Valstybinė korupcija? Kas iš tikrųjų valdo Lietuvą?

Korupcijos cunamis valdžioje – kratos, įtarimai – valstybės garbės klausimas

Lietuva išgyvena vieną rimčiausių politinės korupcijos sukrėtimų per pastaruosius metus. Kratos Seime, buvusio premjero ir parlamento narių kabinetuose, įtarimai dėl sisteminės korupcijos Valstybinėje augalininkystės tarnyboje – tai ne pavienis epizodas, o galimo giliai įsišaknijusio politinio palankumo tinklo apraiška.

Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) atliko kratas buvusio premjero Sauliaus Skvernelio ir buvusio žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus aplinkoje, tęsdama ikiteisminį tyrimą dėl sisteminės korupcijos.

Generalinės prokuratūros atstovas Artūras Urbelis viešai kalbėjo apie galimą „politinį palankumą“, „sisteminės korupcijos mechanizmą“, „neteisėtą atlygį“ – sąvokas, kurios Lietuvos baudžiamojoje teisėje nėra apibrėžtos, tačiau politiniame gyvenime turi itin pavojingą atspalvį.

„Politinis palankumas“ – kas tai?

Prokuratūros užuominos apie galimą politinį palaikymą vykdant įgaliojimus rodo, kad kalbama ne tik apie pavienius sprendimus, bet apie galimą sistemą („sisteminį mechanizmą“) kai valstybinė institucija tampa ne tarnyba visuomenei, o interesų aptarnavimo mechanizmu.

Valstybinė augalininkystės tarnyba – tai ne atsitiktinė įstaiga. Ji valdo srautus, leidimus, tikrinimus, turi prieigą prie jautrios informacijos, daro įtaką verslo aplinkai. Jei tokia įstaiga tampa politinių susitarimų įrankiu, tai jau nebe „procedūrinis pažeidimas“, o valstybės pagrindų ardymas.

Viešojoje erdvėje minima, kad tyrimo kontekste figūruoja ir buvęs tarnybos vadovas Jurijus Kornijenka, paskirtas tuometinio ministro. Taip pat įvardijami galimi ryšiai su buvusia patarėja Agne Silickiene Visa tai sudaro įspūdį, kad kalbama apie galimą įtakos tinklą, o ne pavienį pareigūno sprendimą.

Valstybė sukrėsta – bet ar apsivalys?

Prezidentas Gitanas Nausėda pripažino, kad Lietuva yra „sukrėsta“, ir pabrėžė teisėsaugos veiksmų svarbą. Ministrė pirmininkė Ingrida Ruginienė taip pat kalbėjo apie rimtus argumentus, jei imtasi tokių žingsnių.

Tačiau klausimas lieka esminis: ar tai taps apsivalymo veiksmu, ar liks dar viena politine audra, kuri po kelių mėnesių bus pamiršta?

Lietuvos politinėje kultūroje pernelyg dažnai matėme scenarijų, kai: pirmiausia – kratos ir garsūs pareiškimai; vėliau – ilgi tyrimai; galiausiai – išsisklaidanti atsakomybė.

Jei šįkart paaiškės, kad valstybės institucijose buvo toleruojama sisteminė korupcija, tai bus ne tik atskirų politikų, bet ir visos politinės sistemos moralinis bankrotas.

Narkotikai, kontrabanda, sprogmenys – ar valstybė prarado kontrolę?

Jei tyrime iš tikrųjų kalbama apie nelegalius srautus – kontrabandines cigaretes, galimus draudžiamus daiktus ar kitus kriminalinius elementus – tai jau nebe politinių simpatijų o nacionalinio saugumo klausimas.

Valstybinė įstaiga, kurioje aptinkami su kriminaline veikla siejami pėdsakai, kelia klausimą: kas iš tiesų kontroliuoja valstybę – įstatymas ar įtakos grupės?

Tylėjimas dabar – būtų bendrininkavimas.

Išbandymas Lietuvai

Šis skandalas yra lakmuso popierėlis visai Lietuvos politinei klasei. Ar bus:

• aiškiai įvardyta atsakomybė?;
• sustiprintos kontrolės priemonės?;
• peržiūrėti politinio paskyrimo mechanizmai?;
• užkirstas kelias „saviškių“ sistemai?

Ar viskas bus numuilinta?

Lietuva negali sau leisti tapti valstybe, kurioje „politiniai palankumai“ keičia įstatymą. Jei valstybės įstaigos tampa užkulisinių įtakų lauku, tai jau nebe demokratija – tai tik jos imitacija nusikaltėlių užvaldytoje valstybėje..

Šiandien klausimas paprastas: ar Lietuva apsivalys, ar visiškai bus užspausta korupcijos hidros čiuptuvų?