Lenkijos sostinėje, Karališkųjų Lazenkų muziejuje, įteikti apdovanojimai už svarų indėlį puoselėjant Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą, dialogo palaikymą bei tarpusavio supratimą.
2026 metų apdovanojimų laimėtojai, įvertinti premijomis
Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų direktorius dr. Vydas Dolinskas, baltarusių istorikas prof. Aliaksandr Smalianchuk, Žalgirio mūšio muziejaus direktorius dr. Szymon Drej ir Ukrainos poetas, rašytojas Andrij Lubka.
Pasak V. Dolinskui apdovanojimą teikusio Lenkijos ir Lietuvos dialogo bei bendradarbiavimo forumo vadovo, Vyriausiojo senųjų aktų archyvo (Archiwum Główne Akt Dawnych (AGAD) Varšuvoje direktoriaus Roberto Kostro, „dėl tokių žmonių darbo mūsų valstybes vėl vienija bendra atmintis ir bendros vertybės. Esame dėkingi už V. Dolinsko indėlį kuriant gerus Lietuvos ir Lenkijos santykius“.
Apdovanojimą nuo 2015 m. skiria šimto Lenkijos rašytojų, istorikų, menininkų, žurnalistų ir dvasininkų įsteigtas Lenkijos ir Lietuvos dialogo bei bendradarbiavimo forumas.
Kartu su Lenkijoje paskelbtais laimėtojais apdovanojami ir Lietuvoje išrinkti Jeržio Giedroico (Jerzy Giedroyc) dialogo ir bendradarbiavimo forumo laimėtojai. Renginio bendrarengėjai – prof. Bronislavas Geremekas (Bronisław Geremeko) fondas, Karališkųjų Lazenkų muziejus, o strateginis partneris – PZU.
Lenkijos ir Lietuvos dialogo bei bendradarbiavimo forumas šių metų laureatu išrinkęs V. Dolinską apdovanojimą skyrė už telkiančią veiklą istorijos ir kolektyvinės atminties srityje. Taip pat už vienos svarbiausių vietų Lietuvos kultūros ir atminties žemėlapyje atkūrimą – Valdovų rūmų muziejų.
Jo indėlis į Lietuvos istoriją, kultūrą ir tapatybę šiandien yra neginčijamas. O veikla stiprina šimtmečius Lietuvą su Lenkija siejusios istorijos ir paveldo, bendrystės sklaidą.
Tiesa, įteikiant apdovanojimą pažymėta, kad nors ir „kai kuriuos istorijos įvykius interpretuojame skirtingai, tačiau mus vienija bendras materialinis paveldas, politiniai ir pilietiniai kultūros papročiai. Taip pat ir kultūra plačiąja prasme, minties ir dvasios ryšiai“.
V. Dolinsko mintys
Laimėtojas dr. V. Dolinskas sutiko išsamiau pasidalyti mintimis apie gautą apdovanojimą ir bendradarbiavimą su Lenkijos kultūros institucijomis.
Lenkijos ir Lietuvos dialogo bei bendradarbiavimo forumo apdovanojimas pirmiausia yra visos Valdovų rūmų muziejaus bendruomenės veiklos įvertinimas.
Muziejus – ne vien vadovas
Čia dirba daug atsidavusių profesionalų, kurie savo darbu grąžina iš mūsų atminties bandytą ištrinti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, bendrą Lietuvos ir Lenkijos paveldą. Taip pat tiesia santykių ir bičiulystės tiltus, vykdo bendrus projektus, tampa bičiuliais.
Malonu, kai žinai, kad ankstesniais metais šiuo apdovanojimu buvo pagerbti Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus, poetas ir publicistas prof. Tomas Venclova, istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, ilgametė kultūros atašė Lenkijoje Rasa Rimickaitė.
O Lietuvoje veikiantis Jerzy Giedroyc dialogo ir bendradarbiavimo forumas yra po mirties įvertinęs Lenkijos Prezidento Lecho Kačinskio (Kaczyński), žinomo lenkų pasipriešinimo judėjimo dalyvio, istoriko, eseisto Adamo Michniko, Lenkijos instituto Vilniuje vadovės dr. Malgožatos Kasnerės (Małgorzatos Kasner) ar kunigaikščio Motiejaus Radvilos nuopelnus.
Prasidėjus karui Ukrainoje, abu šie forumai, lietuviškasis ir lenkiškasis, ėmėsi teikti bendrą premiją ukrainiečiams, o nuo šių metų – ir baltarusiams, žodžiu, visoms keturioms svarbiausioms tautoms, Abiejų Tautų Respublikos papročio įpėdinėms.
Lenkijos ir Lietuvos bendradarbiavimo forumas, kaip ir Jeržio Giedroico (Jerzy Giedroyc) dialogo ir bendradarbiavimo forumas Lietuvoje, yra žinomi tarptautinių konferencijų, diskusijų rengėjai. Tų renginių tikslas – stiprinti abiejų tautų bendradarbiavimą ir pasitikėjimą.
