ir toliau, tik su tam tikrais prieskoniais.

Kaip susiję nafta ir dolerio palūkanos

Ne mažiausią vaidmenį šiame rinkų spektaklyje vaidina ir iki 6 metų žemumų nukritusi naftos kaina. „WTI“ rūšies nafta antradienį kainuoja mažiau nei 39 JAV dolerius už barelį. Lygiai prieš metus barelis šios rūšies naftos kainavo 94 JAV dolerius. Smukimo priežasčių yra keletas: Kinija, kuri yra stambiausia energijos resursų vartotoja pasaulyje, Irano pasiryžimas bet kokia kaina išlaikyti maksimaliai įmanomą rinkos dalį – tai tapo įmanoma, patraukus Vakarų šalių sankcijas ir tai didina jau ir taip didelę pasaulinę naftos gavybą.

Galiausiai, JAV skalūnų gavybos verslovių sprendimai apsidrausti nuo mažos naftos kainos, kurie efektyviai sumažino šio gan didelius gavybos kaštus turinčio sektoriaus jautrumą žemai naftos kainai. Naftos istorija nuvingiuoja gerokai toliau nei šitai – į Rusiją ir kitas naftą išgaunančias besivystančias ekonomikas, dalis kurių ją šiuo metu išgauna jau nuostolingai, tačiau tai – atskira tema.

Tikimybė, jog FED mažins palūkanas, mažėja

Ne ką ne mažesnį spaudimą patiria praktiškai visų žaliavų kainos, daugelis jų yra žemiausiuose lygmenyse nuo 1999 metų. Šis žaliavų kainų nuosmukis sukuria prielaidas disinfliacijai (lėtėjantiems infliacijos tempams). Tai yra visiškai nepageidaujamas reiškinys, reiškiantis, jos pasaulinės ekonomikos augimo spurto dar gali tekti palaukti, kaip ir gali tekti laukti JAV bazinių palūkanų didinimo ilgiau, nei tikėtasi. Iki šiol tikimybė, jog JAV FED padidins bazinę palūkanų normą dar rugsėjį, viršijo 50 proc., antradienį ji yra sumažėjusi iki 26 proc. Atrodytų, kam turėtų rūpėti, ar JAV bazinė palūkanų norma yra 0,25 proc., ar 0,50 proc. Tačiau išties tai yra netgi labai svarbu. JAV dolerio palūkanų norma stovi vietoje jau beveik septynerius metus. Akivaizdu, kad JAV FED geriau jau rizikuos ją pradėti didinti per vėlai, nei prisivirti košės, padidinęs per anksti. O nekylant JAV palūkanoms ilgiau nei iki šiol buvo nedrąsiai prognozuota, JAV doleriais denominuotų finansinių priemonių patrauklumas investuotojams kaipmat mažėja. Tai buvo viena priežasčių, kodėl sutapus visoms aplinkybėms, ir JAV akcijų rinka pakankamai sėkmingai pasigavo Kinijoje prasidėjusią griūties bangą.

Kas  galėtų sustabdyti griūtį?

Taigi kieno rankose dabar rankinis stabdis? Akivaizdu, kad nei JAV, nei Europos centriniai bankai nei ką nors darys, nei, tiesą sakant, turėtų daryti. Galiausiai, jie net ir neturi priemonių – visos monetarinio skatinimo priemonės jau yra išnaudotos arba naudojamos šiuo metu euro zonos atveju.

Taigi visos akys nori nenori krypsta į Kiniją. Kinijoje bazinė palūkanų norma yra 4,85 proc. punktų. (2014 metų pabaigoje buvo 6 proc.). Atrodytų, daug, jei vertinsi išsivysčiusių šalių kontekste. Tačiau vis dėlto Kinijos liaudies bankas daug erdvės neturi, nes dar labiau sumažinus palūkanas, grėstų nekontroliuojamas kreditavimo augimas, kuris tik padidintų ir taip jau rūpestį keliančių sektorių problemas (pirmiausiai turime galvoje nekilnojamojo turto sektorių). Labiausiai tikimasi, kad Kinijos liaudies bankas mažins privalomųjų atsargų reikalavimą – tai svariai pagerintų bankų sistemos likvidumo situaciją. Tačiau kol kas tai dar nenutiko. Gali būti, kad Kinijos centrinis bankas ne blogiau nei rinkos dalyviai supranta, kad spręsti akcijų rinkos problemas yra itin trumparegiškas sprendimas, kuris apsigręžęs grįžtų nauja jėga tiesiog dėl to, kad problemos glūdi ne tik rinkoje, bet ir ekonomikoje. Dar viena įmanoma ir gan tikėtina priemonė – toliau devalvuoti juanį ir toliau skatinti eksportą.

Taigi darosi panašu, kad klausimai yra du. Pirmas – kada akcijos visame pasaulyje atpigs tiek, kad didesniajai daliai investuotojų pasirodys patrauklu sugrįžti į rinką ir vėl pradėti pirkti. Jei tai viso labo reikšminga rinkos korekcija ir ne kas nors blogiau, tai turėtų nutikti per artimiausias keletą dienų. Antras klausimas – ar Kinijos ekonomika pereina į lėtesnio augimo ciklą, kuomet 7 proc. augimo lūkestis yra tiesiog per drąsus. Šiam klausimui išgvildenti teks užgaišti gerokai daugiau laiko, ir pakeliui gali laukti dar ne vienas nusivylimas.

 Autorė yra „Danske Bank“ Finansų rinkų departamento direktorė