Sekmadienio sakmė. Raganos sodyba

Kad kitąsyk gyveno viename priemiestyje keturios panos: viena verpėjėlė, kita audėjėlė, kita siuvėjėlė, o kita gaspadinė. O toks tenai buvo prisakymas: nevalia buvo visam mieste ugnies laikyt nė žiburio užsidegtie. Tik už miesto tokia boba gyveno, tai pas tą būdavo galima gautie ugnies. Mieste žmonės vakare langus užsidarydavo, užsidegdavo žiburį ir sėdėdami dirbdavo.

Ėmė ir užgeso dabar toms panoms žiburys. Visos sėdi, dirba, nė viena nenor eit, o žiburio reikia.
– Eik, – sako, – verpėjėlė, parnešt ugnies – reik žiburio.
– Man velenėlis šviečia, – atsakė.
– Eik, siuvėjėlė, parnešt ugnies – reik žiburio.
– Man adatėlė šviečia.
– Eik, gaspadinė, parnešt ugnies – reik žiburio.

Jau tai nieks nešviečia – tur eit! Ir išėjo. Eina eina, eina eina, žiūri – baltas žmogus ant balto žirgo joja ir balts šuo paskui seka. Eina toliaus, žiūri – juods žmogus joja ir juods šuo paskui seka. Eina toliau, žiūri – raudonas žmogus ant raudono žirgo joja ir raudons šuo paskui seka.

Eina da toliau, žiūri – žmonės sustoję aukštyn kojoms. Priėjo prie durų, žiūri – aukštyn žmogaus galva, kur reik klenkos, tenai liežuvis žmogaus. Ineina į kuknę – žiūri, žmonių žarnų pridraikyta. Ties puodu žmogaus ranka pakabyta į samčio vietą, ugnis kūrinasi ir ant ugnies puodas verda. Prasidengė puodą, žiūri – žmogaus kaulai iškyla ir vėl nuskęsta, turbūt košelyną verda!

Ineina į stubą pas tą bobą raganą, žiūri – ta boba ragana pjausto mažą vaiką ir ėda. Priėjus prašo ugnies, o ragana sako:
– Pasakyk, ką matei, tai duosiu ugnies!

Ir pradėjo no galo pasakotie gaspadinė pana:
– Einu, – sako, – žiūriu – balts žmogus ant balto žirgo joja ir balts šuo paskui bėga.– Tai tę mano diena, – sako ragana. – O da ką matei?
– Toliau einu, žiūriu – juods žmogus ant žirgo joja ir juods šuo paskui seka.
– Tai te mano naktis. O daugiaus ką matei?
– Einu, žiūriu – raudons žmogus ant raudono žirgo joja ir raudons šuo paskui seka.
– Tai tę mano pazaras. O ką daugiau matei?
– Paskui pas tavo namus žmonių eilė aukštyn kojoms stovi.
– Tai tę mano tvora. O daugiau ką matei?
– Žiūriu – ties tavo durims žmogaus galva.
– Tai tę mano vardas. O daugiau ką matei?
– Einu, žiūriu – žmogaus ranka pakabyta.
– Tai ten mano samtys. O daugiau ką matei?
– Žiūriu – puodas verda. Atsidengiu, pažiūriu – žmogaus kaulai iškyla ir vėl nuskęsta.
– Tai ten mano košelyna. O daugiau ką matei?
– Ineinu pas tave į butą, žiūriu – tu vaiką pasipjovus pjaustai ir ėdi…
– A, aš ir tave suėsiu! – suriko ragana ir puolė ant panos gaspadinės, papjovė ir suėdė.

Papasakojo Petronė Latviukė, užrašė Kostas Stiklius, Liepalotų k., Šakių r.

***

Atėję į svečius turime priimti šeimininkų taisykles, suprasti jų kalbą ir pasaulėžiūrą. Jei jau peržengėme ribą skiriančią šį ir aną pasaulius – savo pasaulėžiūrą ir įvaizdžius turime palikti už durų, kitaip nesuprasime raganų ar velnių. Panelė neįminė jai užmintų mįslių, nes viską ką matė matavo savuoju matu, kuriuo tikrovės reiškiniai suvokiami tik kaip daiktai, bet ne kaip kitos tikrovės vaizdinės priemonės.

Negalime būti niekad tikri, kad mūsų tikrovės suvokimas yra vienintelis galimas, kad aplinkui mus nėra visiškai kitaip suvokiančių ir vertinančių tai, ką mes visi čia ir dabar matome.