Tokiuose susitikimuose aptariami istoriniai teisingumo klausimai, jie kartais susiję ir su Valdovų rūmų muziejaus parodomis, archeologiniais, istoriniais tyrimais. Kalbama apie bendradarbiavimą tarp Lietuvos ir kitų Abiejų Tautų Respublikos tautų, giliau aptariami bendri ryšiai ir kultūros paveldas.
Pavyzdžiui, vienas iš tarp lenkų diskusijas sukėlusių klausimų buvo dėl šiemet Lietuvos nominuoto laimėtojo – Žalgirio mūšio lauko muziejaus direktoriaus dr. Simono Drėjaus (Szymon Drej).
Lenkai stebėjosi, kodėl Lietuvos forumo nariai pasirinko nominuoti nedidelio Lenkijos muziejaus vadovą. Lietuviai atkreipė dėmesį į tai, kad šis Lenkijos muziejus yra svarbus lietuviams ir gausiai lankomas. Be to, jame žinios pateikiamos ir lietuvių kalba.
Laimėtojas leido Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai Žalgirio mūšio lauke atidengti atminimo akmenį. O anksčiau esu ir pats tarpininkavęs dėl to, kad būtų galima šalia Jogailos biusto pastatyti ir Vytauto biustą.
Žalgirio mūšio interpretacijos
Ir šiaip, Žalgirio mūšio interpretacijos, galima sakyti, yra šių laikų pasiekimas. Nes prieš šešerius metus mūsų išleistoje Sveno Ekdahlio knygoje „Ieškant 1410 m. Žalgirio mūšio lauko. Nauji 2014–2019 m. tyrimai su metalo ieškikliais“ buvo patikslinta, kad kariuomenės Žalgirio mūšio lauke stovėjo ne visai tose vietose, kurias buvo nurodęs Janas Dlugošas (Długosz) ir kurias vėliau įtvirtinto kiti lenkų istorikai.
Paaiškėjo, kad ir paminklai pastatyti ne visai ten, kur vyko mūšis. Kaip žinoma, prof. S. Ekdhalis jau anksčiau buvo įrodęs, kad lietuviai iš Žalgirio mūšio nepabėgo. Tai buvo sąmoningas manevras, daugiausia ir nulėmęs mūšio pergalę.
Šią S. Ekdahlio teoriją Lenkijos istorikai ilgai ignoravo, priešinosi profesoriaus įžvalgoms apie kariuomenių judėjimo kryptis, mūšio vietą ir eigą, todėl Valdovų rūmų muziejus išleido knygą keturiomis kalbomis, kad ir lenkai galėtų pasigilinti į prof. S. Ekdahlio nuomonę, pagrįstą ir archeologinių tyrinėjimų duomenimis.
Galų gale Lenkija pripažino šį tyrimą, apdovanojo prof. S. Ekdahlį, o nauja Žalgirio mūšio interpretacija atsispindi ir Lenkijos muziejuje. Tai yra mums svarbus istorinio teisingumo atkūrimas, bendravimo ir bendradarbiavimo, kolegiško dialogo ženklas.
Žalgirio mūšio tyrimai
Aštrių klausimų, tokių kaip istorija apie Žalgirio mūšio tyrimus, pasitaiko pakankamai retai, tačiau visada gelbėja lietuvių posakis „Kaip šauksi, taip atsilieps“.
Jeigu dėl ko nors nesutariame, geriausia pajuokauti, bet kartu pasakyti ir savo nuomonę. Po kokio penkto ar šešto karto, žiūrėk, tavo nuomonė priimama.
Su taikaus dialogo, bendradarbiavimo formų paieškomis susiduriame kasdien. Jeigu istoriją vertinsi kategoriškai, bandysi dalytis, kai ką priskirsi tik sau, Lietuvai, anksčiau ar vėliau turbūt ką nors užgausi ir staiga susidursi su pasipriešinimu.
Su Lenkija gyvenome Abiejų Tautų Respublikos sąjungoje, tad teisingiausia būtų pripažinti, kad tai yra bendras abiejų šalių istorijos ir kultūros paveldas.
Tada ir priešas, ypač iš Rytų, kuris nori skaldyti, pjudyti, pykdyti vienus su kitais, praranda ginklą: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija liudija, kad Lietuvai susiginčijus su Lenkija dėl kokių nors klausimų, Maskva palaikydavo silpnesnę pusę, ir ne todėl, kad linkėjo gero, bet todėl, kad nebūtų vienybės ir santaros tarp Lietuvos ir Lenkijos.
Žinoma, požiūriams išsiskyrus, Valdovų rūmų muziejus parodose, jų kataloguose ir kituose leidiniuose, konferencijose, renginiuose visada korektiškai pristato lietuvišką poziciją.
Mes nesakome, kad Potockiai – lietuvių giminė, nors kai kurie Potockiai Lietuvoje užėmė aukštas pareigas, bet kartu stebime, kad, pavyzdžiui, Sapiegų ar Radvilų lenkai nevertinti kaip lenkų giminių šiandienine prasme, nes tai yra Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės, dažnai etninės lietuviškos kilmės.
Jei šiandien Lietuva neturėtų atkurtų Valdovų rūmų, nežinau, ar kuri nors kita institucija sugebėtų taip nuosekliai dirbti grąžinant mums Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją ir paveldą, pabrėžti istorinius europinius ryšius.
