Adomas Mickevičius kažkada skelbė, kad Lenkija esanti Europos tautų Kristus. Sunkų kryžių, ar bent jo aštrią nuolaužą, dabar tenka nešti Ukrainai. Jos kraujas srūva už visą Europą. Jei Ukraina laimės, pasaulio istorija klostysis pagal vieną scenarijų, jei pralaimės – pagal kitą. Šis „drugelio sparno mostelėjimas“ sukels į vieną ar į kitą pusę pučiančius politinius vėjus, viesulus, taifūnus, cunamius. Vienos teritorijos bus apsemtos, o kitos iškils it aukšti kalnai.
Taip padėtį matome mes – tačiau tai nerūpi pačiai Ukrainai. Šalis žūtbūtinai kaunasi ne už tolimus ateities tikslus, o visų pirma su pačia savimi, ir realūs koviniai veiksmai tėra nedidelė šios kovos dalis.
Mūšis kol kas vyksta net ne už pokyčius, o viso labo už norą, ketinimą būti kitokiems, už tai, kad būtų leidžiama patikėti, pradžioje nors mažumą patikėti, jog vertybės ir idėjos šioje žemėje turi bent kokią vertę, už tai, kad būtų leista bent pakelti sunkią galvą ir į pasaulį pažvelgti iš kitos perspektyvos. Šiame kare savi dažnai yra didesni priešai nei svetimieji, o net ir už savuosius – kas labiau gali pakenkti? Tu pats.
Nežinia iš kur išdygę žalieji žmogeliukai pradeda užiminėti tavo atminties objektus. Iš rūsių, iš senų sandėlių, iš požeminių slėptuvių prisikelia tūkstančiai baugių girgždančių statulų, kurios nori apkabinti tave sustingusiomis rankomis. Iš rūko išnyra rankomis mostaguojantis ir tuščiavidurius žodžius spjaudantis pranašas, pasisavinęs Solženicyno povyzą, – vilkolakis skysta barzda. Spalvingų kirkorovų karoliukai žyra barbendami tavo viršugalvį it putojantys pavasario lietaus lašai… O jei leistumėmės žemyn, vis žemiau ir žemiau, ten, pačioje pasąmonės gelmėje, neįžengiamuose brūzgynuose, pasiektume jį, visagalį Vijų, slavų demoną, saldaus pavergimo karalių akių vokais iki žemės, ir taip norisi, kad valstiečiai šakėmis pakeltų tuos vokus, ir Jo Putiniškoji Didenybė galų gale pažvelgtų į tave ledinėmis akimis, žudančia šviesa nutvieksdama tavo šakniavaisinę egzistenciją…
Pirmykščiai miškai – neaprėpiami. Asiūkliai, pataisai, žiemos miegu įmigę gubernatoriai. Teritoriją pasidalijo girių kunigaikščiai, kalbantys žvėrių kalba ir turtingi it karalius Krezas. Prie kiekvieno girios takelio tupi lokys ir renka bakšišą. Girios glūdumoje dantis šiepia seniai išnykę žvėrys iš Raudonosios knygos. Įsiklausęs ne kobzarių, o Kobzoną girdėsi dainuojant. Ir tik maža grupelė svetimšalių medkirčių, vadovaujamų kažkokio Abromavičiaus, įnirtingai darbuojasi kirviais, tvatindami suakmenėjusias kerplėšas…
Ukraina, žinia, reiškia „pakraščio žemė“. Kieno tai pakraštys? Tai limbas, pragaro pakraštys, skirtas nekaltiesiems – tiems, kurie gimė nežinodami, kas jie tokie, kurion pusėn – dar giliau pragaran ar į dangų – jiems pleventi, mojuojant eteriniais sparnais. Šiems kūdikiams yra skirta laimė – nors kartu tai ir prakeiksmas – apsispręsti, kas jie tokie, atrasti savo tapatybę.
Per šimtmečius ukrainiečių, vadintų rusėnais, žemės, garsėjančios derlingumu, kentė ne vienos valstybės priespaudą ir regėjo daug smurto, neteisybių. Iš čia kilo daug spalvingų, prieštaringų asmenybių. Nesutramdomas polėkis, ryškus temperamentas, maištinga prigimtis sieja Ivaną Mazepą, Petro I apdovanotą Judo medaliu, o lordo Byrono poemoje tapusį sadomazochizmo simboliu, narsios anarchistinės Juodosios armijos vadą bei garsiosios tačankos išradėją Nestorą Machno ir Stepaną Banderą, teroristinių polinkių nacionalistą, kuriam praėjus daug metų po mirties suteiktas, o vėliau atimtas Ukrainos didvyrio vardas. Lemiamais 1917–1920 metais pernelyg daug ukrainiečių lyderių prijautė komunistams, tad tokiomis sąlygomis nepriklausoma Ukraina išsilaikyti negalėjo.
