Šalies bibliotekose jau galima rasti ir internetinėse parduotuvėse nusipirkti išskirtinį, analogų šalyje neturintį leidinį „Lietuvos didžiagirės“.
Knyga rugsėjo 19 d. buvo pristatyta Lietuvos Seime, o vėliau numatytos jos sutiktuvės bibliotekose bei kitose kultūrinėse erdvėse.
Traukiančios akį, solidžios apimtimi ir turiniu knygos autoriai – Lietuvos miškininkai Algirdas Brukas ir Gintautas Mozgeris.
Nesuklysime „Lietuvos didžiagires“ pavadindami didžiųjų Lietuvos miškų masyvų bei žmogaus ir miško bendrystės istorijos studija.
Skirta ne tik miškininkams
Leidinyje apžvelgiama aštuonių didžiausių Lietuvos miškų masyvų susiformavimo istorija bei dabarties charakteristikos.
Nors, autorių žodžiais, dėmesio centre yra miškas, stengtasi nepamiršti ir žmogaus, gyvenusio ar tebegyvenančio didžiagirių teritorijoje bei už jų ribų, savo sunkiu darbu, buitimi, papročiais, nuostatų įvairove nulėmusio savo aplinkos raidos praeitį ir kuriančio ateitį.
Knygoje pateikti svarbiausi dabartiniai kiekybiniai ir kokybiniai didžiausių Lietuvos miškų masyvų – Dainavos, Gaižiūnų – Rumšiškių, Karšuvos, Kazlų Rūdos, Labanoro – Pabradės, Lavoriškių – Nemenčinės ir Rūdininkų didžiagirių – rodikliai bei jų žemėlapiai.
Leidinys yra skirtas ne vien miškų ūkio ir gamtosaugos žinovams bei šios srities studentams, bet ir miško gėrybių – grybų, uogų, medžiojamųjų gyvūnų, rekreacinių takų, miško poilsiaviečių – naudotojams bei platesnei visuomenei, kuriai rūpi Lietuvos miškų ateitis, jų reikšmė ir vieta valstybės politikoje, ūkyje, aplinkos apsaugoje ir kasdieniame žmonių gyvenime.
Ištakos – 1980-ieji
Pasak A. Bruko, pirmiausia kilo mintis parašyti apie didžiausią šalies miškų masyvą – Dainavos didžiagirę. Tai buvo apie 1980 metus, o ši didžiagirė tuomet dar vadinosi kitaip.
„Įvairius straipsnius į žurnalą „Girios“ rašyti pradėjau dar 1961 metais, baigęs studijas ir tapęs miškotvarkininku. Domėjausi miškų istorija, nušviečiau atskirus fragmentus, bet minčių apie tokį kapitalinį darbą nebuvo.
Pirmąjį variantą apie Dainavos didžiagirę parašiau praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje, kažkiek palaikiau stalčiuje, vėl perskaičiau ir man pasirodė, kad dar kažko trūksta.
Nutariau sumanymą atidėti į šalį. Po kurio laiko sukirbėjo mintis, kad apie Lietuvos miškus yra įdomių dalykų, kad reikėtų parašyti apie didžiausius masyvus“, – pasakoja miškininkystės žinovas.
Apsisprendęs, kaip turėtų atrodyti būsimoji knyga, A. Brukas prie jos gerokai padirbėjo ir tuomet suprato, kad gilesnei analizei, suteikiančiai mokslinį pobūdį, trūksta kartografinės medžiagos.
Ji sovietmečiu buvo įslaptinta, mažai kam prieinama. „Kilo mintis į talką pasikviesti gerą kartografuotoją. Džiaugiuosi, kad profesorius Gintautas Mozgeris mielai sutiko dalyvauti tokioje avantiūroje.
Tada jau dvejus metus su trumpomis pertraukėlėmis kūrėme abu: aš užsiėmiau tekstais ir fotografijų paieška, o Gintautas padarė visus žemėlapius, rinko ir analizavo dabartinius miškų rodiklius“, – aiškina vienas iš autorių.
Pagalba išsiplėtė
Lietuvos miškininkas, VDU Žemės ūkio akademijos profesorius Gintautas Mozgeris iš pradžių prisidėjo duomenų, senųjų bei dabartinių žemėlapių rinkimu ir pateikimu, faktų patikra, o vėliau teko padirbėti ir su turiniu.
„Jaučiuosi pamalonintas, buvau pasirengęs padėti ir be autorystės nurodymo. Dirbti duetu buvo konstruktyvu ir veiksminga“, – tvirtina G. Mozgeris.
Jo žodžiais, intensyviausias darbas prasidėjo 2020–2022 m., o vėliau jau vyko dailinimas.
