Rugsėjo 15 d. septyniolika Seimo narių iš įvairių Seimo frakcijų: Laurynas Kasčiūnas, Audronius Ažubalis, Paulius Saudargas, Žygimantas Pavilionis, Rimantas Jonas Dagys, Kazys Starkevičius, Vytautas Juozapaitis, Kęstutis Masiulis, Andrius Navickas, Kęstutis Glaveckas, Stasys Tumėnas, Arūnas Gumuliauskas, Rita Tamašūnienė bei kiti kreipėsi į Europos Komisijos Pirmininką Jeaną-Claude’ą Junckerį prašydami nesvarstyti jokių sankcijų migrantų kvotų atsisakančioms šalims.
L. Kasčiūno teigimu, Europos Komisijos vadovas Žanas Klodas Junkeris (Jean Claude Junker) savo metinėje kalboje pabrėžė būtinybę Europai kvėpuoti abiem plaučiais:„rytiniu ir vakariniu“. Procedūrų dėl sankcijų nutraukimas būtų puikus šių žodžių įrodymas praktiniais veiksmais. Migrantų krizė Europoje ir Europos Sąjungos (ES) sprendimai jos akivaizdoje neabejotinai buvo vienas sudėtingiausių iššūkių ES vienybei bei solidarumui. Sprendimas migrantų krizę spręsti pritaikius kvotų sistemą ir paskirstant migrantų srautą tarp ES šalių narių buvo priimtas nepaisant dalies vyriausybių. Juo labiau šiam sprendimui ir ES vykdomai migrantų politikai nepritarė didelė dalis Europos valstybių piliečių. Tokiame kontekste būtina suvokti šio sprendimo sudėtingumą ir trapumą, o taip pat ir situaciją, kurioje yra atsidūrusios pirmiausia savo piliečiams atskaitingos, demokratiškai rinktos šalių narių vyriausybės.
„Vienareikšmiškai remiame ES siekį sukurti bendrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, tačiau atkreipiame dėmesį, kad atviras Bendrijos santykis su globalizacija įgavo pavojingas formas, o vis didesnis Bendrijos sienų atvėrimas visam pasauliui sudaro sąlygas Europos šalyse plisti terorizmui ir milžiniškoms socialinėms įtampoms, todėl tai – tiesioginė grėsmė šalių ir piliečių saugumui“, – dėstoma laiške Europos Komisijos Pirmininkui.
Nors Lietuva laikosi šio susitarimo, tačiau parlamentarai Europos Komisiją ragina gerbti Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir kitų ES narių suverenią teisę nesutikti su migrantų paskirstymo ES siūlymais, siejant ją su nacionalinio saugumo klausimu.
Skelbiame visą Seimo narių laišką Europos Komisijai:
Europos Komisijos pirmininkui
Žanui Klodui-Junkeriui (Jean-Claude Juncker)
DĖL GALIMŲ SANKCIJŲ ES VALSTYBĖMS NARĖMS
Narystė Europoje Sąjungoje ir aktyvus dalyvavimas ją stiprinant buvo vienas didžiausių nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos tikslų, suprantamas kaip istorinio teisingumo atstatymas pilnavertiškai sugrįžtant į Vakarų valstybių šeimą. Kaip šalis, niekada neabejojome šiuo pasirinkimu, stengėmės išnaudoti ES atveriamas galimybes ir būti girdimi priimant Bendrijai svarbius sprendimus. Gerbiame ES pagrindu tapusias sutartis ir tikimės tokios pačios pagarbos iš kitų Bendrijos narių.
Būtent todėl pastarąjį dešimtmetį su nerimu stebime žemyne augantį nusivylimą vieningos Europos projektu. Turime pripažinti, kad pačios ES institucijos priėmė ne vieną sprendimą, prisidėjusį prie Europos visuomenių nusivylimo. Itin sudėtinga institucinė ir teisinė ES sistema dažnai pagimdo tokias situacijas, kurios prieštarauja tam, ką Europos visuomenės ir jų lyderiai laiko teisingu ir demokratišku sprendimu.
Migrantų krizė Europoje ir ES sprendimai jos akivaizdoje neabejotinai buvo vienu sudėtingiausių iššūkių ES vienybei ir solidarumui. Sprendimas migrantų krizę spręsti pritaikius kvotų sistemą ir paskirstant migrantų srautą tarp ES šalių narių buvo priimtas nepaisant dalies vyriausybių. Juo labiau šiam sprendimui ir ES vykdomai migrantų politikai nepritarė didelė dalis Europos valstybių piliečių. Tokiame kontekste būtina suvokti šio sprendimo sudėtingumą ir trapumą, o taip pat ir situaciją, kurioje yra atsidūrusios visų pirma savo piliečiams atskaitingos, demokratiškai rinktos šalių narių vyriausybės.
Vienareikšmiškai remiame ES siekį sukurti bendrą laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, tačiau atkreipiame dėmesį, kad atviras Bendrijos santykis su globalizacija įgavo pavojingas formas, o vis didesnis Bendrijos sienų atvėrimas visam pasauliui sudaro sąlygas Europos šalyse plisti terorizmui ir milžiniškoms socialinėms įtampoms, todėl tai – tiesioginė grėsmė šalių ir piliečių saugumui. Primename, kad 2015 metų gegužę Europos Komisija teikė siūlymus ES imtis bendrų prieš žmonių kontrabandą nukreiptų operacijų Viduržemio jūroje ir stiprinti išorines ES sienas. Tenka apgailestauti, kad šios idėjos nebuvo įgyvendinamos rezultatams pasiekti reikiamu mastu, o ES migracijos politika ir toliau nukreipta į pasekmių valdymą, o ne priežasčių šalinimą.
