Kazachstane pagerbtas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių atminimas

Gegužės 31-ąją, Kazachstane minint politinių represijų aukų atminimo dieną, buvusiame Balchašo lageryje atidengtas memorialas Lietuvos, Ukrainos ir Japonijos piliečių, sudariusių didžiąją dalį Balchašo lagerio kalinių, politinių represijų bei stalininio režimo ir Antrojo pasaulinio karo aukoms atminti.

Lietuvos sumanymu ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro lėšomis pastatytas iškilus ir prasmingas atminimo ženklas simbolizuoja didelę Lietuvos netektį ir liudija tūkstančių plačiose Kazachstano žemėse kalėjusių ir atgulusių mūsų lietuvių bei kitų tautų žmonių skaudžius likimus.

Memorialą suprojektavo architektas Algis Vyšniūnas, įgyvendino architektas Vytenis Rudokas.

Memorialo atidarymo iškilmėse dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo pirmininko pavaduotojas Julius Sabatauskas, Seimo narė Angelė Jakavonytė, Lietuvos ambasadorius Kazachstane Gintautas Vasiulis, Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro atstovai, Garbės konsulas Karagandoje ir Kazachstano lietuvių bendruomenės „Lituanica“ pirmininkas Vitalijus Tvarijonas bei bendruomenės atstovai, Kazachstano parlamento nariai, Japonijos, Ukrainos, Estijos ambasadoriai Kazachstane, taip pat Ukrainos ir Japonijos diasporų nariai, Balchašo miesto vadovai bei čia gyvenantys kazachai.

Iškilmėse prie memorialo buvo padėtos gėlės ir tylos minute pagerbtos represijų Kazachstano žemėje aukos – tūkstančiai žuvusių ir milijonai kentėjusių.

Kalbėjusieji priminė tragišką to laikmečio šiose vietovėse kalėjusių ir priverstinai apgyvendintų įvairių tautų žmonių istoriją.

„Prisilietėme prie labai skaudžios istorijos ir visi trokštame, kad tai niekada nepasikartotų. Deja, ji labai skaudžiai atsikartoja Ukrainoje, kur kruviną terorą vykdo Rusija“, – pažymėjo ne vienas.

Taip pat buvo viešai padėkota kazachų tautai, kuri kaip galėdama padėjo išgyventi Kazachstane represuotiems įvairių tautų žmonėms, dalijosi su jais, ką patys turėjo.

Balchašo lageris – vienas baisiausių sovietų lagerių.

Jo vietoje atidengtas memorialas – trečiasis didelio masto lietuviškojo paveldo įamžinimo projektas Kazachstane:

pirmi du – Spasko memorialas ir Kengyro lagerio aukų atminimo memorialas – apima keliasdešimties valstybių atminimo ženklus represijų aukoms įamžinti.

Balchašo miestas, kaip ir kiti aplinkiniai miestai, pastatytas lietuvių ir drauge su jais kalėjusių kitų tautybių vyrų ir moterų rankomis.

Šiuo metu dar tebestovintys, bet apgriuvę, bebaigiantys sunykti Balchašo lagerio pastatai primena mirties žemę.

Bet jie dar mena ir tą laiką, kaip nepakeliamai sunkiai čia gyveno ir dirbo 1948–1958 m. į Balchašo lagerį iš Komijos, Krasnojarsko krašto lagerių etapais atvežti politiniai kaliniai, iš jų ir lietuviai.

1939–1957 m. prie Balchašo veikė koncentracijos stovykla, iki 1948 m. priklausiusi Karagandos, iki 1956 m. – Stepių lagerių grupėms.

1952 m. kalėjo apie 1000 lietuvių vyrų ir moterų – visuomenės veikėjų, ūkininkų, inteligentų, kunigų, jaunimo.

Jie buvo varomi nepakeliamomis sąlygomis dirbti vario, volframo, molibdeno kasyklose, naujų vario gamyklos korpusų statybose.

Toje pačioje teritorijoje kaliniai ne tik gyveno. Už lagerio tvoros buvo užkasami ir mirusiųjų kūnai.

Po Stalino mirties gavę reabilitacijas, dauguma kalėjusių su šeimomis grįžo į Lietuvą.

Bet nemažai jų dėl įvairių priežasčių pasiliko gyventi čia.

Nemažai jų atgulė amžiams šioje žemėje.

Apsilankymo metu lietuvių delegacija represijų aukų atminimą pagerbė apsilankydama ir kituose memorialuose.

