Pasiilgstu Viliaus Bražėno. Jo gerų akių, draugiško tono, įžvalgos ir šmaikštumo. Bet labiausiai trūksta jo subalansuoto žodžio. Būdamas tvirtas antiglobalistas, V. Bražėnas lygiagrečiai kritikavo tiek Rytų, tiek Vakarų imperializmą. Šiandien jis daug ką sustatytų į vietas.
Žiūrint, kas dabar Lietuvoje lošia antiglobalizmo korta, apgailėtina. Kelertai, Bartašiūnaitės, sarmatai. Acto garintojai, driežažmogių sąmokslų teoretikai, kovotojai su visur tykančiais nuodais. Jų pasaulėvaizdyje Žemę valdo ar jau beveik užvaldė Amerika, žydai, globalistai, kapitalistai, lytiniai iškrypėliai ir tiesiog mafijozai. Visi vienoje krūvoje. Užtai iš Rusijos sklinda tiesa ir gėris. Rusija – atsvara JAV globalizmui (juk globalizmas – tai JAV, o JAV – tai globalizmas). Rusija – daugiapolio pasaulio garantas. Rusija – mūsų išganymas nuo godžių didžturčių, lytinių iškrypėlių, žydomasonų ir viso kito blogio, sklindančio iš Vakarų ir jau užvaldžiusio Lietuvą.
Maisto produktuose, vaistuose, skiepuose, net šampūnuose slypi nuodai. Globalistai siekia sunaikinti didžiąją dalį žmonijos, palikdami tik auksinį milijardą. Griaunamos ištisų šalių kultūros ir ekonomikos, žlugdoma dora, naikinamas politinis suverenumas. Tikrus dalykus suplakant su išsigalvotais sukurta tokia painiava, kad retas vidutinio išsilavinimo žmogus beatsirinks. Juk jei A – tiesa, tai gal tiesa ir B? O iš kitos pusės tikrieji globalistai ir libertarai, kurie iš tiesų griauna valstybes, jų kultūras ir ekonomikas, dorą ir pačią visuomenę, tuo pačiu principu kalba: štai šie nusikalba, teigdami B. Reiškia, jų teigiamas A – toks pat absurdas.
Eilinį kartą kuriama dvišalė schema, kur pasirinkimas – tik iš dviejų. Arba tu su nukvakusiais binto rūkytojais, arba su bedvasiais libertarais. Arba už laukinį kapitalizmą, kosmopolitizmą, bešaknių klajoklių gaujas, homoseksualias „šeimas“ ir masturbacijos pamokas mokyklose, arba už Vladimirą Putiną, jo autokratiją, Rusijos imperializmą ir banditizmą. Sunku tikėtis trečios, subalansuotos pozicijos iš pusmokslių, kai tokią dvišalę schemą piešia intelektualai ir dar gana autoritetingi. Šalia Kelertų ir Bartašiūnaičių regime žinomą filosofą Algirdą Degutį ir Nepriklausomybės akto signatarą Rolandą Paulauską. Vis gi ir tai – dar ne riba.
Prancūzų Nacionalinis frontas, pirmąsyk istorijoje prasimušęs į pirmą vietą rinkimuose – pirmoji reikšminga prancūzų partija, parėmusi Baltijos valstybių nepriklausomybę, kai visas šalies politinis elitas palaikė Maskvą arba laikėsi nuošaliai. Šiandien ši partija – su V. Putinu. Žinoma, Prancūzijos kontekste tai – jokia išimtis: visa jos politinė sistema – prorusiška, nuo centro dešinės iki kairės. Bet įkandin jų žengė vokiečių nacionaldemokratai ir Britų nacionalinė partija, vengrų Jobbik, o galiausiai – pats Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas su savo centro dešiniąja Fidesz.
