V.Šatkauskienė. Kas ty mariose?

Norisi kiek pratęsti ramesnes, mąslesnes susikaupimo nuotaikas, kurias prikėlė lapkritis, Vėlinių-Ilgių šventės, kupinos praeitin nugrimzdusių artimųjų atminimo. Jas lyg perima metų bei pasaulio baigmės ir jų atsinaujinimo laukimo laikas, neįsivaizduojamas be ramumos ir pagarbos protėviams. Tarsi laimikis į tinklus „įkliuvo“ šiuo metų tarpsniu mituose ir ypač dainose tyvuliuojančių marių vaizdinys.

Marios – vienas iš vandens telkinio pavadinimų (kaip ir jūra, kartais ežeras ar upė), vartojamas dideliems, neaprėpiamiems, banguojantiems vandenims nusakyti. Marios, jūrės marios minimos visoje Lietuvoje užrašytoje tautosakoje, nors tik nedidelis mūsų šalies kraštelis remiasi į jūrą. O juk vos menkutė senųjų gyventojų dalis ją savo akimis tebuvo regėję… Tai vis senojo pasaulio suvokimo, tikėjimų atspindžiai.

Mirusiųjų pasaulis. Žodžio marios skambesys išties artimas žodžiui mirtis ar jam giminiškiems – marus, maras, marinti ir kt. (kalbininkų nuomonės šiuo klausimu skiriasi, šis žodis dažniau kildinamas iš žodžių mirgėti, judėti). Bet mitiniame pasaulėvaizdyje ir prasminiu krūviu šie reiškiniai yra susiję. Mirusiųjų pasaulis dažnai vaizduojamas vandenyje arba „už vandens“. Vandenyse, mariose – pasaulio apačioje – mitinę mirusiųjų buveinę esant liudija ir vienas iš senųjų pragaro pavadinimų paskandos, posakiai „po peklą braido“, „dingo kaip į vandenį“ (t. y. pražuvo). Tikrosios Mirties arba kitas pasaulis, anot Algirdo Juliaus Greimo, yra jūros gelmėse, ten gyvena ir jo valdovas – Vėžių karalius. Šis pasaulis esąs atskirtas ne tik nuo žmonių, bet ir nuo dievų. Ar tai tik sakmė?

Net ir Dausas, dievų ir protėvių šalį, pietuose, kur visuomet šilta ir kur link skrenda paukščiai, pasiekti tegalima perskridus jūras (beje, ir iš tiesų taip): „Rudenį ant dangaus atsiranda šviesi juosta. Tai paukščių keliu vadinasi. Jie, kai naktį lekia už marių, labai neregi. Tai Dievas padarė, kad jiem būtų šviesu.“ Šie vaizdiniai gali būti susiję su laidojimo vandenyje, už ar anapus vandens telkinio papročiais.

Daiva Vaitkevičienė „Ugnies metaforose“ teigia, kad ir saulė, apėjusi dienos ratą, naktį praleidžia marių gelmėse. Tai itin dažnai aptinkama latvių dainose. Pasak vienos iš jų: „Saulytė naktį miega pačiame marių dugne ant pilko akmenėlio“ arba „marelėse, baltoje putoje“. Vidur marių, prie akmens, baltose putose naktį miega ir Dievužis. Vadinasi, šių šviesiųjų pasaulio pradų naktį regimajame pasaulyje nesama, jie laikinai mirę, o miego ir mirties būviai, pasak A. J. Greimo, vienas nuo kito iš esmės nesiskiria. D. Vaitkevičienės teigimu, marių puta metaforiškai taip pat išreiškia mirties turinį, ji yra ir viena iš vėlių būstinių. Apie tai – šis latvių dainos tekstas: „Jau yra visi broleliai, tik nėra jauniausiojo. / Jauniausiasis marelėse / baltoje putoje / saulei sijonus siuva.“

Lina Būgienė vandens semantikai skirtoje studijoje rašo, kad mūsų sakmės atspindi tikėjimus, esą vandenyje tam tikrą laiką atgailauja (pakūtavoja) vėlės (ypač skenduolių), todėl „saulei užsileidus negalima kultuve velėti, nes katrom dūšelėm skirta vandenin, tai jas nukrėsi…“, „visada iki trečiai valandai nereikia semti vandenio, o jei semi, tai reikia nušiūmuoti, o jei nenušiūmuoji, tai ant vandens viršaus būna prigėrusių žmonių dūšios“.

