Z. Tamakauskas. Gyvoji pamoka minint rudeninę tremtį…

Minint 1951 metų spalio mėnesio Lietuvos žmonių tremtį, pavadintą „Ruduo“ (Osen) su didele Kauno Stasio Lozoraičio jaunesniųjų klasių mokinių grupe pabuvojome Vilniuje, kur apsilankėme Genocido aukų muziejuje ir LR Seime.

Vykome kartu su mokyklos klasių vadovėmis – iškiliomis mokytojomis – Jūrate Valatavičiene, Alma Murzine ir Violeta Mickevičiene, stengiančiomis nuo jaunumės pradinukų širdelėse sėti Tėvynės meilės sėklą, žadinti jose savo krašto istorijos geresnio pažinimo norą.

Sovietų Sąjunėgos valdžios vykdyti žmonių trėmimai glaudžiai siejosi su rusiškojo imperializmo baudžiamosiomis tradicijomis. Rusijoje šie trėmimai ypač aktyviai reiškėsi 18 amžiaus antroje pusėje kolonizavus Sibiro plotus. 19 amžiuje čia buvo tremiami vadinamieji dekabristai, 1831 ir 1863 metų sukilimų Lietuvoje ir Lenkijoje dalyviai ir kiti vienokiu ar kitokiu būdu drįsę priešintis Rusijos patvaldystei žmonės. Daugiausiai tremta į Užbaikalę, Jakutsko sritį, Tomsko, Irkutsko ir joms gretimas gubernijas. Šaltinių duomenimis, 20 amžiaus pradžioje Sibire gyveno apie 300 000 tūkstančių tremtinių. Sovietijos valdžia tęsdama buvusios carinės Rusijos tradicijas, prisidengus vadinamos klasių kovos kauke, trėmimu stengėsi įbauginti gyventojus, susidoroti su politiniais priešininkais, sovietinei melo ideologijai nepaklususiais žmonėmis. Iš savo namų buvo tremiamos net kai kurios tautos, ištisos bendruomenės.

Okupavus Lietuvą sovietinei kariaunai, tuojau pat prasidėjo ir mūsų aktyviausių tautos žmonių naikinimo procesas – suėmimai, žudymai, masiniai trėmimai. Dar formaliai nepaskelbus Lietuvoje sovietinę valdžią, vidaus reikalų ministro Mečislovo Gedvilo potvarkiu, patvirtinus jį marionetiniam „prezidentui“ Justui Paleckiui, iš Lietuvos buvo ištremtas nors ir nuolaidžiavęs okupantui buvęs ministras pirmininkas Antanas Merkys bei buvęs užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys su šeimomis, suimtas ir įkalintas buvęs Pirmojo ir Antrojo Lietuvos Seimo pirmininkas filosofijos mokslų daktaras Leonas Bistras. Suimtas į Lietuvą grįžęs I ir XIV Lietuvos Ministrų Kabinetui vadovavęs Augustinas Voldemaras su žmona. Vien tik 1941 metų birželio mėn. iš Lietuvos ištremta 17 600 žmonių. Vyrai buvo atskiriami nuo šeimų ir kaip kaliniai būdavo išvežami į lagerius. Tremtiniai buvo paverčiami vergais, jie dažnai turėjo tik už duonos plutą ir viralo šaukštą dirbti pačius sunkiausius fizinius darbus. Daugelis to meto tremtinių nuo bado ir šalčio mirė. Į tremiamųjų sąrašą pakliuvusių žmonių gyvybė buvo visai nevertinama, jie buvo laikomi kaip didžiausi sovietinės valdžios priešai. Žmonės vežami gyvuliniuose vagonuose neturėjo nė vandens, duso dėl oro trūkumo, nebuvo jokių gultų, pakelyje dažnai mirdavo vaikai, seneliai, ligoniai. Mirusiuosius čekistiniai barbarai tiesiog išmesdavo į lauką išalkusiems žvėrims pasimaitinti… Vadinamos to meto svarbiausios propagandinės „komjaunuoliškos“ statybos ir tiesiami geležinkelio keliai buvo nukloti čia dirbusių nepakeliamomis sąlygomis išbadėjusių ir iškankintų žmonių lavonais. Apie patirtus pergyvenimus, kūdikių ir motinų kančias liudija gausūs tremtinių atsiminimai, laiškai, tremtyje sukurti eilėraščių posmai, dainos.
Pokario metais daugiausiai žmonių iš Lietuvos ištremta 1948 m. gegužės, 1949 m. kovo mėn. ir 1951 metų rudenį.