Valdovų rūmų muziejaus ryšiai
Su lenkais, kaip ir su ukrainiečiais, baltarusiais, esame buvę vienoje valstybėje, todėl natūralu, kad Valdovų rūmų muziejus turbūt daugiausia ryšių turi toje Abiejų Tautų Respublikos ar net Jogailaičių imperijos erdvėje, kur yra Lenkija, Ukraina, Baltarusia, Čekija, Vengrija, Slovakija, Vokietija.
Esame skaičiavę, kad vien Lenkijoje mūsų partnerių yra apie 100 institucijų. Tai ne tik muziejai, bet ir bibliotekos, archyvai, privatūs rinkiniai, fondai, kaip Osolinskių, bažnyčios, vienuolynai, privatūs rinkėjai.
Vien tik didikų Pacų giminei skirtoje parodoje buvo gauti eksponatai iš 25 Lenkijos institucijų, o dar maždaug 10 ar 15 institucijų atstovai dirbo prie katalogo tekstų.
Valdovų rūmų muziejaus eksponatai taip pat laukiami Lenkijoje, papildo kaimyninės valstybės kultūros istorijos kuriamus pasakojimus – tai ir paveikslai iš dr. Prano Kiznio dovanotos galerijos, ir vienintelis Lietuvoje Žygimanto Augusto heraldinis gobelenas, esame Lenkijos atminties institucijoms skolinę ir archeologijos radinių.
Kuo galime, tuo dalijamės, ir labai džiaugiamės, kad tokie Lenkijos muziejai kaip Krokuvos Vavelio karališkoji pilis ar kitos institucijos mums faktiškai niekada nėra pasakę „ne“.
Mus sieja kelių šimtų metų istorija, mūsų mentalitetas, civilizacinis požiūris yra pats artimiausias, be to, jungia katalikiškasis paprotys.
Jogailaičių dinastija
Dar studijų metais stebėjausi, kodėl Krokuvoje taip gerai jaučiuosi. Vėliau tą patį pajutau daugelyje Vidurio Europos miestų, kurie priklausė ar buvo susiję su Jogailaičių dinastija. Taip pat Romoje – visur dirbo tie patys meistrai, kūrėsi tie patys papročiai, panaši architektūra, miestų struktūra.
Pas mus daug kas sunaikinta, mažiau grožybių, smulkių detalių, tačiau nuvykęs į mažiau nuo Maskolijos nukentėjusius kraštus net gali įsivaizduoti, kaip tai galėjo atrodyti Lietuvoje. Žodžiu, bendraudami, kartu veikdami mes galime viską.
Parengta pagal Valdovų rūmų muziejaus pranešimą
Lenkijos apdovanotojo V.Dolinskio veikloje matyčiau tą “prakeiktą lietuvišką nuolankumą”, paliekantį Vasario 16-osios Lietuvą be savo istorijos. Juk per visą istorinį laikotarpį po Krėvos unijos Lietuvoje buvo jėgų, kurios veikė, kad būtų atkurtas valstybinis Lietuvos suverenumas, Lietuvos karalystė. Po šimtmečių tai įvykdė J.Basanavičiaus vedama ir pirmininkaujama Lietuvos Taryba 1918 m. Vasario 16-osios aktu, priimtu Vilniuje. Tokiu atveju Lietuvos istorija yra tų tautos jėgų šimtmetinis gyvenimas, veikimas siekiant lenkybės, rusybės smaugiamos lietuvybės išlaikymo, suverenios Lietuvos valstybės atkūrimo. V.Dolinskio vadovaujamo muziejaus veikloje Vasario 16-osios lietuviškos istorijos principo ne tik kad nesimato, bet ir yra akivaizdu, kad muziejaus yra kuriama lenkiškų šlėktų istorija, t.y. Lenkijos istorija. Tad sakyčiau, kad Valdovų rūmų muziejus ne Lietuvą Lietuvoje, o Lenkiją joje kuriantis yra. Tad, ar valstybės vadovui G. Nausėdai šitai nesimato, ar LRT “laisvasis žodis” tokiu atveju nėra lenkiškas? Gal pagalvotume…
Rūpinantis Lietuvos istorija, derėtų rūpintis ir originalia archaiškiausia indoeuropiečių kalbų grupes šakoje,- lietuvių kalba. Tuo pačiu ir kabutes rašyti pagal lietuvių, o ne kitų kalbų, rašybos reikalavimą.
Užknisai su tomis kabutėmis – taip telefonas rašo ir nieko čia nepadarysi.
O štai paties “originalia, archaiškiausia” verti dėmesio.
>Visi rašome telefonu, bet ne visi žino, kad reikia laikytis rašybos taisyklių.
>Įdomiausia
Rašau taip todėl, kad tekstą suprastų kitakalbiai, gebantys skaityti lietuvių kalba, nors lietuviškai rašyti jie ir nemoka. Pavyzdžiui, rusai. Dėkoju.
Pataikauti valstybinės kalbos unikalumo sąskaita , manau, yra žema.