Ji taip pat susitiko su Kazachstano Respublikos vietos valdžios ir nevyriausybinių organizacijų atstovais Astanoje, Balchaše ir Karagandoje.

Susitikimo metu jiems buvo padėkota, kad palaiko lietuvių sumanymus.

Kazachams nesvetimi lietuvių išgyvenimai dėl totalitarinių režimų aukų, nes Kazachstane 1931–1934 metais golodomoro metu mirė apie 4,5 milijono jų tautos žmonių.

Jautrus ir nuoširdus susitikimas įvyko Karagandoje su lietuvių bendruomene.

Kazachstane šiuo metu gyvena maždaug pustrečio šimto Lietuvos pilietybę turinčių mūsų tautiečių.

Seimo narė Angelė Jakavonytė pažymi:

„Apsilankymas Kazachstane, memorialo atidengimo akimirkos, lankymasis Balchašo ir kituose miestuose, pastatytuose lietuvių ir drauge su jais kalėjusių kitų tautybių vyrų ir moterų rankomis, susitikimas su lietuvių bendruomene Karagandoje buvo labai jaudinantis ir sunkus psichologiškai.

Buvo jautru pabūti tose vietose, kur buvo kalinami nekalti Lietuvos, Japonijos, Ukrainos, Estijos žmonės.

Kai ėjom per buvusių lagerių teritoriją, buvo graudu iki ašarų.

Ėjom mirties žeme, nes ten visur masiniai kapai.

Tiesiog ore tvyro nenusakomas garsas, nuo kurio spengė ausyse.

Baisu net pagalvoti, kokiomis sąlygomis kaliniai gyveno – čia net žolė neauga, aplink tik uolienos.

Vasarą didžiausias karštis, o žiemą – šaltis“.

Seimo narė A. Jakavonytė didelę padėką išreiškė lietuvių bendruomenei „LITUANICA“, puoselėjančiai sovietinių represijų aukų atminimą, ir jos pirmininkui bei Garbės konsului Karagandoje Vitalijui Tvarijonui.

Taip pat Lietuvos Respublikos ambasadoriui Kazachstane Gintautui Vasiuliui už sumanymus stiprinant Lietuvoje ir Kazachstane gyvenančių lietuvių bendradarbiavimo ryšius.

Dėkojo ir vietos valdžiai, kurie pritaria ir prisideda prie represijų aukų atminimo saugojimo ir įamžinimo.

„Ypatingai jaudinanti akimirka buvo, kai mus svetingai pasitiko lietuviai, pasipuošę tautiniais drabužiais.

Prisiminiau tėčio pasakojimą, kaip jie lageryje ir tremtyje laukdavo atvykstant lietuvių, vaišindavo, kuo turėdavo.

Jaunesnės kartos lietuviai, deja, jau nebemoka kalbėti lietuviškai, nes lietuvių kalbos jų nebuvo kam mokyti.

Kai atsirado nuotolinis mokymas, jie mokosi lietuvių kalbos.

Daug bendravome, jie sakė, kad norėtų grįžti į Lietuvą, nes kad ir kiek metų begyventų, vis tiek jaučiasi ten svetimi.

Bet baiminasi, ar Lietuvoje gaus socialines garantijas.

Palinkėjau, kad Lietuvos ir Kazachstano lietuvius nepaisant atstumo, jungtų tvirta bendrystė“, – sakė ji.

Seimo narė A. Jakavonytė pabrėžia, kad Lietuvai labai svarbu išsaugoti didelę istorinę ir memorialinę vertę turinčias kapavietes, pagerbti lietuvius, kentėjusius ir žuvusius Kazachstano lageriuose.

Labai svarbu, kad savo tautiečių istorija domėtųsi ir vietinės lietuvių bendruomenės, ypatingai jaunimas.

Tačiau taip pat svarbu susigrąžinti į Lietuvą šioje valstybėje gyvenančius lietuvius ir padėti norintiems grįžti.

Prieš mėnesį Seime posėdžiavusi Lietuvos Respublikos Seimo ir Pasaulio lietuvių bendruomenės komisija apsvarstė daug Lietuvos diasporai svarbių klausimų.

Pirmenybinis klausimas – sustiprinti ir išplėsti valstybės ir diasporos ryšį, dialogą bei partnerystę, siekiant skatinti tautinės tapatybės ir lietuvybės užsienyje išsaugojimą ir puoselėjimą, sudaryti sąlygas aktyvesniam diasporos dalyvavimui kuriant gerovę ir saugumą Lietuvoje bei grįžimui į Lietuvą.