Kiek plačiau žvilgterėkime į mūsų minimos ekskursijos temą – 1951 metų tremtį. 1951 metų rugsėjo mėnesio 5 d. Maskva priėmė nutarimą : „Iškeldinti iš Lietuvos SSR ribų visiems laikams į Krasnojarsko kraštą ir Tomsko sritį apie 4000 priešiškai veikiančių prieš kolūkius buožių su šeimomis“. Rugsėjo mėn. 29 d., jau prasidėjus trėmimui, tokį pat nutarimą skubiai pasirašė Kazys Preikšas – M. Gedvilo pavaduotojas. Atvykėlis LSSR saugumo ministras generolas P. Kapralov nurodė išaiškintus Lietuvoje „buožių“ ūkius, kuriuose gyveno 14950 žmonių. Pirmasis 1951 metų trėmimas vyko rugsėjo 20-21 dienomis. Antrasis, jau pagrindinis vežimas vyko spalio 2 – 3 dienomis. Jis prasidėjo ne kaip įprasta savaitgaliais, o antradienio ankstų rytą. Trečiasis tų metų trėmimas vyko lapkričio 30 dieną. 1951 metais per tris kartus iš Lietuvos kaimo išvežtos 5139 šeimos – 20 357 žmonės (Lietuvos gyventojų trėmimai 1940-1941,1944-1953 metais sovietinės okupacinės valdžios dokumentuose. Lietuvos istorijos institutas, 1995). Iš jų – trėmimo siaubą patyrė daugiau kaip 5 tūkstančiai vaikų. Per 1951 metų trėmimo operaciją dalyvavo daugiau kaip 15 tūkstančių MGB darbuotojų, karininkų, kareivių, milicininkų stribų, apie 8 tūkstančius sovietinių aktyvistų vadinamų „buožių“ ir „nacionalistų“ šeimų tremtis vyko kiek mažesniu mastu ir 1952 bei 1953 metais.

Iš viso 1941 ir 1945 – 52 metais iš Lietuvos ištremta 132 tūkstančiai žmonių. Antros sovietinės okupacijos metu buvo tremiami vien lietuviai arba su jais susiję asmenys. Iš jų – 70 procentų buvo moterų ir vaikų. 1941-1958 m. tremties vietose apie 28 tūkstančiai tremtinių mirė nuo nepakeliamo darbo, blogo maisto, blogų gyvenimo sąlygų. Dalis tremtinių sufabrikavus kaltinimus, buvo nuteisti ir kalinami (VLE, XIII t., 2008). Prisimintinas 1918 metų Vasario 16-osios Akto signatarų likimas: Kazimieras Bizauskas, naiviai tikėjęs per paskutinį posėdį, įvykusį Prezidentūroje, sovietinio humaniškumo galimybe, buvo vienas iš pirmųjų sušaudytas. Sušaudytas ir Ateitininkų vyriausiasis vadas, krikščionis demokratas, žymus filosofijos daktaras Pranas Dovydaitis, badu nukankintas kalėjime kunigas Vladas Mironas. Jiems visiems trims įrengtas simbolinis antkapinis paminklas Vilniaus Rasų kapinėse. Tremtyje mirė buvęs knygnešys bei diplomatas Donatas Malinauskas. Tremties dalią patyrė ir diplomatas Petras Klimas, ilgai kalintas Steigiamojo Seimo pirmininkas bei pirmasis konstitucinis Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis.