Aptinkama ir vandens kaip mirusiųjų karalystės vaizdinių: „Jūros gilumoje yra taip pat mūrai, vieškeliai, miškai ir žmonės, tik viskas daug gražesni.“ Padavimai liudija, kad: „Ežere miestas nuskendęs. Metuose tam tikrose valandose girdėti, kaip ežero dugne žmonės meldžiasi, gieda ir vargonai dūduoja.“

Vandens gelmė yra ne tik mirties, bet ir grėsmės sritis, joje sutinkamos ir žmonėms atvirai priešiškos, pavojingos būtybės. Netinkamu laiku žvejojant ar maudantis – sekmadienį, mišių metu, vidurdienį ar per šventines dienas – gali pasirodyti žali ragai, per vandenį plaukiantys, iš valties iššokti ar į tinklus patekti kažin kas juodas su ragais, gali kas nors pradėti kvatotis, traukti į gelmę, imti vytis didžiulė baisi žuvis. Vandenys ar juose gyvenančios dvasios gali pareikalauti aukos (ne veltui kai kurios tautos vengė gelbėti skęstančiuosius).

Velnio sritis. Vanduo kaip chtoniška, beformė, neorganizuota, nenuspėjama, mirtį nešanti stichija patenka į velnio veiklos sritį. Anot Norberto Vėliaus, velnias nuolat pasirodo prie vandens, gyvena vandenyje, po vandeniu, stebuklinėse pasakose jo karalystė vaizduojama už vandens. Itin glaudus velnio ryšys su vandeniu pabrėžiamas ir etiologinėse sakmėse apie pasaulio, žemės atsiradimą: „Po bekraščius vandenis plaukė laivelis, o jame sėdėjo Dievas ir velnias“ arba „Tuose vandenyse viešpatavo du dievu.“ Paprastai Dievas siunčia velnią nerti į vandenų ar marių dugną ir atnešti žemių, iš kurių sukuriama sausuma: velnias neria ir iš trečio karto jam pavyksta iškelti dumblo; iš velnio sugriebtų trupinėlių Dievas sulipdo grumstelį ir padarytą mažą salelę padeda ant vandens. Kai kuriuose siužetuose aiškiai teigiama, kad Dievas gyveno danguje, o Liucijonas vandenyje.

Sakmių Dievas, Gintaro Beresnevičiaus pastebėjimu, nors dažnai yra „arti vandens“ – vaikščioja ant vandens, eina pavandeniu, plaukia laivelyje, – pats į jį nepasineria, liepia tai daryti velniui. Maža to, velnią, sumaniusį jį miegantį prigirdyti, tampiusį po salą ir taip tik padidinusį sausumos plotą, Dievas nutrenkia vandenin ir paskandina… O žemėje įkurdina ir prisako ten gyventi žmonėms.

Be kita ko, vanduo siejamas ne tik su pasaulio pradžia, ištakomis, bet ir su jo griūtimi, pabaiga – paprastai tai tvirtina tvano mitai, galbūt menantys tikrai buvusias pasaulio katastrofas. Lietuviškuose šių mitų variantuose žemė vaizduojama kaip torielka, apsupta vandenų, ją mėto ir siūbuoja Dievo bausmės vykdyti pasiųsti Vėjas ir Vandenis.

Pasaulio pradžia. Dar kiek stabtelkime prie pasaulio radimosi arba vadinamųjų kosmogoninių mitų. Vieni jų teigia, kad vanduo buvo dar iki pasaulio pradžios: „Pradžioje nebuvo nieko, tik vanduo…“, „Pradžioje pasaulio nebuvo nei žemės, nebuvo nieko, tiktai vien vanduo…“ (kartais sakoma – jūrės, vanduo ir migla). Taigi vanduo – pirminė aplinka, kurioje kūrėsi pasaulis, pasak G. Beresnevičiaus, „tarsi pagrindų pagrindas, supantis visus laikų pradžioje iškylančius, pasirodančius, išaugančius daiktus“.

Lietuvių ir kitų tautų kalendorinių dainų, kurių paskirtis atkurti besibaigiantį laiką ir pasaulį, atgręžti gyvybės ratą, veiksmo erdvė taip pat neretai siejama su vandens telkiniu – mariomis, ežeru, upe, ten auga rožė, guli akmenėlis ar stovi krėslas. Kai kuriuose senuosiuose poetiniuose tekstuose, pasak Nijolės Laurinkienės, vanduo manifestuoja universalumo priešistorę – chaosą, nebūties periodą. Mitologė yra pateikusi įdomų ukrainiečių dainos pavyzdį, joje pasakojama, kad tuo metu, kai dar nebuvo pasaulio, dangaus, žemės, tyvuliavo mėlynos marios, jų viduryje augo žalias jovaras, ant jo tupėjo trys balandžiai ir tarėsi, kaip sukurti pasaulį.

