Rugsėjo 19–21 dienomis Lietuvoje vyks Europos paveldo dienų renginiai, kurių tema „XX a. pradžios skonis“.
Šių metų EPD skiriamos pažinčiai su praėjusio amžiaus pradžia ir šio laikotarpio politinės, ekonominės ir mokslo situacijos atspindžiu kultūros pavelde.
„Ar susimąstome, kokia plati nūdienos socialinio bei kultūrinio gyvenimo formų gama yra susijusi su istorija, praeitimi? Tradicijomis, pasakojimais, vaizdiniais mes kuriame savosios tautos, bendruomenės ar šeimos tapatybę, suteikiame būčiai kryptį bei prasmę. Praeities ženklai persmelkia pačius įvairiausius mūsų gyvenamosios aplinkos sluoksnius, juos galime atpažinti gatvėse bei kvartaluose, teatruose bei kavinėse, fabrikuose bei kaimo trobose. Visa tai susipina į įvairialypį, spalvingą, kartais netgi kontraversišką reikšmių bei su jomis susijusių kultūrinių bei erdvinių artefaktų žemėlapį, kurio vedini keliaujame ir savaisiais, individualaus sąmoningumo labirintais.
Istorinį palikimą, vienu ar kitu pavidalu, neretas mūsų galime išvysti bemaž kiekvieną dieną. Tačiau tam, kad mus supančios erdvės atsiskleistų ne tik fiziniu pavidalu, bet ir būtų semantiškai reikšmingos – būtina aktyvi pastanga. Būtent čia išryškėja socialinis Europos paveldo dienų tikslas. Tai vienas iš plačiausiai žinomų ir sėkmingiausių socialinių instrumentų, kurio pagalba vykdomas įvairialypių palikimo formų įprasminimas, suteikiant joms paveldo statusą bei turinį. Nėra abejonės, pamatinis šios iniciatyvos tikslas ne tik aktualizuoti palikimą, tačiau tuo pat metu plėsti paveldo bendruomenes, didinti žmonių skaičių, kuriems žinios apie jų pačių artimąją aplinką taptų suprantamos ir svarbios. Tai proga į paveldo puoselėtojų gretas pritraukti tuos, kuriems žodis „paveldas” tebesisieja su reiškiniais ir objektais esančiais toli nuo jų asmeninio gyvenimo, ir byloja tik apie paslaptingą bei garbingą, tačiau seniai pražuvusį istorinių civilizacijų, vienuolynų ar valdovų gyvenimą, į kurio likučius, geriausiu atveju, galima pažvelgti tik tais retais atvejais, kai išsiruošiama aplankyti Kernavę, ar, dar geriau, tolimąjį Paryžių ar Maču Pikču.
Visgi, šiandienos pasaulyje, paveldo samprata palaipsniui keičiasi. Norint, kad istorinis palikimas taptų socialiai prasmingesnis, priartėtų prie žmogaus, jo asmeninės patirties, prisiminimų, savasties bei identiteto, plečiamas reikšmingų mūsų gyvenamosios aplinkos vietų bei tradicijų sąrašas. Aprėpiant pačių įvairiausių socialinių sluoksnių bei istorinių įvykių formuojamą istorinę atmintį, kultūrinis turinys suteikiamas objektams ir reiškiniams, kurie yra betarpiškai susiję ne tik su didinga praeitimi, bet ir su mūsų kasdienybe. Tuo siekiama, kad vietos istorija ir dvasia taptų vis svarbesniu faktoriumi planuojant mūsų miestų ir miestelių raidą, kuriant aplinką, kurioje yra gera bei patogu gyventi, dirbti, bendrauti, leisti savo laisvalaikį.
2014 metų paveldo dienų tema šiame kontekste – ypatinga. Ko gera nė vienas kitas Lietuvos istorijos laikotarpis nepasižymi tokia paveldo objektų funkcine įvairove. Apie XX amžiaus pradžią Lietuvos paveldo sąrašuose liudija ne tik bažnyčios, dvarų rūmai, reprezentaciniai administraciniai pastatai, tačiau ir iki šių dienų išlikusios etninės architektūros pavyzdžiai, vietos savastį atskleidžianti gyvenamosios aplinkos formų įvairovė, sparčiai modernėjanti miestų infrastruktūra. Pasaulio architektūroje šis laikmetis siejamas ir su antrąja pramonės revoliucija bei su ja sekusia sparčia statybos technologijų transformacija. Nors plačiai taikomos metalo konstrukcijos, XIX a. pabaigoje patentuotos ir itin sparčiai paplitusios gelžbetonio formos, lietuviškajame kontekste atsiskleidė kiek kukliau, tačiau atidžiau pažvelgę atrasime ne vieną su pramone, geležinkeliais ar karyba susijusį inžinerijos paminklą, kuris žadina rūsčiojo, o kartais ir taip vadinamo „tamsiojo” paveldo gerbėjų fantaziją.