Trėmimai buvo sovietinės valdžios vykdytos lietuvių tautos fizinio ir dvasinio genocido priemonių viena iš sudėtinių dalių. Sakoma, kad nacistų ideologas Jozefas Gėbelsas mėgdavo sakyti, kad mažos tautos – tai lašas ant įkaitinto akmens, o kitas tokio pat lygio, tik jau sovietinis ideologas, vienas iš svarbiausių lietuvių tautos genocido organizatorių Michailas Suslovas nusakydavęs jau ir konkretų savo taikinį – Lietuva liks, tik be lietuvių…

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtame 1992 metų balandžio 9 dienos įstatyme „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“ nurodyta – „Lietuvos žmonių žudymas ar kankinimas, jos gyventojų deportavimas, padaryti nacistinės Vokietijos ar SSRS okupacijos ir aneksijos Lietuvoje metais, atitinka tarptautinės teisės normose numatyto genocido nusikaltimo požymius“. Pirmieji nusikaltėliai – neišvengė teisingumo, o kitų – sovietinių nusikaltėlių nusikaltimus Sovietų Sąjungos perėmėjoje dabartinėje Rusijoje stengiamasi įvairiais būdais nuslėpti, teisinti. Lietuvoje, deja, taip pat Teisingumo sistema ne visada išdrįsta tarti minėto pobūdžio nusikaltėliams savo žodžio.

Tokių minčių vedini tylos minute pagerbėme nukentėjusius bei žuvusius nuo okupantų rankos prie išpuošto gėlėmis paminklo okupacijos aukoms atminti. Prie jų pridėjome ir savo širdies dalelę. Peržvelgę buvusio sovietinio saugumo rūmų pamatuose iškaltas šiame pastate nukankintų savo Tėvynei laisvės troškusių žmonių pavardes, praėję pro simbolines sutraukytas nelaisvės grandines, primenančias ir Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelio Laisvės paminklo skulptoriaus Juozo Zikaro sukurtą angelo figūrą, kurioje jis vienoje rankoje laiko sutraukytus nelaisvės pančius, o kitoje – iškėlęs laisvosios Lietuvos vėliavą, pravėrėme Genocido aukų muziejaus duris. Gražiai mus sutiko muziejaus vyriausiasis specialistas – ekskursijų vadovas Ričardas Padvaiskas.

Šių rūmų rūsiuose sovietiniais metais man taip pat teko „svečiuotis“ gyvenant universiteto bendrabutyje po padarytos 1957 metų Vasario 16-osios išvakarėse naktinės kratos. Atsidūrėme vienoje kameroje su dailininkų Tarabildų atžala Arūnu, gaivinusiu Lietuvos vietovių heraldiką. Su juo kartu dalyvavome 1956 m. Vėlinių garsiajame jaunimo susibūrime Rasų kapinėse prie laisvos Lietuvos simbolio – dr. J. Basanavičiaus kapo. Ant jo buvo dedamos gėlės, uždegta daugybė žvakučių, aidėjo laisvės Lietuvai šūkiai, sklido lietuviškos patriotinės dainos, aidėjo Lietuvos himnas, sveikinta Vengrijoje vykusi antisovietinė revoliucija. Neišsigąsta net atvykusios kariuomenės ir milicininkų būrių. Tąsyk partokratų buvau apšauktas kontrrevoliucionieriumi: kai kas paskundė, kad ant J. Basanavičiaus kapo iš akmenėlių sudėjau Gedimino stulpus ir agitavau studentišką jaunimą ateiti Visų Šventųjų dienos vakarą į Rasų kapines. Dėkoju jau Amžinybėn išėjusiems tuometiniam universiteto rektoriui Juozui Bulavui ir ypač prorektoriui Eugenijui Meškauskui, parodžiusiems didelę drąsą ginant nuo sovietinių saugumiečių ir jų partokratinių tarnų karjeristų – Imrės Zakso, Jono Bielinio, Vytauto Kuzminskio ir kitų kaltinamus vadinamame Vėlinių susibūrime aktyviai dalyvavusius studentus. Tąsyk patriotiškai nusiteikusios universiteto vadovybės dėka pavyko apsiginti nuo jau ištiestų saugumiečių nagų. Apsiribota tik griežtu papeikimu ir stipendijos atėmimu. Tačiau čekistiniams partokratams pavyko atsigriebti 1957 metų vasario mėnesį: prasidėjo kratos, suėmimai, atsivėrė saugumo rūsių kameros, prasidėjo brutalūs tardymai, mėtymai iš aukštųjų mokyklų, rekrūtai…

