Lietuvoje netylant kalboms apie informacinius karus ir priešiškų valstybių minkštąsias galias, rečiau kalbama apie tai, kas padaro visuomenę joms atsparią.
Viena iš pagrindinių priemonių kuriant tokią visuomenę – istorijos politika. Tačiau bandymai ją kurti Lietuvoje sulaukė nevienareikšmių vertinimų ir net buvo pradėti lyginti su totalitarizmu. Ypač kritiškai sureagavo dalis istorikų bendruomenės. Nors istorijos politikos tema nemažai diskutuota iš istorikų žiūros taško, ne veltui „istorijos politiką“ sudaro ir antrasis – politinis dėmuo. Kviečiame į šį Lietuvoje menkai aptartą klausimą pažvelgti būtent iš politinės perspektyvos.
Ar istorijos politika reiškia akademinės minties cenzūrą ir skirtingų nuomonių varžymą? Ar tai būtina sąlyga norint išsaugoti vieningą požiūrį į valstybingumą? Ar tikrai nėra istorijos klausimų, kuriais Lietuva negali leisti jokių diskusijų? Ar apskritai galima kolektyvinė atmintis? Ar įmanoma, kad pačiai valstybei neformuojant istorinės atminties, už ją to nepadarytų kaimynai?
Šie ir kiti klausimai buvo aptariami VU TSPMI Studentų mokslinės draugijos organizuotoje diskusijoje su profesoriais Vytautu Radžvilu ir Alvydu Jokubaičiu gegužės 6 dieną, VU TSPMI. Kviečiame pasižiūrėti diskusijos vaizdo įrašą.
I dalis:
II dalis:
tą nuobodžią amžino niurzglio sovietinių aukštųjų mokyklų Komunistų partijos sekretoriaus Genzelio mokinio V.Radžvilos kalbą. Jo istorijos žinios rods stagnavosi ties prancūzų personalizmo sąjūdžiu iš tų pačių sovietinių vadovėlių. LDK griūtį jis mato Chmelnickio tautiniam sukilime prieš lenkus. Taip, jų paskirti žydų mokesčių rinkėjai kaip reikiant perlenkė lazdą ir sukėlė didelį gyventojų nepasitenkinimą kėsindamiesi į kalbą ir religiją. . Praverstų profesoriui žvilgtelėt į dabartinę Ukrainos wikipediją. Chmelnickis sutartis buvo sudaręs su penkiom valstybėm, o ne vien su Rusija ir tikrai neperleido Ukrainos Rusijos imperijai.
Suprantu ir pritariu, kad būtų įteisinta oficiali išgryninta Lietuvos istorijos versija. Bet ir ji turi likti atvira naujiems atradimas ir pataisymams. Be abejo, negalima palikti mūsų tatos biografijos kurti mūsų priešams. Jau ir taip nemažai prikūrė, o archyvus, metraščius dar iki šiol nesugražino. Bet negalime nusiristi iki tokio lygio, iki kokio nusirito II Pasaulinio karo nugalėtojai, gaudydami per visą Europą istorikus ir sodindami už grotų už tai, kad suabejodavo kokiais nors Holokauste žuvusių skaičiais ar kad Buchenvaldo muziejuj muilas nėra iš žmogaus taukų. Taip būtent atsitiko Dovid Irving’ui, britų istorikui, kuris buvo pasodintas į kalėjimą, nors dokumentais paremtos medžiagos dėžių, kuriuos jam siuntė vokiečių “naciai” buvo pririnkęs tiek, kad vos tilpo jo vienam kambary.
nežiūrint smulkmenų , atrodo, supratai, kad idėja , kurią pateikia organizatoriai – seniai pribrendusi ir reikalinga jos realizacija. Todėl žiūrėk esmės, o ne blusas skaičiuok. Jei gali, (o manau, kad galėtum) , tai prisidėk savo darbu ir intelektu. Pridursiu , kad istorijos politika – tai yra solidžios ir respektabilios tautos ir akademinės visuomenės požymis.
Perfrazuojant Napoleoną : kas neturi savo istorijos politikos , tas turės sumokėti už svetimą istorijos politiką. Net jeigu tai buvo genocidas – reikės tai vadinti “išvadavimu”.
išklausiau prieš pora dienų per pakartotiną Patacko knygos pristatymą LTV kultūra Genzelio kalbą ir spėju, kad būtent jis yra to istorinės cenzūros įstatymo tikrasis iniciatorius. Juk Vaišvila, Genzelis, Ozolas, Radžvila bivo Gorbačiovo “perestroikos’ sąjūdžio pirmieji iniciatoriai, o ne Lietuvos išsilaisvinimo sąjūdžio, kuriam suvadovavo jau Landsbergis. Tad atrodo, kad šie ponai irgi suinteresuoti slėpt istorinius faktus. O visokie ten bumbliauskai su paleckiais tik pretekstas.
Lietuvos kryptį į Nepriklausomybę lemė ne koks Landsbergis, o pati Tauta. Jeigu Landsbergis būtų kryptelėjęs ne Nepriklausomybės kryptimi, tai Tauta jį būtų “sudraskiusi” per sekundę. Tinkamų asmenų vadovauti Sąjūdžiui jame tuo metu buvo tiek ir šitiek…
Dėkoju už reikalingą pokalbį jaunimo su patriotiškai nusiteikusiaisi profesoriais. Tokių pokalbių reikia kuo daugiau, kad mūsų jaunimas geriaus suvoktų Lietuvos vedimą į naują Sąjungą ir mūsų tautinius poreikius joje. Sovietmečių tarp visų šešiolikos respublikų mūsų tautiečiai geriausiai išnaudojo sugebėjimą prisiteikyti ir prisitaikant kelti lietuvių tautos ir valstybės ekonomiką ir gerovę. Jei taip sugebėsime ir naujojje sąjungoje- gal ir vėl pakilsime ,kai Sfinksai iš pelenų. Tačiau tokios pamokos turėtų vykti visuose universitetuose, aukštosiose mokyklose ir gimnazijose.
Dėkoju profesoriams ir Alkui už tų žinių skleidimą.