Tai – nėra pataikavimas. Ta yra draugiškumas. Prosit!
Lenkija atnešė mums krikščionybę su įrėmintais 10 Dievo įsakymų (Romos katalikų bažnyčios interpretacija). Nors tie 10 įsakymų pažįstami mums, lietuviams, buvo prigimtinai. Atvykę Europon chazara,i iš ten, kur vyravo tengizmas sumišęs su judaizmu, to meto Popiežiaus buvo “perkrikštyti” į katalikybę ir gavosi kad, jeigu Dievas žmogui sutvėrė Žemę, tai, kiek jos atvykę chazarai (vėlesni lenkai) jos užims, tai tiek jos savo žinioj ir turės. Popiežius, platinant katalikybę, lenkų kunigams nurodė Dešimt Dievo įsakymus platint dorai, t. y. nevartojant jėgos. Tačiau KANTRYBĖS, juolab kad lenkai nemokėjo lietuvių kalbos, gerai apginkluotiems chazarų kunigaikštukams buvo mažai, todėl jie ėmėsi plėst teritoriją tol, kol nuo 1 a. po Kr. iki dabar Lenkiją ištiko teritorinis šokas, – okupacijos keliu jie atsidūrė dabartinėse ribose. Konkuruojant, tačiau, su krikščionimis germanais, – sutartinai su vokiečiais lenkai “auklėjo” baltiškų genčių prūsus taip pat ir sūduvius (suvalkiečius). Žmonių planetoje buvo nedaug: 1.410 m. Žalgirio mūšio metu (Tobos ugnikalnio išsiveržimas Sumatros saloje 70.000 m. atgal) Žemės rutulyje gyveno vos 425 mln. gyventojų ( kn. “Istorija pareinant į Lietuvą” p. 54; paimta iš “World atlas, Kingfisher London/2003”). IŠVADA: P. Skuto sakymas, jog “V. Dolinskio vadovaujamo muziejaus veikloje Vasario 16 – osios istorijos principo ne tik kad nesimato, bet ir yra akivaizdu, jog muziejaus yra kuriama lenkiškų šlėktų istorija su klausimu: “Ar valstybės vadovui G. Nausėdai šito nesimato?”, turi racionalų pagrindą. Kitaip sakant, ar Jo Ekscelencijos užantyje nėra įsitaisęs gyvent kažkoks “gegužiukas”?, – tikinčiajai Lietuvos visuomenei kelia nerimą.
Sveikinimai gerb. Valdovų (Karalių) rūmų direktoriui!
Bendradarbiauti reikia, bet kad tik tai nepavirstų papirkinėjimu.
Valdovų rūmuose teko matyti berods XII amžiaus baltų genčių gyvenamų vietų žemėlapį. Mano nuomone, jis nėra tikslus, rodo per mažus baltų genčių gyventus plotus. Jotvingių plotai žemėlapyje nesiekia Nauros upės aukštupio, lietuvių plotas pietuose vos peržengia Nemuną ( neva lietuvių gyventa tik aplink Zietelą,nors toli į pietus nuo Nemuno lanko randame Rodiški, Bukštava, Vainilaviči ( Vainilaičiai? palyg. Vainius, Gird-vainis ), Goli ( Galai?), Vialikija Eismanty, Jatauty, Mantauty, Taucvily, Mizgiri,Jundzily, ), rytuose lietuvių plotai nesiekia Beržūnos ( Berezinos) upės aukštupio.nors netoli aukštupio randame Vitovtcy, Šilency ( Šilėnai?), Šily, Žemoisk. Prie pat Minsko- Antaniški, Daunary, Skirmantava, Baubli, Pelikšty kiek tolėliau į vakarus- Petriški, Gerveli, Dauguli, Kiršy… Net prie Polocko yra vietovė Antoniški. Manau, Valdovų rūmų vadovams reikėtų remtis akad. Z.Zinkevičiaus tyrimais ir patikslinti tą žemėlapį, kad lankytojai nebūtų galimi klaidinami netikslių istorinių faktų.
Pirmiausiai Lietuvai derėtų teisingai išsiversti pavadinimą Rzeczpospolita obojga narodow, o tada istoriškai samprotauti kas tai buvo per darinys. Iki Liublino unijos LDK buvo kaip Lenkijos karalystės dalis, jos provincija. Joje buvo lietuviai, rusėnai, ukrainiečiai, taigi trys tautos, o kur dar lenkiškoje karalystės dalyje buvusios tautos. Taigi Lenkijos karalystėje buvo ne dvi tautos, jų buvo 5-6. Liublino unijos dokumentai byloja, kad siekta pereiti prie vieningos tautos kūrimo politikos Lenkijos karalystėje. Tokiu atveju Rzeczpospolita obojga narodow teisingai būtų versti Tarpusavė tautų respublika (TTR). Apie Lietuvos “dvasinę bendrystę” su Lenkija negali būti nė kalbos, kai per tą “bendrystę” iš lietuvių kalbos plotų, lietuvybės liko tik skutai. V.Dolinsko bendrumo su Lenkija santykiai, manau, trukdo lietuvybei subresti valstybiškai, suvereniškai. Taigi yra atitinkamai keistini.