Įsikūrusiame 1992 metais Genocido aukų muziejuje daug kartų teko lankytis, buvo proga gerai susipažinti su parengta ekspozicija. Todėl ir šį kartą ekskursiją pravedėme patys. Pradėjome ją buvusiame KGB vidaus kalėjimo pirmoje kameroje žvelgdami į partizaninio karo vadų Jono Žemaičio – Vytauto ir Adolfo Ramanausko – Vanago portretus. Mokiniai atidžiai išklausė partizaninės kovos istorijos žiupsnelį ir mano pateiktą magnetofono juostoje įrašytą poeto bei kompozitoriaus Antano Paulavičiaus eilėraštį, skirtą A. Ramanausko – Vanago dukrai Auksei.

Stabtelėjome prie kameros, kurioje kalėjo neseniai miręs ir jau lyg legenda tapęs bebaimis kovotojas už Bažnyčios ir Lietuvos laisvę – monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Prisiminėme čia kalėjusius ir mūsų tautos dvasios vadus – arkivyskupą Teofilių Matulionį, slapta įšventinusį į vyskupus kunigą Vincentą Sladkevičių, vėliau tapusį antruoju Lietuvos kardinolu, prisiminėme arkivyskupą Mečislovą Reinį – buvusį diplomatą, Lietuvos užsienio reikalų ministrą, taip pat – vyskupą Pranciškų Ramanauską, lageryje slapta įšventinusį į kunigus jau mūsų minėtą Alfonsą Svarinską. Lankydami mirties nuosprendžių vykdymo patalpą susikaupę pagerbėme čia nužudytus Lietuvos laisvės kovotojus, herojišką kankinį vyskupą Vincentą Borisevičių. Įdėmiai apžiūrėjome pirmo ir antro aukšto ekspoziciją. Prieš akis praslinko Lietuvos partizaninio karo vaizdai, trėmimai, kalėjimai ir lageriai, vykęs pilietinis pasipriešinimas.

Mokiniams stengėmės išryškinti ne tik sovietinės valdžios represijas, bet ir žmonių kilnų pasiaukojimą, savo namų, savo šeimos židinio saugojimą, meilę savo Tėvynei, atkaklią tautos kovą dėl nepriklausomybės atgavimo.