Štai kas yra svarbiausia – Ukrainos raida, jos istorija kitados buvo visiškai integruota į Sovietų Sąjungos istoriją. Ukraina nebuvo koks nors imperijos pakraštys kaip vadinamasis Pabaltijys, Užkaukazė ar Vidurinė Azija. Ji sudarė Sovietų Sąjungos stuburą. Na, gerai, buvo žinoma apie pasišiaušusius vakarų ukrainiečius, ir Stalinas vis paburbėdavo, kad juos reikia ištremti pas baltąsias meškas, tačiau socializmui „bręstant“ vakarų ukrainiečiai pasimetė didžiuliuose Ukrainos plotuose. Mažąją Rusiją būtų sunku pavadinti jaunesniąja Didžiosios Rusijos seserimi, nes abiejų sovietinių respublikų kūnai buvo tiesiog neatskiriami. Niekam nerūpėjo Donbaso angliakasio, partijos propagandistų nulipdyto tariamai antžmogiškų galių spartuolio Stachanovo tautybė ar tai, kad linksmomis legendomis apipinta Odesa yra Ukrainos teritorijoje. Būsimasis SSRS lyderis Nikita Chruščiovas apie dešimtmetį vadovavo Ukrainos komunistų partijai, jį nuvertęs Leonidas Brežnevas buvo gimęs Dniepropetrovsko srityje, o dar vienas gensekas, Brežnevo klonas Konstantinas Černenka, buvo ukrainiečių kilmės.
Niekas pernelyg nepasikeitė ir po to, kai Ukraina, beje, nerodydama jokio entuziazmo, tapo nepriklausoma valstybe. Ukraina buvo tarytum lašas, kuriame atsispindėjo visos Rusijos „grožybės“: galingi oligarchų baobabai, nevaldomi putojantys naftos ir dujų kriokliai, vokeliai be adreso ir be pašto ženklų, brandaus socializmo stiliaus administravimas, mažo žmogaus mažumas ir didelio žmogaus didumas. Atspindys buvo dar labiau iškraipytas ir apgailėtinas nei originalas. Sunku būtų rasti kitą šalį, kurioje politikai, mėgindami žaisti demokratiją, atrodytų labiau odioziški ir apgailėtini. Prezidentai pjaustė žurnalistų galvas, premjerus gaudė Interpolas, deputatai kumščiavosi. Virš šviesių Ukrainos lygumų draikėsi voratinkliai, savo draiskanomis nuklodami ir tarsi palaidodami nuliūdusį Taraso Ševčenkos kazokėlį.
Dėl Sovietų Sąjungos žlugimo Rusijoje daug kas griežė dantimis, tačiau tiesa yra ta, kad formaliai įsikūrus nepriklausomoms valstybėms imperijos branduolys visus šiuos 25 metus išliko. Susigūžusią Ukrainą kaip ir anksčiau tūkstančiai gijų siejo su didžiąja kaimyne. Šalis liko viso labo Rusijos karinės pramonės priedėlis. Rusų kalba šalyje vartojama ne mažiau nei ukrainiečių. Tačiau net ne tai svarbiausia. Valstybes į visetą labiausiai sulydė bendras mentalitetas, galingas ir iš pažiūros nesutraukomas likiminis genetinis ryšys, įkūnytas bendroje informacinėje erdvėje. Populiariosios kultūros vilionės yra narkotikas, gal net stipresnis už pagarsėjusias naftos ir dujų infuzijas, o juk Ukrainos masių sąmonė buvo sinchronizuota su Rusijos populiariosios kultūros virpesiais.