Kituose siužetuose, pavyzdžiui, Kalėdų dainoje apie grūšelę, sakoma, kad visatos priešistorėje slūgsojo ne vanduo, marios, o driekėsi plynas laukas su medžiu jo viduryje. Vandenys atsiradę nuo jo iškritus kibirkštims. Tai jau kosmogoninio proceso padarinys, kosmoso, organizuoto pasaulio, o ne chaoso dedamoji. Iš kibirkšties išsiliejusių marių vaizdinys – vienas būdingiausių pasaulėkūrą vaizduojančių kalendorinių dainų motyvų.

Vedybos. Ne mažiau svarbu, kad tose mėlynose, neaprėpiamose dainų mariose plūkauja laivas, jame sėdi bernelis ar mergelė ir siunčia vienas kitam vedybų dovanas – anteles, juosteles ir pan. Kai kuriuose dainų variantuose žmonės sėdi vidury marių ar upės, ant akmens ar ant krėslelio. Taigi pirmasis mitinis žmonių pasirodymas taip pat susijęs su vandens apsuptimi. Žmonių ir gyvybinių gamtos galių poveikis yra abipusis.

Pasaulio pradžią, visatos sandarą modeliuojantys vaizdiniai nereti ir vestuvinėse bei kitų žanrų dainose. Tautosakos tyrinėtoja Bronė Stundžienė išskyrė ir apibendrino dainų formules, rodančias, kaip marių, ežero, upės, šaltinio vanduo „dalyvauja“ vestuvių ar vedybinės tematikos dainose, simboliškai perteikdamas jungtuvių aktą. Štai jos: rankas mazgoti, burnelę prausti, vandenį semti, žirgelį girdyti, žlugtą žlugti, žiedą skandinti, laive sėdėti, laivu plaukti, keltis per vandenį, tiltą statyti, žuveles gaudyti, vainiką plukdyti, nerti į vandenį ir kitos. Akivaizdu, kad vanduo šiose formulėse būdingas, net būtinas komponentas. Maža to, įžvelgiami ne tik poetiniai įvaizdžiai, bet ir, tikėtina, buvusių archajiškų apeiginių vedybinių veiksmų prie vandens atgarsiai. Taip gali būti aiškinamas ir populiarusis motyvas, kai motinėlė siunčia mergelę į jūreles, upę ar ežerą vandenėlio. Šis vanduo, ypač jūros, neturi buitinės paskirties, tai rodo ir išskirtinė nešėjos atributika (aukselio našylėliai, sidabro viedraitėliai, šilkiniai pasaitėliai) ir tai, kaip toliau plėtojasi veiksmas: prie vandens mergelė sutinka raitų pulką – šie ima vainikėlį, mergelė sustabdo, sako eisianti klausti motinėlės, ar duoti vainiką, ar imti nuometą.

Užuominų į jungtuvių ritualą ir galimą apeigų vietą B. Stundžienė linkusi įžvelgti ir vestuvių dainose, kuriose piešiamas poetinis Pasaulio medžio mariose vaizdinys, itin artimas kosmogoniniams: „Sėdžiu už stalelio, / Žiūriu pro langelį / Vidury dvarelio / Mėlynos marelės. Tose mariose, / Tose mėlynose / Augo aržuolėlis / Su šimtu šakelių. / Po tuo aržuolėliu, / Po tuom šimtšakėliu / Stovi trys panelės, / Baltos lelijėlės.“ Naujo statuso suteikimas šioje dainoje įtvirtinamas tvarkos žinojimo patikrinimu menant mįsles, klausiant, kas žaliuoja žiemą vasarėlę, kas lengvesnis už povo plunksnelę ir t. t.

Skendimas. Lietuvių dainose itin dažnas motyvas, kai vandenyje skęsta mergelė ar bernelis, kartais patys save įvardydami marių martele ar marių ženteliu. Skendimo priežastis – plaukimas laivu ir jo apvirtimas, žiedo, vainiko gaudymas, tyčinis skandinimas (tėvas taip baudžia dorovines ribas peržengusią dukterį). Bernelis nuskęsta, bet prašo motutei pasakyti, kad jis vedė, jo mergelė – marių kuojelė. Vienu atveju – tai vedybos su mirtimi (žinome, kad jaunų, šeimos nesukūrusių žmonių mirtis daugelyje tautų prilyginama vestuvėms, laidojant jie buvo apvelkami vestuviniais drabužiais, atkuriamos kai kurios vestuvių apeigos).

Archajiškame lietuvių dainų sluoksnyje skendimo mariose formule taip pat nusakomas ritualinis ištekančios merginos ar vedančio vaikino statuso pakeitimas. Pasak N. Laurinkienės, „skendimas – tai ne nugrimzdimas į nebūtį, o perėjimas į kitą būties lygmenį ir formą“.