Pavadinime ,,Abiejų tautų respublika” turima galvoj politines tautas – LDK ir Karūna. Karūna – tai buvusi Lenkija. Abiejų tautų respublika, lenkų aukštuomenės požiūriu, tai naujoji Lenkija. Prisijungusi LDK. Lietuva jiems buvo tiesiog istorinė liekana, kaip mums koks nors Sėlių kraštas ar Žemaitija. Ir taip elgiasi visos stipresnės tautos, ir mes patys silpnesnių tautų ar genčių atžvilgiu. O slavai tuo labiau. Nes jie yra ateiviai. Lenkijoj lenkai yra tas pats, kas ispanai ar anglai Amerikoj.
Žmonės pagal politinius požymius tautomis nevadinami. Be to, Lenkijos karūna buvo suprantama kaip visi Lenkijai priklausantys gyventojai. Tokiu atveju manyti, kad pavadinimas ,,Abiejų tautų respublika” yra suprastinas kaip turint galvoj – LDK ir Karūna, yra gryniausias prasimanymas. Be to, žodis ‘obojga’ pavadinime yra vienaskaitoje.
O kaip žodis ‘obojga’ bus daugiskaitoje?
O kodėl ‘obojga’ ne vienaskaitoje esąs?… Juk jis derintas su žodžiu ‘narodow’ – tauta, kuris, akivaizdu, yra vienaskaitos vardininkas. Plg.’-ow/-aw’ galūnes Waršaw- Varšuva, Pilau – Pilava ir t.t.
“Waršaw- Varšuva”, “narodow”- vienaskaitos vardininkas – š kur tokios ‘puikios’ lenkų kalbos žinios 🙂 ?
Patikslinu: iš kur?
Ar, pvz., prancūzai vadinami tauta ne pagal politinį požymį ?
Kieno buvo suprantama, kad Karūna tai visi Lenkijai priklausantys gyventojai ?
Kaip žinoma pavadinimas ‘prancūzai’ radosi iš germanų genties frankų pavadinimo. LDK buvo Lenkijos karalystės dalis, tokiu atveju likęs pavadinimas ,,Karūna Polska” sako, kad juo apimami visi karalystės gyventojai. Tai matosi ir iš Liublino unijos priimtų dokumentų.
Tai kaip dėl to ‘obojga’ ? Kokia bus šio žodžio daugiskaita?
Žmonės vadinami tautomis ne tik pagal kilmę ar tikėjimą, bet ir pagal pilietybę, t.y. pagal politinį požymį.
Rusėnai ir buvo dabartinių ukrainiečių protėviai, dabartinių gudų protėviai buvo rusėnai, jotvingiai, lietuviai ir latgaliai.
Rusėnų kalba, iš esmės senoji rytų slavų kalba su gausiais lietuviškos kilmės žodžiais ( aš-az o ne ja, esu- esmi, o ne jestem, pirštas-perstj, o ne palec), vartota ir LDK raštuose , labiau panaši į ukrainiečių, o ne gudų kalbą.
Rusėnai iki šiol gyvena vakarų Ukrainoj ir rytų Slovakijoj. Jie save laiko atskira tauta ir daug kuo labai panašūs į lietuvius. O dabartiniai ukrainiečiai yra įvairių tautų mišinys. Tai matosi net išvaizdoj.
Rusinai yra ukrainiečių tautos etninė grupė, jų “kalba” yra ukrainiečių kalbos tarmė, sovietų laikais įvardinta, kaip kalba, galimai norint skaldyti ukrainiečių tautinę vienybę. .Panašus atvejis su ‘ moldavų’ kalba, kuri po sovietų sąjungos žlugimo vadinama rumunų kalba . Dėl išvaizdos, tai ir lietuviai būna įvairūs – vieni šviesiaplaukiai pilkaakiai ar mėlynakiai, kiti juodaplaukiai rudaakiai ar žaliaakiai ir pan.
Imperijos, aišku, stengiasi jų valdomas tautas skaldyti. Bet pačių žmonių nuomonė yra lemiama. Jei slovakai save laiko atskira tauta nuo čekų, tai jų pasirinkimas. Tas pats su serbais ir kroatais. Ir tas pats su rusėnais ir ukrainiečiais.
Berods toks putinas aiškino, kad rusai , baltarusiai ir ukrainiečiai yra viena tauta?
Stipresnės tautos, nežiūrint kas joms vadovauja, kai jiems naudinga, tautas sujungia ar atskiria.
