D. Stancikas. Ar Lietuvai gresia branduolinis teroras?

Kai Lietuvos Prezidentė, duodama interviu JAV dienraščiui, tvirtina, kad V. Putino Rusija terorizuoja savo kaimynus ir naudoja teroristinius metodus, todėl anksčiau ar vėliau mes V. Putiną  pavadinsime teroristu ir nusikaltėliu, jai pritariu. Ir ne tiek dėl Rusijos šantažo parduodant savo dujas ir naftą, ar stabdant vakarietiškų produktų importą, dėl ko taip susijaudinusi visa Europa ir mes patys.

Gerokai svarbiau tai, kad sovietmečiu buvęs KGB šnipas okupuotoje Rytų Vokietijoje, 1999 m. tapęs Rusijos premjeru, nebaudžiamai sprogdino savo piliečių daugiabučius namus ir, suvertęs už tai kaltę čečėnams, pradėjo karą Čečėnijoje. Arba kad 2008 m. išprovokavęs Gruziją vėliau okupavo dalį jos teritorijos. V. Putino teroristinių ar karo nusikaltimų sąrašą būtų galima tęsti pradedant Padniestre 1992 m. ir baigiant Donbasu 2014 m.

Kai Lietuvos Prezidentė amerikiečiams sako, kad V.Putino Rusija šiandien yra pasirengusi ir trokšta stoti į karą, su ja nesutinku, bet ją suprantu. Dėl savo gergždžiančios ekonomikos ir administracinės anarchijos, dėl visuotinio prasigėrimo ir masinės korupcijos Rusija nėra pasirengusi jokiam puolamajam karui ir nemanau, kad jo trokšta. Taip, imperinės ambicijos dar gyvos, ir jos gyvuos, kol galutinai nežlugs pati Rusijos imperija, tačiau lyginti dabartinę Rusiją su nacistine Vokietija nėra tikslu, nes karą pradėjusi Vokietija ekonominiu, inžineriniu ir daugeliu kitu požiūriu buvo viena iš pirmaujančių valstybių pasaulyje. Krymo, Donbaso ar net Čečėnijos, Padniestrės ir Pietų Osetijos okupacijos nereiškia iš naujo kylančios Rusijos imperinės galios. Priešingai – tai desperatiška gynyba, beviltiški ir trumpalaikiai griūvančios imperijos bandymai išlaikyti savo įtaką vis labiau laisvėjančiose buvusiose kolonijose. Krymas ar Donbasas yra tik menki paguodos prizai, Kremliaus dūmų uždanga savo vergiškam elektoratui, nesusigaudančiam, kad pirmą kartą per penkis šimtus metų, nuo Ivano Rūsčiojo laikų, Rusija iš savo įtakos orbitos išleidžia didžiąją Ukrainos dalį – savo istorinę Kijevo Rusios bambagyslę. Prarasti Ukrainą ir džiaugtis okupuotu Krymu – tai tas pats, kas praradus kūną džiaugtis išsaugota ranka. Šiandien centrinėje ir vakarinėje Ukrainos dalyje vyksta didžiausio rusų priešo – NATO – pratybos: ar galėjo tokius košmarus susapnuoti bent vienas Rusijos caras, tegul vėliau ir pasivadinęs komunistų partijos generaliniu sekretoriumi ar Rusijos prezidentu?

Ir vis dėlto Rusija tebėra viena iš penkių branduolinį ginklą turinčių valstybių ir viena iš dviejų, kontroliuojančių daugiausia branduolinių galvučių. Nemanau, kad Rusija panaudos šį ginklą puolamajam karui, kaip kad nepanaudojo jo griūvant pirmajam imperijos ratui – Sovietų Sąjungai: jau pamiršom, kaip tuomet Vakarai dėl to branduolinio ginklo taip ilgai popinosi su „demokratu“ Michailu Gorbačiovu, atsakingu ir už Sausio 13-ąją, ir už kruvinas skerdynes kastuvėliais Tbilisyje. Tačiau kas gali iš anksto nuspėti, kaip dar stipriai savo uodega daužysis jau paskutinę – trečią galvą beprarandantis imperinis slibinas? Todėl suprantami D. Grybauskaitės perspėjimai – reikia būti pasiruošus pavojingai desperacijai, net jei tokia tikimybė tik teorinė.