Paklaustas su kokias iššūkiais rengiant leidinį teko susidurti, G. Mozgeris buvo atviras: „Ir dabar, atsivertęs knygą, kai kuriuos duomenis bijau tikrinti, galbūt liko kokių nors techninių klaidelių.
Kai duomenis surenki 2021 metais, 2024-aisias jau pasikeitusi ne tik ji, naujienos, bet galbūt ir požiūris. Juk rašant knygą migrantai, bėgantys iš Baltarusijos per sieną, ar kariniai poligonai buvo vertinami kitaip“, – sako profesorius.
Ar tikslinė auditorija dar gali tikėtis išvysti A. Bruko, kaip autoriaus pavardę, ant kitos knygos viršelio?
„Sumanymų išties turiu, tačiau prisiminus savo gimimo datą, maža tikimybė, kad imsiuosi kapitalinio darbo, nors ko nors smulkesnio – galbūt.
Juk dar į šią knygą buvo galima įtraukti skyrelį apie didžiausią kultūrinį masyvą, sodintą žmogaus rankomis – Kuršių neriją. Jis turi ne tik įdomią istoriją, bet ir gausybę legendų“, – kalba ilgametis miškų žinovas.
Pakartoti neįmanoma
Jei abu autoriai galėtų kartoti pasirinktą temą, ją plėtoti, įtraukti naujas potemes ir duomenis, tai Remigijaus Daugalo indėlio pakartoti neįmanoma.
Tiesa, Valstybinių miškų urėdijos Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas jo nesureikšmina, netgi linkęs sumenkinti: „Nematau, kur čia mano nuopelnas, knygoje – tik vienintelė, viršelio nuotrauka“.
„Lietuvos didžiagirių“ viršelį puošia Karšuvos giria, nufotografuota maždaug prieš penkerius metus skrendant lėktuvu.
„Jei pilotuoju, kokį kadrą padarau nebent telefonu, norint fotografuoti profesionalia technika, reikia skristi dviese. Kiekvienas kadras – išskirtinis ir jo pakartoti neįmanoma.
Priežasčių daug: didelis greitis, ne toks kampas, aukštis, apšvietimas. Norėtųsi tą patį vaizdą užfiksuoti kitu metų laiku, bet net nebandau, nes žinau, kad nepavyks, nes jau esu mėginęs“, – tikina R. Daugalas.
Knygos leidėjas Dainius Šeronas atviravo: nuotraukos „Lietuvos didžiagirių“ viršeliui ieškojo devynis mėnesius.
„Gavau tikrai nemažai nuostabių nuotraukų, bet vis jausdavau, kad čia dar ne ta pati pačiausia, kol nepamačiau R. Daugalo atsiųstosios.
Simboliška – joje užfiksuotas Karšuvos didžiagirės, apie kurią ir rašoma knygoje, vaizdas.
Ir tik spaustuvėje, pamatęs atvirkščią knygos viršelį, pastebėjau, kad ežeriukas, įsiterpęs į masyvą, beveik atkartoja žemėlapį“, – šypsosi D. Šeronas.
R. Daugalas – fotografas mėgėjas, dalyvavęs ne vienoje parodoje, surengęs net autorinių, Tauragės fotografų klubo „Foto jūra“ narys.
„Nors turiu du pomėgius – fotografiją ir sportinę aviaciją – dabar save labiau matau kaip pilotą“, – teigia jis.
Jei reikėtų viršelio nuotraukos kitai knygai apie miškininkystę, tikriausiai Remigijaus archyve nebūtų sunku rasti dar ne vieną nuostabų vaizdą?
„Miško vaizdų turiu mažėliau, nes miškas, kaip masyvas, nėra itin patrauklus pats savaime, jame turi būti koks nors bruožas.
Akimis daugiau ieškau neįprasto vaizdo, man patinka geometrija, mėgstu gaudyti natūralias gamtos įstrižaines“, – pasakoja R. Daugalas.
Gamtos fotografijos varžytuvėse „Gyvos Žemės mintys“ jo nuotrauka „Agrarinė geometrija“ pelnė antrąją vietą ir Mažeikių verslininkų asociacijos prizą.
Tauragės regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas neslėpė: daug metų prireikė, kol atsirado suvokimas, kaip vaizdas atrodys nuotraukoje, nes tai, ką mato akis ir objektyvas, dažnai skiriasi.
„Anksčiau šaudydavau ir pripleškindavau gausybę kadrų, kurių daugumą vėliau ištrindavau. Dabar fotoaparato mygtuką spaudžiu retai.
Nesu mėgėjas manipuliuoti, labiau vertinu natūralumą. Pagražinimo programėlėmis naudojuosi retai, tik kai reikia pataisyti baltą balansą, apkirpti“, – sako J. Daugalas ir patikina, kad „Lietuvos didžiagirių“ viršelio nuotraukos gražinti nė nereikėjo.
