„Respublikos“ savaitės žmonės – savo valdžių praskolinti eiliniai graikai. Asmeniškai nepajutę ES paramos fondų finansinio gėrio, tačiau puikiai pajutę bankrutuojančios savo valstybės „gėrį“. Laiku nemokamas pensijas, vėluojančius atlyginimus, staiga užsibarikadavusius vietos bankus ir visišką nežinojimą, kaip paprastam žmogui elgtis ir išgyventi toliau.
Europos Sąjungos narė Graikija įsivedė eurą 2001 metais. ES narė Graikija noriai naudojosi ES fondų teikiama finansine parama. Mes, Lietuva, taip pat įsivedėme eurą. Mes, Lietuva, taip pat noriai naudojamės ES fondų parama. Į Graikiją judėjo paprastam žmogui kažkokie mistiniai eurų srautai. Į Lietuvą tie srautai taip pat juda. Tačiau kiek prie tų srautų prisijungęs eilinis statistinis pilietis? Ar gauna iš to srauto bent vieną asmeninį eurą? Tiek graikui, tiek lietuviui tai yra visiška mistika. Kad ir kaip būtų, tie stebuklingieji ES fondai, kai prie projektų savo pinigais turi prisidėti ir gavėjai, Graikijos neišgelbėjo. Šalis tapo nemoki.
Bet pinigų juk buvo! Kažkam nubyrėjo! Kaip ateina ir nubyra ir Lietuvoje. Jei nenubyrėtų, niekas prie fondų nelįstų. Vadinasi, tame fondų lėšų valstybiniame administravime buvo suirutė. Pinigai buvo taškomi į tas sritis, kurios neduoda finansinės grąžos. Galbūt į miestelio aikštės remontą. Galbūt į parko apsodinimą naujais medeliais. O galbūt į mezgimo ar ožkų sūrio gaminimo būrelius. Jei palyginsime su Graikija, Lietuvoje ES fondų pinigai taip pat taškyte taškomi. Tik fondų lėšomis atnaujintuose mūsų bažnytkaimiuose jau nelieka žmonių. Kad pasidžiaugtų kokiu nors atstatytu paminklu ar išasfaltuota gatve. Užtat lieka prisiimtos paskolos. Nes ir lietuviai, susivilioję ES parama, turi prisidėti ir savais pinigais. Aišku, skolintais. Tad kuo mes skiriamės nuo Graikijos? Na, gal tuo, kad vėliau įstojome į ES. Vėliau prilindome prie ES fondų. Vėliau įsivedėme eurą.
Dar viena paralelė su Graikija. Eilinių mūsų gyventojų finansinis raštingumas, švelniai tariant, nėra stulbinantis. Net prastesnis už šiaip raštingumą. Nes ir šis jau pavytęs. Mokyklose finansinio raštingumo nemokė. Mąstymas veikiau filologinis. Tačiau jei komerciniai bankai vilios pigiomis paskolomis, lietuvis ims. Nes reikia būsto. Nes ir bendraklasis ima. Ir t.t. Lygiai taip pat kaip ir graikas. Kai jų bankai, o tiksliau – Vokietijos bankų padaliniai, dalijo paskolas į kairę, į dešinę. Avantiūristiškai. Negalvodami, kas atsitiks su klientais. Kad jų dalis taps nemoki. Vėluos mokėti paskolas. Ilgam įsikinkys, smaugsis.
Kuo mes skiriamės nuo graikų? Schema ta pati!
Štai ir turime išvadas. 1. ES fondais pasinaudoja tie, kuriems kažkas tiesiogiai nubyra. Projektų rašytojai, konsultantai, ekspertai, administratoriai. Tai yra ne visi šalies piliečiai, bet tik keli procentai. 2. ES fondai, kai dalį projekto reikia apmokėti iš komercinių bankų skolintomis lėšomis, valstybes finansiškai įkinko. Ne valstybės procentą, bet VISĄ. Arkliukas pats įsikinko į skolos vežimą ir veža, kol patempia. Jei ne, bankrutuoja. 4. Valstybės vyriausybės nekūrybingos. Pajutusios, kad trūksta pinigų pensijoms, viešajam sektoriui, elgiasi vienodai. Vis narsiau skolinasi. Skiriasi tik tuo, kad vienos vyriausybės, pasiskolinusios iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ar kito finansinio šaltinio, žada šalyje reformas ir griežtą taupymą. O vėliau arba reformuodamos pačios išsigąsta, arba sulaukia žmonių protestų ir pakeičiamos kitomis vyriausybėmis. Tokiomis kaip Graikijos premjero Aleksio Cipro (Alexis Tsipras).
Ir tai visai logiška. Ar galima primesti griežtą taupymą, diržų veržimą kokiam nors smulkios graikų salelės gyventojui, kuris sunkiai nutuokia, kas vyksta Atėnuose? Juk žmogus tiki, kad valdžia žino, ką daro. Skolinasi tik protingai. O pats tos salelės gyventojas, auginantis avis, alyvmedžius, nieko niekada nesiskolinęs. Gyvena taip, kaip išgali. Nėra tinginys. Avys sočios. Alyvuogių aliejus išspaustas. Tai kurių galų jis turi veržtis diržą? Kurių galų jam dabar turi sumažinti senatvės pensiją, jei tą pensiją pasiskyrė ne pats, bet skyrė valstybė. O jei valstybė prisiskolinusi skyrė per didelę pensiją, tai jau ne eilinio žmogaus reikalas. Jei davei – neatimk.