Paradoksalu. Tiek Fidesz, tiek Jobbik sukūrė žmonės, stovėję barikadose per 1956 m. Vengrijos revoliuciją ir aksominę revoliuciją, trupant sovietų blokui. V. Orbanas pabrėžė, jog svarbiausia – vertybės, įstatymais įtvirtindamas šeimą, žemės priklausomybę piliečiams, bankų atskaitomybę valstybei. Šiais žingsniais jis ir visa Vengrija užsitraukė Europos Sąjungos institucijų, o pirmiausiai – jos metropolijos Vokietijos, visų libertarų ir kairiųjų pyktį. Šiandien jis kalba: vertybės svarbu, tačiau santykiuose su Rusija svarbiausias – biznis. Šiandien jis vienoje pusėje su Vokietija, su visais kairiaisiais, su tais, kurie puolė Vengriją dėl vertybių. Ir priešingoje pusėje, nei Ukraina, kovojanti už tas pačias vertybes, už tą patį nacionalinį suverenumą.
Jei Ukraina įstotų į Europos Sąjungą – ar tai jai pačiai naudinga, atskiras klausimas – ji taptų puikia Vengrijos, o taip pat daugumos Europos dešiniųjų sąjungininke kovoje už tas pačias vertybes. Ji taptų atsvara Vokietijos galios centrui, o taip pat – libertarams ir kairuoliams, griaunantiems pamatinius moralinius ir kultūrinius principus. Didžiulė šalis gal net paskatintų grįžtamuosius procesus visoje Europoje, slinktį link prarandamos Tautų Europos. Bet tam už akių užbėgo V.Putinas.
Šiandien vykstančius procesus visoje Europoje galima vadinti medžiokle su varovais. V. Putinas veja grobį link libertarų ir globalistų, o šie – atvirkščiai. Kas ne su vienu, tas su kitu. Kas galėtų paneigti, jog tai – iš anksto suderintas dviejų žaidėjų planas? Juk iš abiejų pusių daroma visa, kad trečiosios pusės čia tiesiog nebūtų, kad ji net nebūtų įsivaizduojama. Gal tai – globalaus plano dalis, kelias į naująją pasaulio santvarką? Per didesnius galių blokus – į visišką vientisumą. Juk abiejų pusių priešas tas pats – savarankiškos tautinės valstybės, doros, laisvų piliečių santarve, asmens ir bendruomenės dialogu grįstos visuomenės principas.
Daugelis Europos dešiniųjų geopolitiniu požiūriu šiandien vienoje valtyje su kairiaisiais. Ir vieni, ir kiti – su V. Putinu. Vieni pragmatiniais motyvais, kiti jame regi vertybių gelbėtoją. Lieka Baltijos šalys ir Ukraina. Gal perspektyvoje – dar ir Baltarusija. Šių šalių politikams tenka milžiniškas uždavinys – sukurti savo bloką, iš pradžių – politikų, o po to ir pačių valstybių. Toks blokas būtų pakankamai stiprus atsispirti ir Maskvai, ir Briuseliui.
Štai dėl ko šiandien trūksta V.Bražėno. Jis daug ką išaiškintų. Šiandien jo darbus, jo liniją tenka tęsti mums. Jauniems, dažnai stokojantiems tokios patirties ir tokių žinių. Bet juk ir jis viso to pasiekė ne iš karto. Ne šventieji puodus lipdo. Garbingai perimkime jo estafetę. Būkime to verti.
Skaitydama komentarus po įvairiais straipsniais seniai pastebiu kokia didelė protų sumaištis mūsų žmonių galvose. Suvokiami tik du keliai – arba tu su Putinu, arba su JAV, o po to seka įvairūs įžeidžiantys epitetai. Neieškoma trečiojo kelio. Žmonės nemoka savarankiškai mąstyti, apsvarstyti kiekvieną problemą, susikurti savo asmeninę nuomonę, o tik kartoja mūsų labai žemo lygio politikų – demagogų mintis, kad jei tu ne su jais, tai esi rusų nupirktas ir pan. Ši dviejų polių demagogija ypač politikams praverčia prieš rinkimus, prieš referendumus mobilizuojant nemąstančią visuomenės dalį. Reikalingas didelis ir ilgas darbas nuo mažens ugdant savarankiškas asmenybes. Patriotizmas buvo pastoviai ignoruojamas, išjuokiamas, kaip žmonijos atsilikimas, tad dabar, esant Rusijos agresijos pavojui, gal mūsų “didieji protai” prablaivės?
Nepriklausoma, savarankiška, laisva Lietuva ir pagrindinis (ne trečiasis) kelias į tai.
