Lapkričio 5 d. Kaune, P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje (L. Zamenhofo g. 12/ Kurpių g. 12) buvo atidaryta Lietuvos liaudies buities muziejaus paroda „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“. Paroda veiks iki lapkričio 29 d.
Į parodos atidarymą susirinkusius kauniečius pasveikino P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejaus vedėjas doc. dr. Arūnas Vaicekauskas ir Lietuvos liaudies buities muziejaus direktorė Violeta Reipaitė. Visi ne tik pasivaišino šviežiai kepta duona, bet ir turėjo pamiklinti galvas, atsakydami į klausimus, pvz., kodėl lietuviai valgo juodą duoną, kada sėja rugius, kada plaukia rugiai ir kt.
Lietuvos liaudies buities muziejaus ekspozicijoje lankytojai gyvenamuosiuose namuose mato krosnis, rėčius, duonkubilius, duonlovius, ližes, klėtyse – sėtuves, pintines, maišus, klojimuose – pjautuvus, dalgeles, dalgius, pustykles, grėblius kaip tų namų apyvokos reikmenis ir jų interjero dalis. Ši paroda juos visus parodo vienoje vietoje atskleidžiant ir paaiškinant jų paskirtis. Parodos eksponatai ir vaizdai – tai nuoseklus ir patrauklus pasakojimas, supažindinantis su rugių sėjos ir kirtimo įrankiais, papročiais, duonos kepimu, jos raikymo būdais, primenantis su duonos valgymu susijusius žmonių tarpusavio santykius. Paroda atskleidžia Lietuvos etnografinius regioninius skirtumus, apie kuriuos byloja statinių išplanavimas, krosnys, duonos minkymo, kepimo indai, įrankiai. Duona jungė visą šeimą. Motina kepdavo duoną, įsigydavo ir prižiūrėdavo indus, įrankius, prietaisus duonai kepti. Tėvas dirbdavo žemę, sėdavo, kirsdavo rugius. Vaikai, dirbdami kartu, perimdavo tradicijas, papročius.
Paroda „Lietuvių duona. Su savo kepalėliu visur stalą rasi“ skirta įvairaus amžiaus ir socialinių grupių lankytojams, žmonėms, besidomintiems etnine kultūra, kulinariniu paveldu, duonos kepimo tradicijomis, maitinimo įstaigų vadovams ir darbuotojams, kaimo turizmo sodybų šeimininkams. Jos tema aktuali šiomis dienomis, kai atgimė duonos kepimas namuose, leidžiamos duonos kepimo receptų knygos.
Kodėl lietuviai valgė ir tebevalgo juodą ruginę duoną?
Gamta lėmė, kad lietuviai augino ne kviečius, o rugius. Jiems augti klimatinės sąlygos čia yra itin palankios. Žieminiai rugiai – nelepus, gerai šalčius pakenčiantis javas, geriau už kitus auga nederlingose, lengvose ir sausose smėlio dirvose. Rugių derliai yra pastovesni negu žieminių kviečių. Į pažintį su duona kviečia parodoje eksponuojamas Šv. Izidoriaus – žemdirbių globėjo – atvaizdas. Lietuviai tikėjo, kad jis šventina laukus, gausina derlių, apsaugo nuo sausros, ledų ir kenkėjų.
Ar lankytojai gali paragauti juodos duonos muziejuje?
Lietuvos liaudies buities muziejuje vyksta teminiai užsiėmimai „Darbštus duoną gamina, tinginys vargą augina“. Jų metu lankytojai patys kepa duoną: formuoja kepalėlius, liže juos pašauna į krosnį, ir, pasišviesdami balana, stebi, kaip jie kepa, po to ragauja. Per šventą Oną, liepos 26 d., kepama duona. Muziejaus lankytojai ir folklorinių ansamblių dalyviai iš pradžių kerta rugius, vėliau surengiamos pabaigtuvės. Grįždami iš laukų, edukacinės programos dalyviai parsineša gaspadorių, diedą, svečią (į pėdelį surištas tris pirmąsias supjautų rugių saujas) ir įteikia sodybos šeimininkams. Per muziejuje švenčiamą Žolinę, rugpjūčio 15 d., duona, iškepta iš naujo derliaus rugių, šventinama muziejaus miestelio bažnyčioje. Muziejaus lankytojai duona vaišinami per šeimos papročių edukacinius užsiėmimus – krikštynas, mergvakarį, vestuves. Apie ištekėjusią dukterį sakydavo: „Daba jos dukrelė jau atriekta riekė (ištekėjusi, nuo namų atskirta)“.
Parodą apžiūrėjusius lankytojus išlydi Šv. Agotos atvaizdas. Ji laikoma ugnies globėja, saugotoja nuo gaisro. Šventintą Agotos duonelę žmonės laikė už balkio, ant krosnies, kad „ugnis neišeitų“, o kilus gaisrui, apėję namą tris kartus, mesdavo duonelę į ugnį ir kalbėjo maldą. Tradicija dar gyva – dažno lietuvio namuose galima rasti vasario 5 d. (Šv. Agotos dieną) bažnyčioje pašventintą juodos duonos riekelę.
