Jei pulsime taikyti raidyną prie kiekvienos užsienietiškos pavardės, pritrūksime ir lotyniškų raidžių. Štai ir tariasi Irena Šiaulienė su Gediminu Kirkilu, ką daryti
Principinis klausimas. Nuo kada ne kalbininkai, bet politikai kuria raidynus? Ir kodėl raidynus kuria politikai, bet ne šaltkalviai, chirurgai ar batsiuviai? Gal ir jie nori? Bet kažkodėl jiems neleidžiama.
Niekam nešautų į galvą turint kulinaro diplomą padirbėti už atominės energetikos fiziką. Ar turinčiam filologo diplomą – grūstis į operacinę. Kad pamokytų atlikti kepenų transplantacijas. Tad ir Seimo lingvistinės pastangos patobulinti visiškai tobulą, nes visus lietuvių kalbos garsus atkartojantį, lietuvių raidyną yra, švelniai tariant, kiek tragikomiškas. Ir mėgėjiškas. Išvada: Seimo nary, nelįsk, nestraksėk. Ne į savo rūtų darželį.
Iš kur tas lingvistikos priepuolis? Seimas atsako: „Kad užtikrintų vardo ir pavardės kaip pagrindinių asmens tapatybės žymenų teisinę apsaugą.“ Kad užrašyti vardas ir pavardė atitiktų Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos Mašininio skaitymo kelionės dokumentuose (ICAO) taisykles. O dabar kitas klausimas – kiek Lietuvos piliečių buvo išsodinti iš lėktuvų, nes piliečių asmens duomenų neperskaitė tas ICAO? Lietuviai paprastai išsodinami iš lėktuvų, jei pranešinėja apie neva padėtas bombas ar girti kirkina stiuardeses. Kad ir kaip būtų, joks lietuvis nuo Jono Jablonskio laikų dėl kalbos ar dėl 32 raidžių nebuvo išsodintas nei iš ratų, nei iš vežėčių, nei iš karietos. Ir niekas nepavogė jo pavardės. Nebent kokį miltų maišiuką. Be to, žmogaus tapatybės žymenims užtikriname teisinę apsaugą, o valstybinei kalbai – ne? Raidynas bus prifarširuotas? Matyt, todėl, kad kalba – ne keleivis. Neskris lėktuvu.
Kalba pasirenka būtent tokius rašmenis, kurie žymi visus tos kalbos skleidžiamus garsus. Mūsų dabartines priebalsių raides dar X a. prieš Kristaus gimimą sukūrė finikiečiai. Vėliau šį raidyną papildė etruskai, romėnai. Tad jei Seimas nori būti tikslus, tegul siūlo rašyti Lietuvos piliečių užsienietiškus vardus, pavardes ne lotyniškais, bet finikietiškais-etruskiškais-lotyniškais rašmenimis. Finikiečiai neįsižeis. Jie jau seniai dingę. Etruskai – taip pat. Lietuvių kalba ir jos rašmenys – dar ne. Bet jei kalbininkais taps vienadieniai politikuotojai, irgi dings. Laipsniškai. Nes iš rašmenų jau gaminamas faršas. Pritaikytas netikram zuikiui. Tokie kulinariniai zuikiai suvalgomi.
Ar Vokietija pritaiko raidyną prie lietuvio poreikių? Gal Kinija ar Japonija atsisako hieroglifų? Kodėl tik mes taip lingvistiškai raitomės? Bandydami visiems įtikti.