Tačiau kai Lietuvos Prezidentė, kalbėdama apie galimą savo valstybės okupaciją, ir toliau spaudžia Vyriausybę statyti naują atominę elektrinę (manau, kad dėl to ji naujuoju energetikos ministru ir pasiskyrė jai, o ne premjerui ar valdančiai koalicijai pavaldų Roką Masiulį), negaliu su tuo nei sutikti, nei to suprasti. Ir ne vien todėl, kad tokie Prezidentės veiksmai visiškai nedera su demokratinio pasaulio, kurio dalimi save laiko Lietuva, pamatiniais principais: referendume Tautos (liaudies) išreikštą valią gali pakeisti tik pati Tauta (liaudis) kitu referendumu. Tiesiog pagal elementarią logiką Prezidentės mintis apie Rusijos naudojamus prieš kaimynus teroristinius metodus kertasi su mintimi, kad su nauja atomine elektrine Lietuva taps saugesnė, mažiau priklausoma nuo Rusijos. Nes Rusijos agresijos atveju atominės elektrinės buvimas Lietuvoje galėtų virsti svarbiausiu teroristiniu taikiniu, šantažo priemone, vietiniu branduoliniu ginklu, kurį galėtų panaudoti kaimynas – teroristas, pasiuntęs ten būrį „žaliųjų žmogeliukų“ (panašiai kaip1979 m. sovietų KGB „Alfa“ būrio desantininkai atakavo prezidento rūmus Kabule, užmušdami tuometinį Afganistano prezidentą Hafizullahą Aminą ir į jo vietą pastatydami KGB agentą B. Karmalį).

Nesinori gąsdinti ir taip jau gerokai išgąsdintų mūsų piliečių, bet ta pati elementari logika teigia, kad nelaimė ar teroristinis aktas galingoje atominėje elektrinėje (o tokia būtų lietuviška jėgainė, jei pirktume japonų siūlomą reaktorių) virstų istorine visos lietuvių tautos tragedija, žymiai baisesne, nei penkis dešimtmečius trukusi sovietų okupacija. Nes Lietuvos valstybės plotas yra per mažas tokiai atominei elektrinei (nėra pasaulyje kitos tokio dydžio valstybės, turinčios tokio galingumo reaktorių), tad įvykus branduolinei nelaimei neturėtume kur trauktis. Neturime ir tokios armijos, kuri galėtų apsaugoti mūsų atominę nuo specialiai parengto teroristinio išpuolio (ir nebūtinai suplanuoto Kremliaus, tai, pvz., gali būti ir „Islamo valstybės“ kerštas NATO narei). Neturime ir pinigų tokioms nelaimėms – nei 2011 m. Fukušimos atominės elektrinės, nei 1986 m. Černobylio elektrinės katastrofų pasekmės iki šiol nėra likviduotos: japonai jau trečius metus aušina savo reaktorių teršdami Ramųjį vandenyną ir taip piktindami kinus ir rusus (manoma, kad Fukušimos reaktorių uždarymas kainuos mažiausiai 100 mlrd. dolerių), o Černobylio reaktoriaus betono gaubtas irsta, todėl net ir praėjus 28 metams nuo radioaktyvios spinduliuotės apsisaugojimui statomas naujas milžiniškas plieno sarkofagas, tačiau turtingųjų pasaulio valstybių skirtų 2,12 mlrd. Lt užtenka tik pusei numatyto gaubto.

Todėl akivaizdu viena: per daug lengvabūdiška būtų žvelgti į naują atominę jėgainę vien per pigesnės elektros energijos prizmę (beje, užvakar Tarptautinė energetikos agentūra paskelbė, kad per artimiausius keliasdešimt metų, t.y. per mūsų atominės elektrinės statymo laikotarpį, saulės energija taps pagrindiniu ir galimai pigiausiu elektros šaltiniu). Į naują elektrinę pirmiausia turėtume žvelgti per nacionalinės grėsmės dydį. Žinoma, jei Prezidentės žodžiai, kad V.Putino Rusija šiandien yra pasirengusi stoti į karą ir prieš savo kaimynus naudoja teroristinius metodus, skirti ne tik amerikiečiams, bet ir lietuviams.