Nijolė Petrošiūtė, www.valstietis.lt
Tokie jau tie žemaičiai – savo kraštui garsinti jie pasirengę aukoti asmenines santaupas.
Netoli Kryžkalnio, Nemakščių bažnytkaimyje (Raseinių r.), esanti privati vietos senbuvių Tamulevičių sodyba pribloškia senovinės technikos eksponatais ir šeimininkų pasiaukojimu savo pomėgiui bei krašto istorijai. O iškaboje parašyta, kad tai tik – „Muziejuks“.
Pradžioje buvo raktai
Viskas prasidėjo nuo Alfonso Tamulevičiaus pomėgio namo nešti įvairiausius raktus. O tų raktų, pasirodo, net tokių buvo, už kurių neturėjimą kadaise baudos būdavo skiriamos. Tėvo „ydą“ dar vaikystėje perėmė ir sūnus Leonas. Jis taip pat negalėjo ramiai praeiti pro seną daiktą.
Pamažu namuose tų daiktų kaupėsi, daugėjo, kol vienądien teko jiems užleisti vieną ūkio paskirties pastatą, po kurio laiko – kitą ir dar kitą… Didesni eksponatai, kuriems mažiau įtakos turi gamtos pokyčiai, buvo įkurdinti tiesiog sodybos kieme, po atviru dangumi.
Prieš trejetą metų A.Tamulevičius mirė. Jo paskutinė valia – būti pašarvotam savo muziejuje.
Sūnus Leonas, Dubravo eksperimentinės miškų urėdijos mechanikas, ryžosi viską susisteminti, iš sukauptų eksponatų įrengti ekspozicijas, o pačią tėvų sodybą paversti muziejumi. Motina Marytė Tamulevičienė tapo muziejaus prižiūrėtoja.
Tamulevičiai tikisi, kad jų muziejus į Nemakščius užsukantiems turistams padės paįvairinti programą, paskatins čia užtrukti visą dieną. Juk čia pat – didingi Molavėnų piliakalniai, ant kurių, kaip teigia kai kurie archeologai, stovėjo legendinė Pilėnų pilis. Į piliakalnius remiasi įspūdingas Raseinių miškų urėdijos miškininkų įrengtas Jūkainių pažintinis takas.
Technika turi važiuoti
Visa Tamulevičių sodyboje esanti technika yra veikianti. Pasak M.Tamulevičienės: „Kriokia, rūksta, bet veikia…“ Leonas neveikiančios technikos nevertina – tai tik metalo gabalai, nors gal ir įdomūs pasižiūrėti.Visą muziejuje esančią techniką naujam gyvenimui prikėlė pats Leonas, padedamas tokių pat fanatikų. Verta pamatyti, kaip įvairiomis progomis į Nemakščių gatves išvažiuoja milicijos automobilis su garsiakalbiais, gazikas, kurio kėbule sėdi muzikantai, anuometinė ugniagesių mašina ir kita muziejinė technika. Muziejuje stovinti žaismingų spalvų „Volga“ vilioja jaunavedžius. O kur dar įspūdinga motociklų kolekcija (L.Tamulevičius, be kita ko, yra baikeris).
Atkūrė aštuonratį
Bene įspūdingiausias yra aštuonratis savaeigis vežimas, šlovingos Nemakščių istorijos liudininkas.