Štai kodėl Ukrainos siekis pasukti link Vakarų buvo tarytum žaibas iš giedro dangaus. Sovietų Sąjungos nostalgijos užvaldytiems asmenims, kuriems Putino televizijos kanalai yra atlikę distancinę lobotomiją, tai yra blogiausių nuojautų, košmariškiausių sapnų išsipildymas. Ukrainos posūkis reiškia ne ką kita, o antrąjį ir šįsyk jau galutinį Sovietų Sąjungos, jos idėjos žlugimą, ir tai yra tarsi antroji apokalipsė, galbūt netgi baisesnė už pirmąją, vykusią 1991 metais. Tuo metu atsiskyrimas vyko staiga, nespėjus net gerai suvokti, kas gi vyksta, ir buvo panašus į greitai atliktą operaciją su narkoze, o iš jos atsibudus teko tiesiog susitaikyti su mintimi, kad senoji sistema sugriuvo ir susikūrė naujos valstybės. Dabartinis atsidalijimas Rusijai, pradėjusiai kurti naują nostalgija, šovinizmu ir paranoja užmaišytą mitą apie savąjį neatremiamą žavesį bei didybę, prilygsta operacijai be narkozės, nepakeliamai skaudžiam gyvų audinių pjaustymui. Gal net dar daugiau – Ukrainos mėginimas ištrūkti griauna ne tik formą, bet ir bazines mentalines struktūras, ant kurių tas mitas lipdomas, suskaldo stebuklingą veidrodėlį, kuris nykią bei nuodingą sovietinę praeitį atspindi kaip idilę, aukso amžių, vienybės ir galybės laikus. Iš čia – nevaldomos agresijos pliūpsniai. Realybės suvokimą keičia isterija, psichozė, vyniojasi nepabaigiamos sąmokslo teorijos.
Pradedami karo veiksmai, kurie per trumpą laiką kiekvieną Ukrainos pilietį priverčia stoti vienon iš dviejų pusių, o kartu pasirinkti savo istoriją, savo vertybes, savo tapatybę. Sugrįžti atgal jau nebebus įmanoma. Jei Rusija kada atsipeikės (nors dabar tai sunku įsivaizduoti), ji supras, kad laimėjusi Krymą ir pradėjusi karą ji prarado kur kas daugiau, nei užgrobė, – neteko visos Ukrainos, kuri, nors dalis visuomenės puoselėjo gražius norus ir viltis, natūraliai plūduriuodama niekada nebūtų pajėgusi išsiveržti iš politinių, ekonominių, energetinių, kultūrinių ir visokių kitokių savo kaimynės gniaužtų. Todėl išgarbintasis caras paauksuotais reitingais siuvinėtu imtynininko kimono bus pripažintas ne šalies didvyriu, prikėlusiu Sovietų Sąjungos didybę, o tikruoju minėtos imperijos griovėju, kartu atnešusiu savo šaliai priespaudą, nepriteklius ir tarptautinę izoliaciją.
Tiesa, lieka vienas įdomus klausimas, į kurį geriausi žmonijos protai iki šiol nesugebėjo rasti atsakymo. Kaip galėjo rastis tokia šalis, Rusija? Kaip ji sugebėjo įveikti natūralų žmogaus instinktą veržtis ten, kur geriau bei šviesiau, ir pakeisti tai nežabotu kenkimo ir savigriovos, nykių sutemų, smurto siekiu? Kokiu būdu radosi toji alcheminė formulė, pakrikimą, išsigimimą, juodžiausią nihilizmą, bet kokių moralinių skrupulų stoką, rodos, natūraliai sulydanti su jėgos kultu ir mesianizmu, kai viskas apvirsta aukštyn kojomis ir pateikiama taip, tarytum šios šalies švenčiausia ir garbingiausia pareiga būtų pasauliui nešti sumaištį, neviltį, šiurkščios agresijos užkratą? Kokių – fizinių ar astralinių – laukų anomalijos Rusijos teritorijoje lėmė, kad žmonės, rodos, laisva valia renkasi ir kaip aukščiausią siektiną tikslą paskelbia saviizoliaciją, bukaprotiškumą, skurdą, nuodingą šovinizmą, baimę, paranoją? Niekur kitur pasaulyje niekada nebuvo valstybės, kurioje būtų klestėjusi institucionalizuota degradacija, vėberiškais principais sutvarkyta korupcija ir universitetinio lygmens nuprotinimas, kaip yra Rusijoje.
Sunki kelionė per girią, mėginant atgauti, kas prarasta, siekiant prisiminti, kas, kaip, kodėl ir už kiek tave kitados pardavė, siekiant suprasti, kodėl tavo silpnybės nuolat pasirodydavo pajėgingesnės už stiprybes, kodėl pamiršdavai daugiau, nei prisimindavai, ir kodėl su tokiu džiaugsmingu įkarščiu guldei galvą už svetimą reikalą, paniekinamai nusisukdamas nuo savojo.
Ženk, kazokėli, iš to pragaištingo pakraščio, iš pragaro prieangio, eik pasitikti savo lemties…
Gal Ukraina buvo Bizantijos pakrastys, kuria Riuriko vikingai pereme is jos ir Kijevas buvo didziausias prekybos centras su savu maidanu – turgaus aikste, tarp vakaru ir rytu? Juk tada rusijos nebuvo, nebuvo net maskvos kunigaikstystes?