Eidama 86-uosius metus Čikagos priemiestyje Lemonte mirė poetė, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Zinaida Nagytė-Katiliškienė (Liūnė Sutema).
Užuojautą dėl poetės mirties pareiškė ir Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
„Netekome ryškiausios Bežemių kartos poetės, gilios ir novatoriškos kūrėjos Liūnės Sutemos. Tragiškos lemties ir daugybės gyvenimo išbandymų nepalaužta poetė išsaugojo vidinę stiprybę ir besąlygišką meilę Lietuvai. Nuoširdus ir tikras kalbėjimas apie žmogų ir tautos atsakomybę visiems laikams išliks lietuvių poetinėje ir istorinėje atmintyje“, – sakoma šalies vadovės užuojautoje.
Seimo Pirmininko pavaduotoja Irena Degutienė dėl žinomos poetės Liūnės Sutemos išėjimo į anapilį pareiškė užuojautą Velionės artimiesiems, draugams ir kolegoms, JAV lietuvių bendruomenei, visiems Lietuvos kultūrai neabejingiems žmonėms.
„Velionė priklausė tai Lietuvos žmonių kartai, kuri patyrė daug kančių ir neteisybės, buvo priversta palikti tėvynę, tačiau niekada neprarado tikėjimo Lietuva, neprarado tikėjimo savo tauta, jos istorija, jos dvasia. Tai, kaip ir velionės kūryba – labai reikšminga ir labai vertinga pamoka kiekvienam Lietuvos žmogui. Nedaug mūsų tautoje buvo ir yra žmonių, kurių knygos taip skaudžiai ir taip negailestingai atvirai bylotų apie patirtį ir savijautą Lietuvos moters, išgyvenusios XX amžiaus vidurio pervartas. Liūnė Sutema saugojo ir tęsė tautos tradicijas, perkeldama savo mintis ir jausmus į poezijos knygas. Nuoširdi pagarba ir dėkingumas telydi darbščios ir kūrybingos lietuvių poetės Liūnės Sutemos vardą ir atminimą“, – rašoma Seimo Pirmininko pavaduotojos Irenos Degutienės užuojautoje.
Zinaida Nagytė-Katiliškienė, g. 1927 – poetė, vertėja, 2007-ųjų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė. Gimė Mažeikiuose, 1944 m. pasitraukė į Vakarus, 1945 m. Vokietijoje baigė gimnaziją, Innsbrucko ir Freiburgo universituose studijavo vokiečių literatūrą.
Vėliau persikėlė į JAV, gyveno Lemonte. Išleido eilėraščių rinkinius „Tebūnie tarytum pasakoj“ (1955), „Nebėra nieko svetimo“ (1962), „Bevardė šalis“ (1966), „Badmetis“ (1972), „Vendeta“ (1981), „Graffiti“ (1993), „Tebūnie” (2006).
Apdovanota V. Krėvės literatūros premija už poezijos knygą „Badmetis”, lietuvių rašytojų draugijos premija už „Vendetą”, Nacionaline kultūros ir meno premija už dvasinės saugos poeziją rinkinyje „Tebūnie“.
* * *
Žydėkit, pienės, žydėkit –
Mano pasauly jūsų niekas neskriaus
nekeiks nenuodys ir neišraus
tik nelaukit ir pražydėkit –
jau dievaitis Patrimpas
siaučia su vėju laukais,
sušiauštais plaukais
pribirusiais gėlių pumpurais,
ir juokias –
pavasarį atnešu,
žydėkit žydėkit, pienės.
2011
* * *
Vai, kaip prašosi mūsų kalba
būt skalbiama,
kultuve velėjama,
vėjuje džiovinama,
kad nupūstų visa kas svetima –
ir tada, tik tada
kalbama ir rašoma.
2011
* * *
Nėra aukštesnio kalno už Šatrijos –
nors jo nemačiau,
tik sapne į jį kopiau,
bet viršūnės nepasiekiau –
o kartą, kai Alpėse gyvenau,
po debesų miglas braidžiau,
lyg paklydusi ragana ieškanti savo namų
Šatrijos kalno.
2011
* * *
Renku partizanų dainas
iš pelkių žvyrduobių miškų –
renku
ir dedu jas į Šventąjį Raštą,
lapas po lapo
daina po dainos,
tegul dabar šventieji
ir pranašai jas giedos
Viešpaties garbei.
2011
* * *
Per patį Pakylėjimą,
per patį tyliausią tylėjimą
pravirko kūdikis
prie bažnyčios durų numestas,
tokiu skaudžiu balseliu,
kad iš vitražo išskridęs angelas
priglaudė jį po savo sparnu –
ir vėl buvo tyliausiai tylu,
ir Kristus paaukotas.
2011
* * *
Vaikšto ant pirštų galų,
kad nepažadintų
IGNO,
jo piešti angelai –
renka dažus teptukus,
deda jam šalia
ir užkloja
IGNĄ
baltut baltutėle drobe,
kad pabudęs Aname krašte
galėtų vėl tapyti.
2011
Eilėraščiai iš: Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraščio „Metai“, 2011 Nr. 12
Graudu be galo. Liūdnas buvo Poetės gyvenimas, paženklintas skaudžių netekčių. O kūryba – geliančiai tikra. Valdemaras Kukulas, kalbėdamas apie Liūnę Sutemą, pasakė: vienintelė. Tikslus įvardijimas. Paskutinė bežemė galėtų bent pelenų sauja sugrįžti į savo žemę. Poezija jau grįžo. Ačiū už Poeziją.
Suglauskim gretas.