Iš Genocido aukų muziejaus pasukome į Lukiškių aikštę prie atminimo lentos, skirtos prisiminti 1863 metų sukilimą. Tai bene vienintelis paminklas Vilniuje, žymintis šį įvykį. Ši granitinė lenta su iškalta sukilimo data iki 1952 metų buvo aikštės centre. Pastačius Leninui paminklą, lenta perkelta į aikštės pakraštį. Pridėta dar lentelė su užrašu: „Čia buvo nužudyti 1863 m. sukilimo vadai revoliuciniai demokratai Zigmantas Sierakauskas (1827-1863.VI.19) ir Kostas Kalinauskas (1838-1864.III.10)“. Kitas sukilimo vadas – kunigas Antanas Mackevičius buvo nužudytas Kaune. Rusijos muravjovininkai, norėdami įbauginti žmones, Lukiškių aikštėje ir kitose vietose viešai žudė žymesnius sukilėlius. Taigi ši aikštė yra lyg gyvasis kapas čia nužudytų žmonių, kovojusių dėl savo tėvynės laisvės – seniai laukiame joje ir tinkamo paminklo. Lietuvos atgimimui brėkštant prie minėtos paminklinės lentos buvo pastatytas kryžius 1941 metų birželio sukilėliams atminti. Abiejų metų sukilėliai kovojo prieš tą patį priešą, norėjusį iš mūsų širdies ištrinti Lietuvos vardą. Šį Kryžių likusios sovietinės patamsių jėgos ne kartą kėsinosi sunaikinti, bet to padaryti neįstengė – jis buvo atnaujintas, simbolizuojantis ne tik mūsų tautos kančią, bet ir prisikėlimą.

Savo ekskursiją baigėme Seime, kur mus maloniai sutiko LR Seimo nario Ryto Kupčinsko pavestas jo šaunus padėjėjas Andrius Bastys. Buvome padalinti į dvi grupes. Vieną grupę po Seimo „labirintus“ vedė Justė Radzevičiūtė-Laugalienė, o kitą – Rimas Rudaitis. Jie abu yra Seimo visuomenės informavimo ir žiniasklaidos poskyrio vyresnieji specialistai. Kiek patyrėme – ir puikūs Seimo gidai. Mokiniai buvo supažindinti su Lietuvos Seimo istorija, Seimo paskirtimi, čia vykstančiais darbais. Pabuvome visose Seimo salėse. Posėdžių salės balkone jaunieji lankytojai domėjosi kur sėdi Seimo vadovybė, vienas ar kitas jiems daugiau žinomas Seimo narys. Visiems didelį įspūdį padarė Kovo 11-osios salė. Visų dėmesį patraukė jau gal daug kartų matytas per televiziją, o dabar jau toks betarpiškas, artimas dailininko Kęstučio Balčikonio gobelenas, kuriame spinduliuojančio kryžiaus fone švyti mūsų valstybės istorinis ženklas – nenugalima Vytis. Ši švytinti Vytis su mūsų tautos nepalaužtu Tikėjimu, pasišventimu ir auka pralaužė visas sovietinės okupacijos užtvaras. Šioje salėje, vadovaujant tuometinės Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui profesoriui Vytautui Landsbergiui, 1990 m. kovo 11 d. paskelbtas mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo Aktas. Prisimintina, kad priimant jį nė vienas deputatas nebalsavo prieš, susilaikė tik 6 lenkų atstovai.

Baigiantis ekskursijai Andrius Bastys mokiniams padarė malonų netikėtumą: jis atnešė negalėjusio atvykti į šį susitikimą Seimo nario Ryto Kupčinsko dovaną – didžiulį krepšį „seiminių“ saldainių. Vaikai jam pareiškė nuoširdų dėkingumą.
Grįžtant į autobusą dar stabtelėjome prie Atminties memorialo, pasikalbėjome apie tas dienas, kada mūsų tauta savo vienybės dvasia ir susitelkimu apgynė Kovo 11-osios idėją, prisiminėme ir žuvusius Laisvės gynėjus, ir poeto Justino Marcinkevičiaus žodžius: Amžinam gyvenimui ant Lietuvos patekėjo jos laisvės gynėjų širdys. Nemirtingumą ir šlovę Jiems suteikia Tėvynė.

Važiuojant į namus, autobuse surengėme gautų žinių pakartojimo ir įtvirtinimo viktoriną. Mokinių aktyvumas išreiškė mūsų ekskursijos – gyvosios pažintinės pamokos sėkmę.

Autorius yra Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus Švietimo komiteto pirmininkas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo narys