Šiandien, Europos šalims kilusios realios terorizmo grėsmės akivaizdoje, negalime pamiršti, kad nacionalinis saugumas buvo ir yra kiekvienos ES šalies narės išimtinės kompetencijos sritis. Tai aiškiai parašyta Europos Sąjungos Sutarties 4 ir 5 straipsniuose. Gerbdami ES Vadovų Tarybos pasiektą susitarimą dėl migrantų paskirstymo ES šalyse, kartu privalome gerbti Lenkijos, Vengrijos, Čekijos ir kitų ES narių suverenią teisę nesutikti su migrantų paskirstymo Europos Sąjungoje siūlymais. Nors Lietuva laikosi šio susitarimo, turime suprasti, kad kiekviena šalis turi suverenią teisę dėl atsiradusių objektyvių priežasčių rinktis veiksmus, kuriais užtikrina savo nacionalinį saugumą. Laikome, kad augančios islamiškojo terorizmo grėsmės akivaizdoje ir ypač ryškėjant faktams apie ISIS palaikančių bei šalių tarnybų dėl terorizmo grėsmės sekamų ES piliečių skaičius, vyriausybių sprendimas sienų uždarymą ar migrantų priėmimą traktuoti nacionalinio saugumo klausimu yra pagrįstas ir suprantamas. Neabejojame, kad prievartinis ir šalių suverenumą paminantis sprendimas tik susilpnintų ES kaip vienybės ieškančios bendrijos pamatus ir gilintų regioninį susipriešinimą. Europos vienybę įmanoma stiprinti tik gerbiant ES sukūrusias sutartis, šalių narių pasirinkimus bei demokratiškai rinktų vyriausybių pareigas savo piliečiams.
Tikimės, kad Europos Komisija dalinasi tuo pačiu susirūpinimu dėl ES ateities ir supranta galimą prievartinių sprendimų žalą visų pirma pačiai sąjungai. Sukurti solidarumą tarp tautų ir valstybių yra ilgas ir sunkus darbas, kuriam sugriauti užtenka kelių klaidų. Norėdami jų išvengti, raginame Europos Komisiją nesvarstyti jokių sankcijų migrantų kvotų atsisakančioms šalims, o kartu su jomis sutelkti bendras ES pastangas į migrantų krizės priežasčių šalinimą ten, kur jos kyla.
na va, pagaliau mūsų seimūnai sužibėjo sveika nuovoka. Tai ne tik būdas padėti savo kaimynams, pagerinti santykius su jais, bet ir apginti savo interesus. Kitiems miegaliams seniai laikas priminti, kad mes priėmėme 100 kartų (!) daugiau pabėgėlių nei buvo prašoma. Tik iš artimesnių šalių – pirmiausia Ukrainos. Ten irgi vyksta karas, daug pabėgėlių ir Europa privalo būti dėkinga ne tik žodžiais, bet ir materialine prasme už pabėgėlių srauto stabdymą ir jų priėmimą. Vien Lenkijoje – tai 1,5 mln. O gal tie pabėgėliai antrarūšiai ? – reikia paklausti Junkerio
Va va – pabėgėliai iš Ukrainos yra tikri pabėgėliai, o ne klajokliai.
Tik reikėjo rimčiau – priimti seimo nutarimą atitinkamu klausimu.
Čia niekaip su severenumu nesusieję dalykai, čia solidarumo su tomis šalimis, į kurias plūstelėjo tie pabėgėliai klausimas. Jeigu neima pabėgėlių, tai tos šalys atitinkamą dalį privalėjo atiduoti ES gaunamos paramos, kad ją būtų galima suteikti toms šalims, kurios priėmę daugiau negu priklausytų. Gal, sakau, nelaikytumėte jūs konservatorių kasčiūnai žmonių kvailais…
ES parama skiriama šalims, kurios ekonomiškai atsiliko dėl sovietų okupacijos, šios paramos nei priežastis, nei sąlyga nebuvo taip vadinamų „pabėgėlių“ antplūdis.
Naivoka manyti, kad kas nors politikoje užsiima labdara – už tą “paramą” sajūzas gavo ištisą masę valstybių-narių lėšomis išugdytos “pigios kvalifikuotos darbo jėgos”, kuri, beje, ne tik lengvai integruojasi, bet netgi asimiliuojasi. O eurosajūzo politbiuro reikalavimai, kad kitos valstybės srėbtų jų privirtą košę (ir netgi grasinimai nepaklusnioms “sajūzinėms respublikoms”) neturi VISIŠKAI nieko bendro su jokiu “solidarumu”.
Beje, jei kas dar negirdėjo – puiki N. Faražo kalba sajūzo parlamente, kur šitas klausimas užkabinamas – žr. “Nigelas Farage’as Europos Komisijos pirmininkui J.-C. Junckeriui: „Jūs nieko nepasimokėte!“”.
Niekas kitas nėra tiek kompetentingas atbėgėlių klausimu kaip Lietuva: Lietuva ne tik, kad neatsisako priįmti atbėgėlius, bet pati visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti atsigabentus. Tai,kad prašo nebausti tų, kurie elgiasi priešingai, nei Lietuva – labai kilnu. Bet:, o gal čia paprastas išskaičiavimas – mums daugiau liks ?