Birželio 4 d. Londone, Lietuvos Respublikos ambasadoje atidaroma Lietuvos architektų sąjungos organizuojama paroda „Medis Lietuvos architektūroje / Wood in Lithuanian architecture“.
Architektūros tyrinėtojų kolektyvo sukurta paroda glaustai pristato medinės architektūros Lietuvoje įvairovę, nagrinėja būdingiausius ir išskirtiniausius medinės architektūros pavyzdžius.
Joje – įvairaus laikotarpio ir paskirties mediniai pastatai Lietuvoje: etnografinė – kaimai, sodybos – architektūra (aut. dr. R. Bertašiūtė), dvarų sodybos (aut. dr. Dalė Puodžiukienė), sakralinė architektūra (aut. Kristina Štaupaitė), medinė architektūra Lietuvos miestuose, XIX a. –XX a. pr. (aut. dr. Ingrida Veliūtė, Asta Raškevičiūtė) ir šiuolaikinė medinė architektūra Lietuvoje (aut. Rūta Leitanaitė).
Pasak parodos kuratorės R. Leitanaitės, parodoje apibūdinami bruožai, būdingi įvairių laikotarpių ir tipologijų medinės architektūros pastatams Lietuvoje, nagrinėjama, kaip medinės architektūros išraiškos kaitą lėmė kultūriniai, gamtiniai, socialiniai, technologijų evoliucijos veiksniai, pristatoma medžio reikšmė Lietuvos šiuolaikinėje architektūroje.
Kaip teigia viena iš parodos bendraautorių K. Štaupaitė, Lietuva visuomet garsėjo kaip miškingas kraštas, miškingumas Lietuvos teritorijoje vyravo nuo 20 iki 55 %. Medžio, kaip pagrindinės tradicinės statybinės medžiagos, pasirinkimą lėmė ir medienos gausa, nulemta palankaus miškams klimato, ir akmenų ar kitų statyboms tinkamų medžiagų trūkumas. Skirtingai nuo tendencijų kitose Europos šalyse, Lietuvoje nuo pat valstybės gyvavimo pradžios XIII a. medis naudotas ir gynybinei, ir gyvenamajai, ir sakralinei funkcijai skirtų objektų statybai.
Didžioji dalis medinės architektūros iki XX a. sukurta ir pastatyta ne profesionalų. Statybos iš medžio tradicijos buvo itin paplitusios ir šis menas bei amatas perduodamas iš kartos į kartą.
Seniausios medinės architektūros (etnografinėse sodybose, kaimuose, seniausiose bažnyčiose) išraiška skirtinguose Lietuvos regionuose buvo skirtingos, tačiau, laikui bėgant, vis naujesnės statybos technologijos ir mados plito po visą valstybės teritoriją.
Laikas ir nepalankios istorinės permainos (karai, gaisrai, industrializacija) sunaikino didžiąją dalį Lietuvos medinio paveldo. XX a. antroje pusėje įsigalėjus sovietiniam režimui, buvo nutraukta istorinės atminties raida, beveik sunyko ir medinės architektūros statybos tradicijos, sumenko medinės architektūros populiarumas.
„Šiandien Lietuvoje medinės architektūros paveldas, kaip reikšminga Lietuvos kultūros, savasties dalis, atgaivinamas vykdant įvairias valstybines, savivaldos programas bei pasitelkiant ES fondų paramą. Vis dėlto medinį paveldą atkurti ir saugoti yra brangu, be to, trūksta amato žinovų, mokančių kokybiškai atkurti istorinės medinės architektūros pastatus.“ – sako I. Veliūtė.
Medis Lietuvos architektūroje vėl įgavo populiarumą XX a. pabaigoje. „Šiuolaikinėje profesionalioje architektūroje medis suvokiama nebe kaip pigiausia medžiaga, o naudojamas išskirtiniam įvaizdžiui, kokybiškai aplinkai sukurti. Todėl medienos išvaizda, ilgaamžiškumas tampa svarbūs. Daug dėmesio skiriama ne tik pačios medžiagos, jos apdirbimo, bet ir statybos kokybei. Medis dažniausiai naudojamas ten, kur yra matomas – apdailai, detalėms (konstrukcijose vyrauja kitos medžiagos). Ši medžiaga itin mėgstama kuriant rekreacinius pastatus“ – sako R. Leitanaitė. Parodoje Londone pristatomi šie šiuolaikinės architektūros objektai: kluonas (arch. G. Nainytė), „Brolis Timber“ paviljonas („Aketuri“), svečių namai „Nakcižibis“ („Arches“), „Rupert“ meno ir edukacijos centras Vilniuje („Ambraso architektūros biuras“), namas Utriuose („G. Natkevičius ir partneriai“), vila G („Ambraso architektūros biuras“), terasos Neries pakrantėje Vilniuje („a2sm“), advokatų kontoros interjeras („Plazma“), vilos Juodkrantėje („Erdvės norma“), vila prie Kalvių ežero („ABVP“), „Swedbank“ terasa Vilniuje („Ambraso architektūros biuras“).
