Sausio 20 dienos rytą, viduržiemio šalčiui sukausčius upes, Lietuvos sostinėje nustojo plakusi Lietuvos Romuvos Krivio Jauniaus Jono Trinkūno širdis. Krūptelėjo Lietuva, nes Protėvių taku pasuko visų lietuvių didžiausias lietuviškumo Mokytojas ir Dvasinis Vadovas. Kad ir kokios būtų sąsajos su tauta, kokia pasaulėžiūra ir įsitikinimai, kiekvieno lietuvio šaknys yra tos pačios ir visi esame tautos broliai ir seserys. Todėl saugu ir gera buvo jausti, kad yra didis Žmogus, kaip tūkstantmetis ąžuolas saugantis tautos šaknis ir galintis savo šakų pavėsyje duoti atgaivą kiekvienam, ieškančiam savo esybės.
Ką Jonas Trinkūnas davė Lietuvai? Kodėl jo nuopelnai yra išskirtiniai ir tokie reikšmingi kiekvienam lietuviui?
Kai prieš 50 metų sovietinėje Lietuvoje kilo banga užrašinėti Lietuvos kaimuose nykstančią kraštotyrinę medžiagą, Jonas Trinkūnas buvo vienas iš pagrindinių kraštotyros ekspedicijų rengėjų. Jo didžiausias nuopelnas buvo gebėjimas atrasti didžiausius benykstančius lietuviškos kultūros lobius, juos prikelti naujam gyvenimui, sugrąžinti jaunimui. Taip Jonas sukūrė garsųjį Varėnos rajono Žiūrų kaimo ansamblį, kurio galingo dainavimo būdą greit įvaldė Vilniaus Universiteto kraštotyros klubas „Ramuva“. Tai buvo laikmetis, kai tautinė kultūra buvo pateikiama tik pritaikyta scenai ir taip stipriai iškreipta, kad jaunimas iš tolo jos lenkėsi ir gėdijosi. J.Trinkūno vadovaujami studentai sugrąžino liaudies dainoms gyvybingumą ir atvėrė kelią kurtis folkloro ansambliams bei klubams. Liaudies dainas greit papildė ir atgimę liaudies šokiai, vakaronėms suteikę gyvybės ir jaunatvės.
Jau tuomet Jonas dėjo daug pastangų plėsti supratimą, kad žymiai svarbesnė yra tikroji gyvoji kultūra, o tai, kas atliekama scenoje, gali būti tik papildymas. Tais laikais, kai tautiškumas buvo persekiojamas ir žlugdomas, Jonas su bičiuliais žengė dar vieną svarbų žingsnį – iš pelenų prikėlė Rasos šventę. Po kruopelę surankiojo istorinius ir etnografinius aprašymus, parinko dainas, ratelius, apeigas ir senojoje Lietuvos sostinėje Kernavėje 1967 metais atgimė puikiausia žmogaus ir gamtos darnos šventė, kurioje, praleidus trumpiausią naktį, norisi švęsti kasmet.
Tai buvo gūdus sovietmetis, kai tikrų švenčių, teikiančių žmogui atgaivą, jau nebebuvo likę. Todėl Rasos šventė su gyvais papročiais, dainomis, šokiais, apeigomis ir blaiviu bendravimu buvo kaip koks stebuklas! Jonas Trinkūnas suprato kalendorinių švenčių būtinybę, todėl Rasos šventė, net ir sovietinio saugumo vaikoma, vyko toliau, pasklido po visą Lietuvą. Jono pastangomis ir paskatinimu atgimė senaisiais papročiais pagrįstos Vėlinės, Kalėdos, Lygiadieniai, Jorė ir kitos šventės, sudarančios visą metų kalendorinių švenčių ratą. Šis ratas rieda kasmet daugybėje Lietuvos vietų, todėl tūkstančiai žmonių turi galimybę savo gyvenimui suteikti pilnatvę ir džiaugsmingo bendravimo akimirkas, net nežinodami, kad labiausiai turėtų būti dėkingi Jonui Trinkūnui.