Ką Valdovų rūmų muziejaus vadovas pasakytų apie tokius pareiškimus? :pl.wikipedia.org/wiki/Litewska_okupacja_Wileńszczyzny
Kai pagalvoju apie lenkus, kalbas apie bendrystę su Lenkija, apie kažkada buvusią bendrą valstybę, neseniai dažnai kartotą, o dabar pritilusį pasakymą apie strateginį partnerį, man visuomet atgimsta faktas, kad 1920 m. šis kaimynas išdavikiškai užpuolė Lietuvą. Su šiuo kaimynu vyko karas dėl užgrobtų teritorijų. Jos gal būt būtų išlaisvintos, jeigu ne tų laikų Tautų Sąjunga būtų privertusi Lietuvą nutraukti kovas. Lietuva paklausė “geradarių” patarimų ir 20 metų žiauriai okupacijai paliko savo valstybės dalį. Piktu atgarsiu atsiliepia ir 1938 m. Lenkijos ultimatumas atkurti diplomatinius santykius. Jeigu ne, Lenkija puola Lietuvą. Tokie prisiminimai man niekad neleistų iš tos šalies priimti kažkokias dovanas. Bet kai kas tokias dovanas maloniai priima.
Štai tokią informaciją Lietuvoje skleidė Lenkijos televizijos kanalas TVP Vilno “Rozkaz rozpoczęcia operacji ppłk Krzyżanowski wydał 26 czerwca 1944 r. Polskie dowództwo zamierzało przejąć Wilno przed wejściem Armii Czerwonej, aby pokazać, że Polacy walczą o własne ziemie i są gotowi objąć nad nimi kontrolę administracyjną” wilno.tvp.pl/87683475/81-rocznica-operacji-ostra-brama-heroiczna-lecz-tragiczna-walka-o-wilno
Vilnius, anot to tv kanalo- Vilnijos sostinė, kurią vadavo armijos krajovos kareiviai, norėję parodyti, kad lenkai kovojo už savo žemę….
Lietuvos “Kultūros ministerija dėl mažinamo „TVP Wilno“ finansavimo: reikia stiprinti medijų rėmimą” lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/2786057/kulturos-ministerija-del-mazinamo-tvp-wilno-finansavimo-reikia-stiprinti-mediju-remima?srsltid=AfmBOorx7dHaGKP-NchkbsxKW8eRM9rXICfXtp0CCjGOkYBWWSTtpJuI
Ar Lietuvos Kultūros ministerija rems tokio pobūdžio informacijos skleidimą?
Argi lenkai nežino, kad Vilnius ne Vilnijos, o Lietuvos istorinė sostinė? Tuomet gaila jų.
Gal visgi apie Vilnių drįstute sakyti, kad jis – lietuvių ar karališkosios Lietuvos istorinė sostinė.
Armija Krajova Lenkijoje garbingai kovojo partizaninį karą prieš vokiškuosius užkariautojus. Tačiau Lietuvoje ji buvo nukreipta ne prieš vokiečius, o prieš lietuvius. ,,Lietuvos aide’’ buvo publikacija ir įdėta nuotrauka, kaip lenkai šeimomis žudė lietuvius, net kūdikių nepagailėjo. Iš viso buvo nužudyti 300 taikių lietuvių.
Lenkų – tai pati negražiausia iš visų slavų kalbų, o ir raštas sunkiai įskaitomas dėl daugybės priebalsių vartojimo. Lietuvių ka’bos rašto raidės moderniško stiliaus, todėl lengvai ir greitai perskaitomos
Puikiai žinome (žr. internetą), jog 1992 m. kult8rinis UNESCO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia kalba pasaulyje. Antrą ir trečią vietas tuo tarpu užėmė norvegų, o trečioje vietoje – italų kalba. 1992 m. kultūrinis UNESCO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia kalba pasaulyje. Lietuvių kalbos rašto raidės (Gintaras) moderniško stiliaus, todėl lengvai ir greitai perskaitomos
– Prosit!
O Prosit! – gražiausias lietuviškas žodis ?
>+++
Lotyniškas žodis, turintis prasmę “į sveikatą”, “būk sveikas”, šampano taurėms skambant taipogi. Prosit!
P. S. Šis žodis lotyniškai tariasi kaip Prozit! Sėkmės.
O kaip lotyniškų posakių naudojimas padeda puoselėti lietuvių kalbą ?
>+++
Visas medicinos mokslas remiasi neutralia lotynų kalba ir jos gramatika. Atskirais atvejais ji praturtina šnekamąją lietuvių kalbą, taip padėdama bendram lietuvių kalbos puoselėjimui. Gal buvote kada mūsų katalikų bažnyčioje ir klausėtės mišių? Kunigai ten protarpiais irgi naudoja lotynų kalbą.
P. S. Lotynų kalba praturtina ir rusų kalbą. Pavyzdžiui, keiksmažodžiu bl…!
Beveik visas dabartinis mokslas naudoja anglų kalbą. Gal buvote kada nors tarptautinėse sporto varžybose ar koncerte – ten dažniausia naudoja anglų kalbą. Kaip kažkada sovietijoje – rusų kalbą. Ir kaip tai praturtina šnekamąją lietuvių kalbą ? Kad visi vaikai jau išmoko sakyti Vau ?
Rimgaudui vertėtų rūpintis lietuvių, o ne kitomis kalbomis.
Taip vertėtų, kaip ir V. Dolinskui rūpintis Lietuvos lietuviška, o ne Lietuvos šlėktų lenkiškos tarnybos istorija.