LIETUVOS KONSTITUCIJA
1 straipsnis
Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
*************************************************************************************************
Visokie briuseliokai, vatikaniokai, vašingtoniokai, maskvėnai, varšaviakai ir tokiųjų penkių penkmečių antilietuviškos gaujos subinlaižiai, šalin rankas nuo Lietuvos žemės.
Ačiū autoriui už protingą straipsnį. Pritariu Joanai.
Prasideda nauji mokslo metai ir galvoju:kaip gerai butu ,jei mokyklose pradetu destyti filosofija ir etika.Destyti tikrai siuos dalykus ismanantys zmones.Juk savarankiskam mastymui reikalingi ,,instrumentai”.Pritariu del komentaru-zmogus isikabina i kazkieno nuomone ar propaganda ir jauciasi toooks teisus su savo isplautomis smegenelemis.
Marius Kundrotas (36m.)Tautininkų Sąjungos vicepirmininkas ideologijai:
,,Štai dėl ko šiandien trūksta V.Bražėno. Jis daug ką išaiškintų. Šiandien jo darbus, jo liniją tenka tęsti mums. Jauniems, dažnai stokojantiems tokios patirties ir tokių žinių….”.
Užjaučiu Mariuką, jauną, kuriam TENKA tęsti V.Bražėno LINIJĄ……………
Mariuk lauk, lietuvių Tauta stipri, pagimdys TVIRTĄ Žmogų, kuris ,,daug ką sustatytų į vietas”.
Belieka sutikti su autoriaus išdėstytomis mintimis.
Tai kad pas tą Kundrotą ne mažiau privelta reikalų nei pas sąmokslininkus. Skaitai ir savo akimis netiki, kad galima ir šitaip postringauti. Matyt tie ideologai visi panašūs.
Autorius, mano požiūriu, pats susivėlė ką norėjo pasakyti, kieno nuomonę palaiko, o kieno ne. Ne buvusią asmenybę reikia girti, nors iš straipsnio taip ir neaišku dėl ko, bet aiškiai sakyti ir pačio autoriaus nuomonę. Dabar tai visiška makalynė. Iš Rolando Paulausko jaunuolis kaip minimum galėtų pasimokyti nuoseklumo ir sugebėjimo išaiškinti sudėtingus dalykus paprastai.
Iš to supaprastinimo ir kyla klaidos, o gal ir sąmoningos klastotės. Žinoma, tokias versijas kai kam skaityti lengviau. Nes sudėtingi dalykai ir yra sudėtingi, kaip juos beaiškintum. Va ir skaitytojo problema, kad jam norisi girdėti vieną arba kitą poziciją, nes jo nuomone galima palaikyti tik Putiną arba euroliberastus.
Antros pastraipos pradžiai pritariu. Bet ne daugiau.
Sutinku su Joanos išsakytomis mintimis
Dialogas dalyką išmanančio su jo neišmanančiu ar savanaudžiu, o gal net blogiui tarnaujančiu žmogumi, tokia pati utopija, kaip ir komunizmo statyba ar demokratinių principų laikymasis politikoje.
Taigi autoriaus skelbiamas “savarankiškos tautinės valstybės, doros, laisvų piliečių santarve, asmens ir bendruomenės dialogu grįstos visuomenės principas” yra dainelė iš tos pačios utopijų operos.
Šaunuolis Marius, kad bando kalbėti tokiomis temomis, jaučiasi pažanga. Tačiau reiktų pripažinti kad tekstas labai paviršinis. Pats kritikuoja binarinę pasaulėžiūrą ir pats su ja angažuojasi – kas su Putinu, kas be jo, dešinieji, kairieji. Juk čia primestos pasaulėžiūros pasmerktos nesėkmei. Kuom Mariau tau blogas Paulauskas? Dėl to kad nemiręs? Pavystyk kokią temą ir oponuok jam, gal ir skaitytojai pasilavins kažkiek.
Šiaip geopolitiniuose dalykuose geba orientuotis mažas procentas žmonių, dėl to jiems daug kas painu. Mariau eikime prie paprastų. Kas yra maistas? Gal dar paprasčiau. Kas pardavinėjama parduotuvėse? Koks gėrimas pardavinėjamas Maximoje išskyrus vandenį yra ne nuodas?