Jei pulsime taikyti raidyną prie kiekvienos užsienietiškos pavardės, pritrūksime ir lotyniškų raidžių. Seimas galėtų į tai iš anksto atsižvelgti ir toliau lingvistiškai tobulintis. Pvz., raidė „r“. Vienaip ją ištars prancūzas, kitaip – lietuvis. Štai ir tariasi Irena Šiaulienė su Gediminu Kirkilu, ką daryti. „Irena, – nerimauja G.Kirkilas, – prancūzui vis vien bus sunku ištarti. Gal uždėti ant „r“ kokį nors diakritinį ženkliuką. O kokį? Man patiktų ant „r“ kepuraitės taškas. Kaip indės kaktoje.“ – „Fui, – atsako Irena, – čia jau seksizmas. Man labiau patiktų paukščiukas.“ – „Irena, – vėl jaudinasi G.Kirkilas, – o ką daryti, jei raidė „š“ sušnypš kaip gyvatė? Užsienio investuotojus išgąsdinsime.“ – „Reikia tokią piktybišką raidę iš lietuviško raidyno išmesti, – nusprendžia naujoji kalbininkė. – Per daug karinga. O kuo ją pakeisime? Įstatykime į tą vietą piktogramą. Na, kokią labai simpatišką žuvytę. Žuvys tyli. Nešnypš. Jei kokios raidės pritrūksime, parašysime projektą, finansuojamą iš ES fondų. Pvz., projektas „Kaip rašyti valstybine kalba, kad lietuviai nesuprastų“. O kitąkart politiškai susitarsime sumažinti linksnių skaičių. Kad užsieniečiams būtų patogiau linksniuoti. Na, kam reikalingas tas šauksmininkas. Ir taip visi per daug šaukia, rėkia. Apkursti galima. Ir kilmininkas nebūtinas. Kam akcentuoti kilmę? Lietuva – ne monarchija. Tik vietininką palikime. Kad visi žinotų savo vietą.“
O kokią vietą? Jei net Lietuvoje jos kalbai nelieka vietos? Lietuvių kalba kaip tas užsispyręs balos vėžliukas šimtmečiais kapanojosi visokiose drumzlėse, kol prisikapanojo iki šių laikų. Išjausta, iškentėta. Ir net nepagalvojo, kad, švelniai tariant, nevisiškai adekvatūs XXI a. politikai ją ruošiasi išmėsinėti. Išdalyti į nugarinę ir karką. Įdomu, kiek pasaulyje yra valstybių, kurios SAVO NORU talžytų valstybinę kalbą? Kad įtiktų užsienietiškoms pavardėms, prigalvotų kalbos raidynui perteklinių raidžių bei diakritinių ženklų. Žmonės visada kažkaip susikalbėdavo. Vikingai netobulino runų rašto, kad susikalbėtų su užsienio pirkliais.
Sakote, reikia mūsų rašybą pritaikyti prie Lietuvos piliečių, turinčių užsienietiškas pavardes, poreikių. Pritaikyti galima ramentą, sijoną ar akinius. O rašyba, jei taikstosi prie trumpalaikių, istorine prasme vienadienių vienos žmonių kartos poreikių, išvirsta ne į rašybą, bet į jos atsišakojimus „kad kiekvienai Zosei būtų patogiau“. Telieka J.Jablonskio sunormintą rašybą išskirstyti į aukštaitišką, žemaitišką. O žemaitišką –dar į prancūzišką, lenkišką, švedišką, analfabetišką ir t.t. Kad tiktų visoms ES valstybėms. O vėliau – prie tiurbano ir kupranugario. Kodėl mes užsispyrėme, kad žūtbūt turime save prie kažko pritaikyti. Kalbą, raidyną, kultūrą. Nuolankią fizionomiją. Susigrūsti į kažkokią per ankštą dėžutę ir ten susirietę lindėti.
Sakote, supyks Lenkija, įsižeis britai, vedę lietuves? Nė vienas neatrodo labai susižeidęs. Ypač lingvistiškai. Juk žinojo, ką veda, už ko teka. O lenkai tiek kartų buvo įsižeidę, kad laikas būtų priprasti. Kaip prie irzlios kaimynės iš antro aukšto. Ar prie kaimynės, kuri retsykiais užpila tavo butą ir kaltina, kad tai tu atsukai čiaupą. Įsivaizduokime, kad tai chroniškas būvis. Su pavasariniais paūmėjimais. Įsivaizduokime, kad tai gamtos dėsnis. Na, gal po dešimtmečio dar dėl ko nors įsižeis. Tačiau dėl kelių raidžių dar niekas neišstojo iš NATO.
Geras straipsnis.
linkiu Jūsų straipsnį sapnuot kalbos išdavikams.