Laikmetis turtingas ir architektūrinių formų raiška. Iš vienos pusės matome visą puokštę vėlyvojo carizmo laikotarpiu puoselėtų architektūrinių srovių. Jei romantiškasis modernas (kitaip dar vadinamas art nouveau) Lietuvos architektūros istorijoje paliko tik vieną kitą ryškesnį pėdsaką, tai „plytų stiliaus” mūrai puošia ne vieną miestą ar miestelį. Gana platų stilistinių idėjų lauką į mūsų aplinką atnešė ir Pirmoji Respublika. Dar iki nepriklausomybės paskelbimo, siekiant „lavinti gerą ir rimtą lietuvio sielą” buvo pradėtos brėžti „tautinio stiliaus” gairės. Ne mažiau svarbi ir modernybė, naujosios architektūros idealu skelbianti „pigius, tikslius, higijeningus ir ugnies nebijančius trobėsius”. Tad, tik XX a. pabaigoje palaipsniui pradėtas vertinti carinio laikotarpio palikimas, „tautinis stilius” bei modernizmas formuoja ištisą stilistinės ir estetinės minties paletę, kurios spalvomis tapytos tiek nuošalios Lietuvos gatvelės, tiek ir reprezentaciniai prospektai. Nors šis paveldas įvairiapusis, tačiau tuo pat metu lengvai atpažįstamas, pažymėtas vieningu kodu, kurį būtų galima apibūdinti pasitelkiant vieną frazę – „kelias modernios tautos link”.
Moderniosios Lietuvos susiformavimą, o vėliau, Pirmosios Respublikos metais, ir įtvirtinimą liudija ne vien materialus palikimas. Interpretuojant amžių sandūros procesus neišvengiamai tenka prisiminti ištisą plejadą procesų. Lietuvių tautinės savimonės konstravimas ir politinės minties raida, ryškios asmenybės bei naujosios inteligentijos susiformavimas, savarankiška Lietuvos ūkio politika bei tautinė pramonė, ekonominis augimas bei su šiais procesais vykusi miestų lituanizacija, moterų balsavimas bei tam tikros demokratijos apraiškos atsiskleidusios per aktyvų visuomenės dalyvavimą įvairių politinių organizacijų bei tautinių bendrijų veiklose, sparčiai kylantis visuomenės švietimo, socialinio saugumo lygis bei socialiai aktyvių visuomenės sluoksnių susiformavimas – visa tai nubrėžia platų galimų reikšmių lauką ir suteikia puikias galimybes materialiuosius mūsų paveldo sluoksnius prisodrinti turiniu.
Tad 2014 m. Europos paveldo dienų renginiuose kalbėdami amžiaus pradžios paveldą, išplėskime ir sutvirtinkime savo paveldo bendruomenes, būkime kūrybingi pažindami kilmę ir suteikdami prasmę, pažvelkime ne tik į simboliškai svarbiausius objektus, tačiau ir kur kas platesnį, plačiai pasklidusį istorinių artefaktų lauką ir taip sukurkime aktualų bendrabūvį su istorine aplinka. Tegul paveldas įgauna sąsajas su mūsų asmeninėmis istorijomis, atsiskleidžia ne tik rūmuose, muziejuose, teatruose, filharmonijose ar sakralinėse erdvėse, tačiau ir kur kas kuklesnėse mūsų kasdienybės erdvėse. Tegul istoriniais artefaktais prisodrintos erdvės tampa naudojamos kaip vietovės tapatybės, kultūrinio turiningumo ar galų gale emocinio patrauklumo kūrimo įrankis, skatinantis istorinės atminties pagrindu aktyviai kurti kiekvieno iš mūsų ateitį“ – rašoma išplatintame pranešime, kurio autorius Dr. Vaidas Petrulis.
Europos paveldo dienų dienotvarkę galite rasti čia.