Didelę svarbą Jonas teikė ir šeimos šventėms. Apeigos ir dainos buvo renkamos dešimtmečiais. Šio didžiulio darbo vaisiai – šimtai santuokų pagal senovinius papročius, daugybė palaimintų kūdikių, galimybė artimuosius palydėti amžinybėn – ir visa tai iki pašaknų sava, lietuviška.
Lietuviškos dvasios pagrindai sugulė į Jono Trinkūno knygas: „Baltų tikėjimas“, „Lietuvių senosios religijos kelias“. Tai pamatas kiekvienam tautinės savasties ieškotojui: turime išlaikę ir atkūrę visą savo dvasios gelmę, reikalingą oriam, prasmingam ir nepriklausomam gyvenimui.
Jonas anksti suprato, kad tautos stiprybė – bendruomeniškumas, todėl visa jo gaivinama lietuviška kultūra buvo atvira ir skirta jungti žmones bendram laimingam gyvenimui.
Tūkstančiai lietuvių, ieškodami tvirtų šaknų kreipėsi į Joną Trinkūną. Visi buvo pagarbiai priimti ir išklausyti negailint patarimų. Kiekvienas žmogus Jonui buvo didis džiaugsmas, nes jis mokėjo kiekviename įžvelgti vertybes, tikėjo ir žavėjosi žmonėmis, mylėjo juos. Jis buvo kiekvieno lietuvio dvasinis vadovas.
Jono Trinkūno nuopelnai buvo įvertinti Jono Basanavičiaus premija, Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Bendražygiai vienbalsiai Joną išrinko Lietuvos Romuvos Kriviu. Tai nesutrukdė Jonui išlikti visuomet paprastam ir pasiekiamam visiems.
Šventa Jonui buvo visa Lietuva. Ypač jis mėgo lankytis piliakalniuose, alkakalniuose, čia jis nuolat sėmėsi protėvių dvasios stiprybės. Su meile jis žvelgė ir į kiekvieną medelį, gyvūnėlį, o svarbiausia jam buvo žmogus.
Jonas niekuomet nesiskundė ir bet kokiomis sąlygomis džiaugėsi gyvenimu. Sovietmečiu už tautinę veiklą net 15 metų buvo nušalintas nuo galimybės dirbti su žmonėmis, plėtoti lietuvišką veiklą. Tačiau niekuomet nepalūžo, visuomet išlikdamas didžiuoju lietuvybės palaikytoju. Pats buvo baigęs universitete lituanistiką ir visuomet tvirtino, kad tikras lietuvis turi siekti lituanistinio išsilavinimo.
Jono Trinkūno veikla ir lietuviškas gyvybiškumas tapo toks žinomas ir reikšmingas, kad Lietuva iškilo kaip pavyzdys kiekvienos tautos prigimtinių vertybių siekiuose. Jonas pasidarė vedliu ir tarptautinėse prigimtinių tikėjimų organizacijose, plėtojo tautiškumo palaikytojo bendradarbiavimą pasauliniu mastu.
Jonas Trinkūnas, gimęs ir augęs miestuose, visada kartojo, kad Lietuvos šaknys yra kaime. Todėl siekė visom išgalėm palaikyti kaimo gyvybę. Pastaraisiais metais labai stiprino savo įkurtą Romuvos kaimą, kuriame vyko Jaunimo Ramuvos stovyklos, tuokėsi žmonės, buvo rengiamos kalendorinės šventės. Čia įkurtos kelios šventvietės su aukurais, prieglobstį gavo lietuvių dievai. Čia įrengtas Jono ilgai brandintas sumanymas: šventnamis – šventykla po stogu, kur galima būtų susiburti uždaresnėje aplinkoje, pasislėpti nuo darganos ar kaitrios saulės. Šventyklų atstatymas Lietuvoje – Jono Trinkūno svajonė, su kuria jis iškeliauja į Dausas.
Dar vieną savo svajonę Jonas palieka mums – pasiekti, kad senoji baltų religija atgautų pilną valstybinį pripažinimą – tik tada lietuvių tauta galės pasijusti dvasiškai nepriklausoma.