Šaunuolė Olava.Gal reiktu prie seimo narių,lietuvių kalbos darkytojų pavardės,pridėti kokį nors šlykštuką.Na sakysim Genadij Kirkilov-Kirk Ilas,arba Iren Schaulien-Šiaul Ienė.Na,jeigu rimtai,tai tokie politikų demaršai jau seniai peržengia visas moralios politikos ribas.Dabar pasikėsinta į tautos pagrindinį turtą-kalbą,o kas toliau?
Kaip visada, Olava ištikima Lietuvai. Dėkui.
Nuostabus straipsnis!!! Ačiū autorei… Kažin, ar Lietuva jau Lenkijos kresas, kad lenkų politikai taip kišasi į mūsų vidaus reikalus? Ar mes jiems nurodinėjame, kaip, ką ir kur rašyti ar kabinti? Juk etniniai Lenkijos lietuviai kaip, pvz., Vytautas Liškauskas ar Jonas Vaičiulis ir šiandieną rašosi Witold Liszkowski ir Jan Wojczulis!!! O vienintėlis užrašas lietuvių kalba yra, ko gero, tik prie įvažiavimo į Punską. Ir ką gi? Ar mes, Lietuvos lietuviai, dėl to piktinamės, nurodinėjame, reikalalaujame?..
TAUTOS DEMORALIZACIJA YRA SUNKUS NUSIKALTIMAS.
1.Žinomų kolaborantų, paleckių, požėlų, lietuvių tautos genocido organizatorių ir vykdytojų vaikai, vaikaičiai neatsako už tėvų siaubingus nusikaltimus, tačiau, matomai, nesuvokia, kad dėl galimo interesų konflikto ir tautiečių demoralizavimo jų politinė veikla netoleruotina – tautos demoralizacija yra sunkus nusikaltimas. Tokių asmenų santykinai daugiau yra buvusių „komunistų“ LSDP sąrašuose. Kai žinomų nusikaltėlių giminaičiai vienijasi partiniu principu – pavojinga. Rusijos specialios tarnybos žinomų kolaborantų giminaičių pavardes naudoja savo propagandinėse diversijose. Europoje nėra pavyzdžių, kad visuomenė toleruotų, nutylėtų minėtų asmenų dalyvavimą valstybės valdyme. Lietuva yra išimtis – pasidomėkit LSDP partinių sąrašų turiniu. Plačiai žinomas faktas – buvę Vilniaus brigados nariai, nužudę žurnalistą Vitą Lingį, vėliau įstojo į LSDP. Kas slopina politinę valią teismo keliu įvardinti nematytai žiaurios okupacijos metu organizuotą ir vykdytą lietuvių tautos genocidą? Konstitucinis teismas atskirame nutarime konstatavo, kad Lietuvos teismas gali savarankiškai įvardinti genocido faktą, reikia politinės valios. Tai kas tą valią slopiną? Čia svarbu ne buvusių „komunistų“ santikinis aritmetinis skaičius Lietuvos partijėlėse ,o tas faktas, kad buvę „komunistai“ in korpore tapo „socdemais“.
2.Nebaudžiami siaubingi nusikaltimai skatina naujus Rusijos imperijos nusikaltimus, todėl būtina teisiniu keliu įvardinti genocido faktus, priversti Rusiją sumokėti kompensaciją už NKVD-KGB, kolaborantų organizuotus ir vykdytus genocidinius nusikaltimus – masinius lietuvių žudymus sovietinės okupacijos metu.
3. Tautos demoralizacijos pasekmės : LR Seimo nariai, Gediminas Kirkilas (pirmoji ir antroji žmonos – rusės) ir Irina Šiaulienė ( Irina Nikolajevna Ananjeva, registruoto stribo duktė), Seimui pateikė, valstybiniam lietuvių kalbos statusui prieštaraujantį, Vardų ir pavardžių įstatymo projektą. Socialdemokratų partija, buvusi okupacinė LKP, balsuos už pavardžių rašymą nelietuviškais rašmenimis. Šitie kirkilai ir šiaulienės, posovietinės daugumos tragiški reliktai, išmano ko reikia, kad jų vaikaičiai gyventų rusiškame “internacionale” – būtina sunaikinti lietuvių kalbos valstybingumą.