Gražutės regioninio parko direkcija su partneriu „Antalieptės kaimo bendruomene“ Verslavos kaime pradėjo įgyvendinti vietos projektą, kurio tikslai daugialypiai – gerinti Verslavos piliakalnio būklę, didinti objekto lankomumą, išsaugoti piliakalnio stepinių pievų buveines.
Verslavos piliakalnis su istorine gyvenviete yra respublikinės reikšmės kultūros paminklas. Ankstesniais metais ant piliakalnio buvo ganoma ir šienaujama, todėl čia susiformavo Europos Bendrijos svarbos gamtinė buveinė-stepinės pievos. Nustojus ūkininkauti, piliakalnio pievos pradėjo smarkiai degraduoti, apauginėti krūmais.
Direkcijai pavyko stabilizuoti piliakalnio būklę, kasmet po kartą nušienaujant. Ant jo net pradėjo plisti saugoma, įrašyta į Raudonąją knygą augalų rūšis-melsvasis gencijonas (Gentiana cruciata). Taip pat aptikta ir viena saugoma orchidėja-baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica). Tačiau direkcija suprato, kad vien jos pastangų neužteks pievų gerai būklei palaikyti ateityje.
Bendradarbiaujant su Antalieptės seniūnija ir bendruomene kilo idėja sutvarkyti piliakalnį, įrengiant minimalią infrastruktūrą, aptveriant piliakalnį tradicine Rytų Aukštaitijos ir specialia avių tvoromis bei paleisti ganiavai nereiklios ir nykstančios Lietuvos škudžių veislės avis, kas garantuotų pievų geros būklės atstatymą ir palaikymą, o tuo pačiu ir nykstančios avių veislės išsaugojimą.
Piliakalniai istoriškai nebūdavo apaugę medžiais, tad vykdomos veiklos palaikys ir tradicinį kaimo kraštovaizdį. Atviras piliakalnis yra daug išraiškingesnis ir tuo pačiu patrauklesnis lankytojams.
Projekto metu buvo įrengta minimali infrastruktūra lankytojams: dviračių stovas (šalia driekiasi Antalieptės dviračių žiedas) ir stendas informacijai, pastatyta tradicinė Rytų Aukštaitijos tvora su vartais. Įsigytas motoblokas su šienapjove avių nenuėstos žolės nušienavimui ir pašaro kaupimui žiemai, taip pat speciali avių tvora su elektriniu piemeniu teritorijos dalinimui sekcijomis.
Ant piliakalnio buvo surengta talka, kurios metu pašalinti teritorijos pakraščiuose išplitę krūmai, taip pat nušienauta likusi pernykštė žolė bei impregnuota medinė tvora. Kartu su Gražutės regioninio parko direkcija ir partneriais dalyvavo Šiaulių bei Daugpilio universiteto atstovai, svečiai iš Portugalijos ir Graikijos universitetų, parko savanoriai iš Rusijos ir Ispanijos. Taigi, projekto idėja buvo išplatinta už Lietuvos ribų.
Šiuo metu ant piliakalnio jau ganosi avys, tiesa, Romanovų veislės. Dėl techninių kliūčių škudės atkeliaus tik rudenį. Avininkystė yra viena iš draugiškiausių gamtai ūkio šakų palaikant atviras buveines ir jų biologinę įvairovę.
Projekto idėja ir pasiekti rezultatai – tai geras darnios plėtros pavyzdys kaip galima suderinti paveldosaugos, gamtosaugos ir ekonominio augimo kaimo vietovėje tikslus.