Visas Jono Trinkūno gyvenimas yra nužymėtas lemtimi. Gimė jis 1939 metais, tarsi tam, kad kūdikystėje įkvėpęs nepriklausomos Lietuvos oro, savo gyvenimą pašvęstų dvasinei lietuvių tautos nepriklausomybei. Prasidėjus karui, okupantų iš vakarų rankos nužudė Jono tėvą. 1991 metais, okupantai iš rytų išžudė lietuvių muitininkus Medininkų poste. Tai buvo didžioji auka Lietuvos nepriklausomybei atkurti. Tarsi sustiprinti auką tą pačią dieną žūsta lietuvių dvasios nepriklausomybės vedlio Jono Trinkūno vienuolikmetis sūnus Vaidevutis.
Ką reiškia mums didžiojo lietuviškumo mokytojo Jono Trinkūno žaibiška mirtis, kuri trenkė kaip Perkūnas iš giedro dangaus, tarsi patvirtindama Trinkūno pavardės sąsajas su lietuvių visa ko išjudinimo ir gyvybės dievu Perkūnu? Iki pat paskutinės dienos skambėjo jaunatviškas Jono balsas, užkrečiantis kvatojimas, išliko aštrus mąstymas, skvarbus dangaus žydrumo žvilgsnis, krūva sumanymų, pradėtų rašyti knygų… Krivis Jaunius, pateisindamas savo vardą, išėjo pilnas dvasinių jėgų, apsuptas kartu su savo žmona Inija vadovaujamos jaunatviškos apeiginio giedojimo grupės „Kūlgrinda“, ką tik įrašęs pakutinę savo kompaktinę plokštelę, skirtą Žemės deivei Žemynai, tarsi pasiprašydamas jos globos aukštajame kalnelyje.
Ne kartą Jonas minėjo pasiaukojimo tautai pavyzdžius, Pilėnų didvyriškumą… Keliauja jis į Dausas savo giedrose akyse regėdamas mylimą tautą ir kiekvieną iš mūsų…
Krivio širdis nustojo plakti giedrą ir šaltą žiemos rytmetį, tuo metu, kai šaltis stingdo mūsų tautą, ji išsibarsto, nyksta, praranda tikėjimą savimi… Visu savo gyvenimu Krivis Jaunius įkūnijo tautos gyvybę. Kaip atsakingas tėvas, Krivis be galo atsakingu tautai metu perduoda mums visą atsakomybę dėl tautos dvasios stiprybės į mūsų, kiekvieno lietuvio rankas. Tam, kad patikėtume savo jėgomis, sukauptume visas tautos vertybes, susitelktumėme ir pakeltume tautą laimingam gyvenimui. Nuo kiekvieno iš mūsų priklausys kiek mes įsileisime Krivio Jauniaus patirties, vertybių, kiek mes pasuksime jo keliu ir sieksime jo puoselėto tautiškumo. Pagal lietuvių papročius, mes gerbiame savo protėvius, kurių dėka mes gyvename, jie mums šventi. Krivis Jaunius Jonas Trinkūnas Dausose tampa dar svarbesnis lietuvių tautai, nes jis švies mums, kaip kelrodė žvaigždė, ir vietoj vieno kritusio, į jo vietą stos dešimtys lietuvių. Mes apginsim Lietuvą ir lietuvybę, kaip ir tais piliakalnių Lietuvos laikais!
Šlovė Kriviui Jauniui!
Šlovė Kriviui Jauniui
Šlovė Kriviui!
Ačiū gerb. autoriui Valdui už šakninę prakalbą dainiaus atminimui ir įkvėpimą tęsti kryptingą kelionę tautoje dievop, būdėkime prie mūsų Aukuro, kad jis neužgęstų niekada…
Šį vakarą uždegsiu Bičių vaško žvakelę Kriviui.
Žinoma, esa didelis noras toje mažoje Ugnelėje kažką didelio pajusti, įžvelgti… Galbūt net ženklą Krivio.
Ačiū Kelmės vaidilai Valdui Rutkūnui už stiprius ir prasmingus žodžius, kurie padeda prideramai palydėti Lietuvių tautos dvasinį vadovą Krivį į amžinąsias Dausas. Tegul jo nemirtingi darbai ir atmintis mumyse dar labiau sustiprina pasiryžimą tęsti šią be galo svarbią kelionę į Baltų pasaulėjautą, kurioje semsimės naujų jėgų, tvirtybės, laimės, išminties ir vienybės. Šlovė Kriviui!