Nuvilnijo, nubangavo šventinis Lietuvos narystės dešimtmečio Europos Sąjungoje šurmulys. Nuskambėjo sveikinimai ir palinkėjimai tapti dar modernesniais, dar europietiškesniais, dar šaunesniais. Dar, ir dar, ir dar… Lyg viskas ir tvarkoje: lyderių akyse – ugnis, kalbose – aistra bei kvietimas telktis naujiems iššūkiams ir svajonių įgyvendinimui. Tačiau kuo toliau, tuo labiau manęs neapleidžia mintis, kad didžiosios daugumos politikų kalbose trūksta „rišamosios medžiagos“, be kurios visi iškilmingi ir padrąsinantys žodžiai vis nepasiekia tikslo.
Apie tai ir norėčiau pasidalinti savo mintimis, kuriose gyvena dar viena svajonė, kurios niekas nedrįsta įvardinti. Nors toji svajonė yra labai paprasta ir, esu tikras, gyvena kiekvieno mūsų sieloje ir širdyje. Žinoma su sąlyga, kad siela ir širdis atspindi dvasios būvį, o ne tik atlieka fiziologinę fizinio kūno gyvasties palaikymo funkciją.
Taigi tos mintys sukasi ne apie ką kita, kaip apie sielos ir nuo jos turtingumo tiesiogiai priklausomos sąmonės turinį. Apie dalykus, kurių dėka mes skiriamės nuo savo brolių keturkojų gyvūnų, kurių pagrindinis gyvybės palaikymo organas yra skrandis, o jo turinį užtikrina gebėjimas įsitvirtinti savo gyvenamojoje terpėje, priklausomai nuo kiekvieno padaro fiziologinio reflekso ir instinkto nugalabyti už save silpnesnį.
Deja, žmonėmis save besivadinančių tarpe šie atpažinimo ženklai taip pat dažnai atpažįstami: tokių žemųjų instinktų vedini plėšrūnai, inovacijų ir technologijų pažanga garsėjusiame XX amžiuje, sugebėjo pavergti ištisas tautas ir valstybes. Ryškiausi ir toliausiai pažengę žmonijos sužvėrėjimo kelyje J. Stalinas bei A. Hitleris, sukūrę galingiausias žmonių fizinio ir dvasinio naikinimo teorijas ir metodikas, patys save pranoko, įgyvendinę tai praktikoje: su pasimėgavimu žudė vaikus, moteris, senelius, vyrus, nepasigailėdami net savo artimiausių bendražygių ar tautiečių, kurie, bijodami susidorojimo ar dėl šventos ramybės, patys propagavo tų mirties ir neapykantos pranašų ideologijas.
Baisiausia, kad dalis žmonijos vis nepasimoko iš savo tėvų ar senelių klaidų ir lyg paveikti visa griaunančios ir niekaip demokratinės vakcinos nepaveikiamos raudonojo bolševizmo bacilos, nepelnytai gviešiasi svetimos žemės, jos turtų, o svarbiausia, paniekina žmoniškumo sampratą ir prigimtinę kiekvieno žmogaus ir ištisų tautų apsisprendimo teisę gyventi ir būti. Tačiau šį kartą pranokęs savo dvasinius lyderius ir įkvėpėjus, raudonasis V. Putinas net nebevynioja savo kėslų į sovietmečiu nuvalkiotą „tautų draugystės“ įpakavimą, primenantį „Pravdos“ laikraštį. Jis ciniškai priešpastato rusų tautą, padovanojusią pasauliui P. Čaikovskį, F. Dostojevskį, I. E. Repiną ir kitus genijus, prieš visą likusią civilizaciją.
Tad grįžtu ir vėl prie pirmapradės žmogaus prigimtinės saviraiškos formos – minties svarbos, iš kurios gimsta žodis ir veiksmas. Štai nuo jos turinio ir priklauso ištisų tautų ir valstybių likimas, kai jų viršūnėje atsiduria riboto intelekto ar neteisingai suformuoto dvasinio poreikio žmonės, išdidžiai save tituluojantys politikais. Įgavę valdžios įrankius ir paragavę „kraujo“, tokie veikėjai neretai tampa ir savo padėties įkaitais, kuomet jų paranojiškas ambicijas vis pašildo „aplinka“, kuri neretai ir sudaro šiltnamio sąlygas tokiems parazitams, ilgainiui virstantiems grobuonimis, veistis.
Taigi nekalta mintis gali pasėti visa griaunantį keršto ir neapykantos grūdą, kuris patekęs į palankią dirvą, gali suvešėti ir tapti žmonijos susinaikinimo pradžia. Tačiau ta pati mintis, gimusi šviesioje galvoje, gali paskleisti humanizmo idėją ir paleisti į laisvę meilės paukštę, kuri savo sparnu palietusi kiekvieną jautresnę sielą, gali išgelbėti pasaulį.