Tad tiek Graikijoje, tiek Lietuvoje per krizes gelbėjamasi vis tuo pačiu scenarijumi. Už nepamatuotas valdžių avantiūras nukenčia vargingiausi piliečiai. Sustatyti prie uždarytų bankų ir pinigų neišgryninančių bankomatų. O kai krizės praeina, valdžia toliau skolinasi. O jei krizė virsta chroniška krize, ant šalies griūte užgriūna Europos centrinis bankas, TVF, pasipiktinę ES valstybių finansų ministrai, turtingosios ES valstybės ir t.t. Bet kaip grąžinti pasiskolintus milijardus, jei jų neturi? Gėdyk, priekaištauk, kiek nori. Nereikėjo duoti. Galų gale ko verti bankų ekspertai, ES vadovai, jei realybės nematė? Jei nematė, tai, matyt, nenorėjo. Siekė būtent tokio scenarijaus. Turėti savo gniaužtuose suparalyžiuotą, paklusnią Graikiją.
Voro prisilietimas prie musės
Bankai, nesvarbu, kokiu pavadinimu, visada apeliuoja į žmogiškas ydas. Nebūtinai į godumą. Dažniau į valstybių, savivaldybių vienadienių vadovų norą kuo daugiau turėti biudžete pinigų ir taip įtikti rinkėjams. Sukurti „gerovę“, „prabangą“. Kol galiausiai bankai šalį apraizgo. Kaip vorai. Šiuo metu taip apraizgyta Graikija. Tiesa, tai didžiulė šalis. Europos civilizacijos lopšys. Jei būtų apraizgyta Lietuva, subtilumo liktų mažiau. Išgirstume, kad esame visiški tinginiai. Bet mūsų valstybė taip pat raizgosi. Imdama paskolas.
Išvada. Vakarai, švelniai tariant, kiek išprotėję. Turime ES, kurioje visi skolinasi. Turime ES, kurioje nuolat pražiopsoma, kada reikia veržtis diržus. Nes kai kam tie diržai vos susisega ant pilvukų. Turime ES, kurios administracija gauna kosmines algas, o toje ES gyvena daug nemokių piliečių. Turime ES, priiminėjančią pabėgėlius iš Afrikos, tačiau pražiopsančią savo vidines problemas. Net tokio dydžio kaip Graikija. Turime ES, kurios vadai nuolat posėdžiauja, važinėja susirūpinusiais veidukais. Tačiau tik tada iš tikrųjų padėtų Graikijai atsitiesti, jei ten gyventų vien vaivorykštiniai. Ir tik tada galutinai atsisakytų Graikijos, jei ji būtų islamo fanatikų kalifatas. Tad laukime tęsinio. Bus dar daug meninio filmo serijų.
Perskaičiau ne “Mąstymas veikiau filologinis.”, bet “Mąstymas veikiau fiziologinis.” Ir galvoju dabar – ar labai smarkiai suklydau? 🙂
Ar tas “piziologinis” , tai mąstymas pilvu?
Sakyčiau, “mąstymas liaukomis” būtų arčiau teisybės.;)
Kai mums taip bus niekas mūsų negelbės.Į Graikiją nuo seno dairosi vokiečiai ,rusai, anglai ,prancūzai.Be to graikų vadovai labai protingi. Matyt ten gilios ir demokratijos tradicijos. Mums iki jų mąstymo toli. Mūsų valdžios visais atvejais renkasi paprasčiausią kelią;skriausk biednesnį.
Pas mus tokiu atvejju nebūtų jokių referendumų (visi apie tai užsiminę tuoj pat pataptų “rusū agentajs”) – valdžia tiesiog staigiai šmukšteltų “centro” atstovams tolerantiškon vieton ir su didžiuliu užsidegimu suskubtų paklusti bet kokiems jų reikalavimams, triūbindami, kad “va, dabar, tai jau TIKRAI einam į Europą”. Tad gelbėti iš pradžių nebūtų dėl ko – o paskui jau nebeliktų ko. 🙂
Valio Lietuvai, valio Graikijai, galas euružpakaliui, sakyčiau netgi galas euružpakalniui
yra yra minčių, tik reikia žinoti, kad vieš 1 mlrd.eu eina per VRM REGIONŲ plįtros programos rėmusoe, o virš 2 mlrd eu per Žemės ūkio ministeriją – Kaimo plėtros programoje. Ne viską išsidrąsko ekpertai, konsultantai, projektų rašinėtojai ir t.t.
Be abejo. Lietuvos skola auga nepaliaujamai, o jaunimo vis mažėja ir mažės.
Jokių abejonių, kad jei ir toliau bus skolinamasi, panašus likimas ištiks ir Lietuvą.