Kur jau čia man… Lietuvių kalba rūpinasi ištisas Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Pavyzdžiui, jo atstovas VU humanitarinių mokslų daktaras Dainius Razauskas, taip rašo: “Senojo tikėjimo tradicija “Romuvos” bendruomenėje Lietuvoje nėra “rekonstruojama” ar “mėgdžiojama” – tai natūrali mūsų protėvių religijos tąsa, giliai įsišaknijusi baltų sąmonėje” (kn. “Istorija pareinant į Lietuvą”, Klaipėdos universiteto leidykla/2023). Dėkoju.
Be abejo. Kiekvienas esame baigę mokyklą ir turime rūpintis savo kalba. Rašomąja ,- taip pat. Ir nemokšiškumo ar abejingo požiūrio į kalbos unikalumą neteisinti niekuo.
Neužtenka vien puoselėti lietuvių kalbą, bet būtina ir rūpintis, kad apgynus ją, jog koks istorinis lenkas ar ruskis vėl nenušluotų jos.
>Ne visai
Mokyklą baigiau su spragomis penktoje ir šeštoje klasėse. Mat, ne savo noru 2 metus gyvenome Vorkutoje, kur privalėjau ne tik kad domėtis, bet ir mokytis rusų kalbą kaip reikiant. Tam, kad geriau sektųsi, atskiri bendraklasiai vadindavo mane “buržuaznyj nacionalist”, “bandit” arba “nemčūra (vokietpalaikis)”, įsodindami pakeliui mėlynes veide, o visą tą procesą lydėdavo rusiški keiksmažodžiai, tame tarpe ir “bl..!”. Kū tu čia, žmogeli, daugiau ką ir begali pasakyti..
Mokytis niekada nevėlu.
P. S. Su rusų gentainiais lenkais muštis irgi neteko, – dar prieš Nepriklausomybę kirtus Lenkijos sieną prie didelio namo, pasitinkant, įskaičiau užrašą “Shykna litewska”. Sustojus, išlipau iš mašinos, priėjau prie namo ir paklausiau praeivį: “Kas tai užrašė?”. Tas truktelėjo pečiais ir pasitraukė. Daugiau praeivių nebuvo, tai viskas tuo ir baigėsi. Su lenkų ir rusų gentainiais baltrusiais, būnant komandiruotėje Minske, muštis irgi neteko. Atvirkščiai, – maloniai sutiko mane jie ir po kiek laiko atsiduso: “Jūsų kiną, artistus žinome. Ot, kad gyvent taip sektųsi mums, kaip kad jums ten, Lietuvoje, sekasi…”. Pastačiau konjako butelį, bet tie nustebo: “Vodkės butelių kiek galima būtų buvę už tuos pačius pinigus nusipirkti…”. Atsakomąjį butelį jie draugiškai irgi pastatė. Vodkės…
> Marija
Nėra reikalo. Nes žmona viską moka: ir pakalbėt, kai per ilgai sėdžiu prie kompiuterio, ir parašyt ant lapuko “Parnešk iš krautuvės pieno”, ar pasakyt, kad “Rytoj eisime į bažnyčią”… Prosit!
Rimgaudui. Betgi komentarus rašote Jūs. Nereikėtų demagogiškai nusukti temos. O nepagarba valstybinės kalbos unikalumui akivaizdi.
P. P. S.
Visgi, su vienu lenku Lietuvoje vos nesusimušiau tik per plauką. Į Vilnių atvyko Lenkijos partinė delegacija, kurią partiečiai nukreipė į Uteną susipažint su naujomis statybomis. Ir, savaime, susipažint su Utenos alaus daryklos produkcija. Gėrėme tada, aišku, ne tik alų. Buvo šokiai, dalyvaujant alaus laboratorijos šokėjoms ir Utenos partkomo aktyvui, o aš grojau akordeonu. Po kokio ketvirto šokio priėjo prie manęs aukštas lenkas, suglaudė akordeono dumples ir pasakė pakaušn rusiškai: “Kaip, prie stalo siūlydamas tostą už draugystę, išdrįsai pasakyti, kad gminos partsekretorius išvaizda panašus į estrados artistą?”. “Na, – atsakiau rusiškai, – jis man toks pasirodė pagal aprangą”. Lenkas tad man kalė: “Vyjdem pogovovoritj (išeinam pasikalbėti)”. “Mielai”, – atsakiau ir padėjau akordeoną. “Vyrai vyrai, kas čia darosi,” – prišoko direktorius Gediminas Jackevičius. “Štai šitas žmogus vedasi laukan mane pasikalbėti”, – atsakiau. “Ir aš kartu,” – puolėsi man pagalbon Gediminas Jackevičius ir visi trys patraukėme prie durų. “Vyrai, ar pasiutot, – sustabdė Utenos partsekretorius V. Tvarijonas. – Už muštynes CK lieps pasodint jus į areštinę, o man partinę bausmę už tarptautinių santykių gadinimą skirs”. Išskyrė jis mus tada ir konfliktas baigėsi taikiai. Va tep.
>Ne visai
Tai ką? Lietuviškai, rodant lietuvių kalbos unikalumą, aiškint aš tam lenkui reikalus turėjau gal, ar ką?
Kalbama apie rašybą, o ne apie kažkam kažko aiškinimą.