Sakysite iki koktumo banali ir neverta dėmesio rašliava, nederanti prie solidaus politiko statuso…? Gal… Tačiau tuomet tokio „kieto“, ciniško ir bejausmio politiko turinys tampa visiškai beprasmiu. O tuščiaviduris ir beprasmis politikas reikalingas nebent kvorumui užpildyti, kuomet yra rengiami beprasmiai įstatymai. Nes kaip gi bestuburis ir bedvasis žmogus gali sukurti ką nors dvasinga, o tai reiškia ir turininga…?
Ir vėl tenka grįžti prie to paties mūsų sąmonės ir dvasios užpildo, nuo kurio tiesiogiai priklauso mūsų minčių, žodžių bei darbų turinys. O tas užpildas yra visa tai, ką mes girdime, matome, veikiame, darome, gaminame, jaučiame ir kalbame kasdien, visur ir visada: tai – kultūra.
Kiekvieno individo ir visos bendruomenės bei pilietinės visuomenės kultūros samprata – tai raktas ir atsakymas į vis iškylantį klausimą – kodėl mes niekaip nepasiekiame to išsvajoto europinio lygmens? Kitaip sakant, kultūra yra tautos ir valstybės dvasinis turtas, be kurio niekada nebus įmanoma ekonominė gerovė ir juolab dvasinė ramybė, be kurios žmogus apskritai yra pasmerktas kančiai.
Žmogaus žmoguje yra lygiai tiek, kiek jame yra kultūros, kurios turinį sudaro švietimas, mokslas, menas, religija, literatūra, kalba, istorinė atmintis, tautinė savimonė. Pagaliau politika, kurios turinys tiesiogiai priklauso nuo išvardintų sričių pažinimo ir gebėjimo žinias pritaikyti kitų žmonių labui.
Ir tai nieku gyvu nepaneigia kiekvieno mūsų, besivadinančio politiku, prievolės besąlygiškai ginti demokratijos interesus ne tik mūsų valstybėje, bet ir bendražmogiškąsias vertybes išpažįstančių tautų teritorijose, į kurias braunasi nepraustaburniai chamai ir žmogiškojo pavidalo gyvuliai.
Ir ginti ne tik išmintingu žodžiu ar griežtesniu pareiškimu. Garbingos ir orios tautos kultūros samprata reiškia ir gebėjimą ginti savo išpažįstamas vertybes ginklu, jeigu kitos priemonės yra nepaveikios. Tad kultūra – kiekvieno mūsų ir visos valstybės turinio simbolis ir tapatumo atpažinimo ženklas ir valstybės gynybos bei saugumo strategijos sudėtinė dalis: tik aiškiai suvokdami save matysime prasmę ginti tėvynę nuo priešų, kurie šiandien, deja, kultūrinio karo fronte yra kur kas pranašesni už mus.
Tad kreipiuosi į visus politikus, dirbančius šį itin atsakingą ir reikalingą visuomenei darbą, būti šiek tiek poetais, šiek tiek filosofais ir šiek tiek diplomatais idant mūsų darbai būtų nuveikti tėvynės naudai ir žmonių gėrybei. Žmogus – pagrindinis kultūros, o tai reiškia ir politikos veikimo subjektas, tad visų pirma jam turi būti skirta mūsų veikla. Deja, neretai tenka konstatuoti, kad netgi šias vertybes viešai deklaruojantys politikai dažniau mėgaujasi rūpinimosi žmogumi procesu ir jo viešinimu, nei siekia paties tikslo… Tad, kultūra čia ir nekvepia…
O mano svajonė – kultūringai gyventi kultūringoje valstybėje, kurią sudaro kultūringi piliečiai, išsirinkę kultūringus politikus, atstovaujančius kultūringas partijas, kultūringai diskutuojančias apie kultūros politiką ir politikos kultūrą, be kurios neįmanomas kultūringas verslas bei verslo kultūra, nes mokesčių politika, kuri taip pat yra vienas mūsų kultūros atspindžių, tiesiogiai veikia politikų ir piliečių kultūrą…
Taigi esame visi tarpusavyje neišvengiamai susiję ir be sąmoningai suvokto ir širdimi pajausto kultūros poreikio – nė iš vietos… Žinoma, jeigu Vinco Kudirkos Tautinę giesmę suvokiame kaip priesaką ir savo tautos vienybės simbolį, o ne kaip dar vieną kažkokio poeto sudėliotą dainelę, kurią padainavę išsiskirstome po savo urvelius, į kuriuos kiekvienas tempiame savo nugvelbtą grobį. Tad kaip bevartytume, kultūringą visuomenę suvienyti gali tik bendra tautinė kultūra.
Autorius yra LR Seimo TS-LKD frakcijos narys, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas
Čia tiktai gražūs žodžiai, bet jie tušti, nes realybė, kurioje gyvename, visai kita. Šiandien nei tas V.Kudirkos Himnas kam rūpi, nei gyvenama pagal jį. Himną galima net parodijuoti ir už tai liksi nenubaustas. Ir ne tik tai: V. Kudirkos Himno moto – dorybė, o tai šiandieninėje Lietuvoje skamba, kaip nesusipratimas, tai, tarsi, antikvarinis žodis.
Lietuvos traukinys važiuoja nežinia kur ir mes jame riedame nežinia į kur.