Tokį aštuonratį daugiau nei prieš šimtą metų (spėjama, kad 1908 m.) sukonstravo savamokslis šio krašto bajoras Pšemislovas Neveravičius. Jo sukurtu važiuoklės prototipu ir šiandien naudojasi aštuonračių mašinų, pradedant kariškių transporteriais ir baigiant astronautų mėnuleigiais, gamintojai.P.Neveravičiaus aštuonratis – dvigubai didesnis už įprastą arklių traukiamą vežimą. Juo vyrai galėjo važiuoti sukdami išcentrinio rato rankenas; taip sukuriama jėga per sliekinę pavarą būdavo perduodama į priešpaskutinę varomųjų ratų ašį. Keturi priekiniai aštuonračio ratai gerokai mažesni už užpakalinius, todėl posūkiuose sinchroniškai pasisukdavo reikiama kryptimi, o visa platforma galėjo apsisukti beveik vietoje.„Norint lengviau atlikti tokį manevrą, užpakalinius ratus buvo galima pritraukti prie važiuoklės dugno. Tokiu principu veikiantį „tinginiu“ vadinamą mechanizmą dar ir šiandien naudoja beveik visi daugiaašių variklių ir puspriekabių gamintojai“, – aiškina L.Tamulevičius.Pirmojo pasaulinio karo metais P.Neveravičiaus kūrinys buvo sunaikintas. Išradėjas ėmėsi konstruoti naują, tobulesnę mašiną. Dabar ji buvo varoma ne sukamo rato, o įtaiso, panašaus į vandens siurblį, kurį pumpuodavo keturi vyrai.L.Tamulevičius, sužinojęs apie žemiečio išradimus, ryžosi sumeistrauti trečią aštuonračio modelį ir atgaivinti Nemakščių bajoro P.Neveravičiaus prisiminimą. Muziejuje šiam išradėjui paskirta atskira ekspozicija.„Viską dariau gana tiksliai, laikydamasis brėžinių. Patobulinau tik tas detales, kurias, kaip galima spėti iš išlikusios medžiagos, keisti ketino ir pats P.Neveravičius. Jis ketino prie važiuoklės priderinti garo variklį, o aš pritvirtinau prieškarinį „Deutz“ firmos jėgos agregatą. Per miestelio šventę mano aštuonratis, nors ir garsiai pukšėjo, bet važiavo“, – pasakoja Leonas.
Aštuonračio draugija
Prieš trejetą metų L.Tamulevičius Nemakščiuose atkūrė Aštuonračio draugiją, į kurią susibūrė savo krašto istorijai, kultūrai, tradicijoms neabejingi vietos gyventojai, stambesnieji ūkininkai, tokie kaip Alvydas Mielinis, Darius Mejeris, Alfredas Bardauskas, Vytautas Milkintas ir kt. Tokią draugiją 1910 m. buvo įkūręs P.Neveravičius, tikėdamasis pradėti serijinę aštuonračio gamybą. Tokių vilčių jam suteikė 1907 m. spalio mėnesį gautas Rusijos imperijos herbu pažymėtas patentas Nr. 12458, o netrukus į Nemakščių bajoro išradimą atkreipė dėmesį ir rusų inžinierius Engelmejeris – informavo Peterburgo Lebenceno fabrikus. P.Neveravičiaus išradimu susidomėję Vokietijos pramonininkai pasiūlė tiesiog milžinišką sumą – 150 tūkst. aukso rublių. Bet P.Neveravičius atsisakė pinigų ir patento nepardavė.L.Tamulevičiaus atkurta Aštuonračio draugija pirmiausia sutvarkė P.Neveravičiaus kapą Nemakščių kapinėse, pastatė paminklą jo buvusio dvaro vietoje Pužų kaime. Leonas vylėsi surasti garbingojo žemaičio palikuonių, bet kol kas tai jam nepavyko. Vieno siūlelio galą buvo beužčiuopiąs Anglijoje, bet kol kas niekas neatsiliepė.
Kalvė su šimtametėmis dumplėmis
Įspūdinga Tamulevičių sodyboje ir atkurta senovinė kalvė. Joje – originalios tebeveikiančios šimtametės dumplės ir kalvio židinys, kurio plytos – iš molio ir šiaudų. „Pirmiausia Levuks jį senoje vietoje išardė, viską kruopščiai susižymėjo, o čia parsivežęs pastatė“, – pasakoja M.Tamulevičienė, kaip sūnus perkėlė senovinį mūrinį.Muziejuje, be technikos stebuklų, galima išvysti ir įspūdingų buities rakandų.
Kiek toks pomėgis L.Tamulevičiui atsieina? Sako, geriau nė neklauskite: „Aštuonratį meistravau pardavęs savo motociklą. O skaičiuoti išlaidas bijau, nes gali pačiam pasidaryti silpna.“ Tokie jau tie žemaičiai – juk prieš 100 metų P.Neveravičius net 150 tūkst. auksinių atsisakė.