Taip, kai nežinai ką atsakyti, pasakok apie savo gyvenimą. Visada padeda.
>+++
Kaip ir kiekvienam, – tai, ką žinai, gali iliustruoti savo gyvenimu. Dėkoju.
” Lietuvos valdžia nebetiki. Prašo Lenkijos vadovų pagalbos- suremontuoti Baro konfederatų atminimo koplytstulpį” pozicija.org/lietuvos-valdzia-nebetiki-praso-lenkijos-vadovu-pagalbos-suremontuoti-baro-konfederatu-atminimo-koplytstulpi/#comment-58236
Ar mūsų tautinė savivertė taip sumažėjo ? Gal dar paprašykime, kad “strateginio partnerio” valdžia pabaigtų tvarkyti Gedimino kalną?
Geriau, paprašykim išleisti atnaujintą Lietuvos istorijos vadovėlį.
Galimai sužinotume, kad armija krajova 1944 m. išvadavo Vilnijos sostinę Vilnių?
Ir kad Lenkija maloningai leido apsigyventi savo teritorijoje suvalkiečiams.
Lenkijai yrant, konfederatai (dar lietuviški išlikę bajorai) siekė Lietuvos valstybės atkūrimo nors konfederacijos statusus. Tačiau tiek Lenkija, tiek Rusija tai nepalaikė. Konfederatų sukilimas pralaimėjo, tačiau tai yra atmintinas Lietuvos laisvės siekių istorijos įvykis. Beje, konfederatas Simonas Kosakovskis, kaip ir vysk I.Masalskis, T. Kosciuškos įsakymu buvo viešai pakarti. Paradoksas – Lietuvos laisvės siekių ir kovos užgniaužėjo T.Kosciuškos atminimui Vilniuje yra nuo sovietinių laikų net gatvė, pavadinta jo vardu, kai Baro konfederatų atminimo koplytstulpį nors suremontuoti Lietuvos valdžia neranda lėšų.
Lenkai tada nužudė visus aštuonis Lietuvos vadovus – Seimo, vyriausybės, kariuomenės ir bažnyčios, vadus ir jų padėjėjus.
Peržvelgiau Medijų rėmimo fondo 2026 finansavimo konkurso rezultatus: UAB ” Znad Wilii”- 10 tūkst. eurų. Peržvelkime, ką gi remdavo Lietuvos valstybė iš savo biudžeto: “….Czego uczy nas historia….Okres smetonowskiej okupacji Wilna – od 27 października 1939 do 15 czerwca 1940 roku Zajewski, recenzując książkę Lewandowskiej, opisał, że mimo generalnej lituanizacji zewnętrznego oblicza Wilna (…) oraz szkolnictwa, miasto w stosunku do reszty okupowanych przez Niemców i Sowietów ziem polskich znalazło się w sytuacji uprzywilejowanej. Litwini wprawdzie odzyskali Wilno jako stolicę państwa, ale na Litwie pozostały trzy sowieckie bazy, w tym jedna na Porubanku pod Wilnem. Niektórzy mądrzejsi Litwini ukuli wówczas takie powiedzonko: Vilnius mūsų, bet mes rūsų. A dowcipni wilnianie w odpowiedzi na to ułożyli taki oto wierszyk:
Raz po zwycięskiej bitwie
Mūsų Vilnius przypadł Litwie,
A że Kobyłka zbyt skakała,
Mūsų Vilnius postradała.
Były przepychanki na Rossie, szkolne strajki, napaści nacjonalistów litewskich na modlących się Polaków w Katedrze. Policjanci, zwani kalakutasami, często pałowali młodzież polską, zrywali orzełki z czapek uczniowskich, lecz było lżej, aniżeli podczas minionych 40 dni władzy sowieckiej w Wilnie….” znadwiliiwilno.lt/wp-content/uploads/2020/11/Znad-Wilii-64.pdf
Jei taip, tai tada liūdna.
Ne liūdėti lyg vergams, o valstybė esame, tai valstybiškai valdyti tuos dalykus reikia. Visa tai, regis, dar premjero Skvernelio lenkizmo išmislai įtaisyti Lietuvoje yra. Čia gali būti piktnaudžiavimo valdžia požymių, taigi derėtų tuo nuodugniau pasidomėti STT.
Nemanau, kad kuriai nors mūsų valdžios šakai rūpėtų lietuvybė.
Gal Valdžioms lietuvybė nerūpi dėl to, kad mažai ji rūpi tautai, o šiai ji nerūpi, nes to rūpesčio jau 30 metų negirdi iš LRT. Taigi lietuvybę prie liepto galo čia privedė nelietuviadvasis LRT turinys, nelietuviškas vadovavimas jai, be lietuvybės širdyje kuriantys žurnalistai, redaktoriai, apskritai žiniasklaidoje prasikišantis prolenkizmas… Tai ne ką kita byloja, manyčiau, ir dabartinis Valdovų rūmų muziejaus vadovo “lenkiškas” apdovanojimas, taip pat ir Skvernelio kaip premjero apdovanojimas baigiantis kadencijai, regis, aprišant jį net nacionaline lenkiška juosta.