Nauja pradžia. Vestuvių, gimtuvių, pavasario virsmų vaizdinių kontekste mergelės skendimas, pasinėrimas gali būti suvokiamas ir kaip laikinas pasitraukimas parsivesti naujos gyvybės – nėštumo būsena. Užgavėnių dainose, kuriose vėjas užpučia pušelę, o mergelei suskausta galvelę (toks negalavimas – galima užuomina į nėštumą), berneliui ant savo žirgų tenka nardyti po marias ir ieškoti stebuklingo žolyno – tarsi gyvybės prado. Galbūt panašiai aiškintini ir mįslingi šios sutartinės žodžiai: „Oi močia, močia, / Močia, motinėla, / Kas ty mariose, / Kas ty maritėłės’, / Kai balta pludela pludinėja, / Vidur marelių pasinėrė?“

Kaip lyliau marios, lyliau (tai sūpuoklinės dainos priedainis) ką nors išliūliuoja, kaip vandenyse, mariose – mirties karalystėje miegančios saulės vaizdinys apima ir sugrįžimo, prisikėlimo galimybę (juolab kad kartais ji vaizduojama tarsi kūdikis mieganti sidabro lopšyje), taip ir gimimas, nauja gyvybė gali slypėti vandenyje – kaip atgimimo, reinkarnacijos, vėlių, protėvių sielų persikėlimo į naujagimius galimybė. Ne veltui senoliai sakydavę, kad vaikelį bobutė sugavusi upėje, šaltinyje, sužvejojusi kūdroje, eketėje ar radusi tose pačiose marių putose, o lopšinėmis dar ilgokai ir vėliau jį liūliuodavo (lylia, lylia; čiūčia liūlia), nes vanduo yra ne tik visko pradžia, bet ir žmogaus radimosi vieta, vaisiaus vandenys – jo gyvybės materia prima. Prisimintinos, tiesa, hipotetinės, Vakaruose žinomos embriokosmogoninės teorijos idėjos, kad žmonės prasidėjimą, prenatalinį okeaninio „supimosi ant bangų“ būvį galbūt net prisimena ir atkuria mitais.

Mariomis įvardijame ir visa tai, kas neaprėpiama, ko yra daugybė, aibė – marios rugių, marios nakties (žiemą), marias prikalbėjom… Net ir dangus (ypač nakties) lietuvių ir kitų baltų mitinėje poetinėje tradicijoje neretai yra įsivaizduojamas lyg jūra ar marios. Antai Sietynas mįslėje nusakomas taip: „Vidury marių virkščių saujelė.“ O pasakų pasaulyje viskas tarsi apsiverčia – mariose ne tik saulė ilsisi, bet toli, jos platybėse, už marių, kaip rašo A. J. Greimas, gyvena ir marių pana Aušrinė su visa šeima, ir Dievaitis Mėnulis.

Ratu besisukantys šviesuliai rytą ar vakarą vėl pakyla iš marių, sušvinta, o žmonių nugyventa diena visiems laikams nukeliauja anapus. Sakoma: „Ta dienelė jau mãriosan“, vadinasi – praėjusi diena nebegrįš. Manding, ten ir buvos, plūkaus amžinybės mariose. Kartais atminties galia, įžvalgomis, mitų paslaptimis ar kitais keliais ir žmonėms prie jų pavyksta priartėti. Čia pritiks G. Beresnevičiaus išvada apie kosmogoninę dainų pradžių ir veiksmo aplinkybių paskirtį. Dainos, „kaip ir, pavyzdžiui, religiniai tekstai, užkeikimai, užkalbėjimai ir pan., dažniausiai prasideda tuo, kad paminima pasaulio pradžia arba koks nors joje, pirmalaikyje, nutikęs įvykis, o vėliau artėjama prie „šių dienų“… Šitaip įsiterpiama į pasaulyje vykstančius procesus… Jei daina, kad ir koks būtų jos siužetas, prasideda kosmogoninių elementų paminėjimu, ją dainuojantis žmogus patenka į šventąją realybę. Jis įmina į pirmaprades pėdas, įbrenda į pirmapradžius vandenis, ir jo dainuojama istorija, liūdesys, skundas ar džiaugsmas tampa kosminiu ir kartu – sakraliu įvykiu. Dainuodamas tokias „sukosmintas“ dainas, žmogus atsiduria pačiame pasaulio centre, o tai – švenčiausia ir saugiausia vieta.“

Toje šventoje vietoje telieka būti tarsi marių – senųjų dainų, vaizdinių, gyvos, mirgančios, raibuliuojančios savosios kultūros – apsuptiems (renkantis gyvybingąją žodžio marios etimologijos dalį).