P.S. acto garintojai nėra naivesni žmogės už tuos kurie galvoja kad dainuojanti revoliucija gali iškovoti laisvę, tokia jau ta liaudis…
Su V. Bražėnu teko bendrauti ne vienerius metus. Tai buvo ne tik labai apsiskaitęs, bet ir giliai apmąstantis gropolitinius procesus publicistas, vedęs ir vadinamąsias atvirojo eterio televizijos laidas anglų kalba. Besidomintieji gali išnagrinėti ir jo knygas, išleistas Lietuvoje: “Nauja pasaulio santvarka” (2000) ir “Po dvylika vėliavų” (2005). Tai bent šiek tiek padės atskleisti jo eminius teiginius. V. Bražėnas ilgai ieškojo atsakymų į klausimus, kuriuos paminėjo šio straipsnio autorius, bet ir jam pačiam dažnokai “pakišdavo koją” kategoriškumas, staigumas, karščiavimasis. Šio bruožo su principingumu, kurio V. Bražėnas nestokojo, painioti nereikia. Mums iš tikrųjų praverstų giliau susipažinti su tos išeivių kartos, kuriai priklausė ir a.a. Vilius, atstovų darbais. Verta išnagrinėti gana skirtingų stovyklų atstovus: Bronį (ne Bronių) Railą, Juozą Kojelį, Juozą Grinių, Stasį Ylą. Iš jų reikėtų pasimokyti ir Mariui. Tikrai neverta švaistytis “pavardžių daugiskaita” net tuo atveju, kai su tos pavardės savininko teiginiais nesutinkame, net kai laikome šiuos teiginius žalingais. Diskusijų kultūros stoka labai negražiai kyšo šiame straipsnyje. Tokius opius klausimus tikrai verta nagrinėti, bet remiantis argumentais, o ne barnio stiliumi.
Priminimas:
,,gropolitinius procesus publicistas (trys svetimžodžiai iš eilės!), eterio (nereikalingas svetimžodis!), autorius, kategoriškumas, principingumu, Diskusijų kultūros, argumentais, stiliumi…”.
Nežinau kuo tau (nepasirašai niekuo) nusikalto lietuvių kalba. Mano manymu, priešų veiksmai primena kalnų griūtį ir nėra laiko ,,nagrinėti” jokių ,,atstovų darbų”, kurie nieko nepakeitė.
Jei pradėsi švarinti savo kalbą, kaupsi savo ir mūsų Tautos vidines jėgas. Tada mes rasime vienas kitą.
Su V. Bražėnu teko bendrauti ne vienerius metus. Tai buvo ne tik labai apsiskaitęs, bet ir giliai apmąstantis gropolitinius procesus publicistas, vedęs ir vadinamąsias atvirojo eterio televizijos laidas anglų kalba. Besidomintieji gali išnagrinėti ir jo knygas, išleistas Lietuvoje: “Nauja pasaulio santvarka” (2000) ir “Po dvylika vėliavų” (2005). Tai bent šiek tiek padės atskleisti jo eminius teiginius. V. Bražėnas ilgai ieškojo atsakymų į klausimus, kuriuos paminėjo šio straipsnio autorius, bet ir jam pačiam dažnokai “pakišdavo koją” kategoriškumas, staigumas, karščiavimasis. Šio bruožo su principingumu, kurio V. Bražėnas nestokojo, painioti nereikia. Mums iš tikrųjų praverstų giliau susipažinti su tos išeivių kartos, kuriai priklausė ir a.a. Vilius, atstovų darbais. Verta išnagrinėti gana skirtingų stovyklų atstovus: Bronį (ne Bronių) Railą, Juozą Kojelį, Juozą Grinių, Stasį Ylą. Iš jų reikėtų pasimokyti ir Mariui. Tikrai neverta švaistytis “pavardžių daugiskaita” net tuo atveju, kai su tos pavardės savininko teiginiais nesutinkame, net kai laikome šiuos teiginius žalingais. Diskusijų kultūros stoka labai negražiai kyšo šiame straipsnyje. Tokius opius klausimus tikrai verta nagrinėti, bet remiantis argumentais, o ne barnio stiliumi.
(Atsiprašome už korektūros klaidas pirmojo komentaro antroje ir ketvirtoje eilutėje)