TF paminėjo Kaniūkų žudynes: Lietuvos valdžia viliasi, jog viską nuslėps istorinė užmarštis

2026 m. vasario 1 d. įvyko Kaniūkų kaimo žudynių minėjimas, skirtas sovietinių raudonųjų smogikų įvykdyto sadistiško nusikaltimo aukų atminimui pagerbti. Rimties ir susikaupimo renginiui į Kaniūkų kaimą, esantį Lietuvos pakraštyje, Šalčininkų rajone, sukvietė Tautos forumas (TF) tyliai maldai ir prasmingam apmąstymui apie istorinės atminties svarbą.

Iškilmingos ceremonijos metu čia buvo sukalbėta malda, giesmės žodžiais pakylėtos širdys, padėti atminties vainikai ir įžiebta amžinoji atminimo ugnis. Sakralią tylos ir susikaupimo nuotaiką pripildė Vilniaus filharmonijos altininko Andriaus Pleškūno atliekamos sakralios melodijos.

Kalbas sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys, Seimo narys prof. Valdas Rakutis, Šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus skyriaus vadas Kostas Ivanauskas.

Prof. Valdas Rakutis priminė, kad artėjant Antrojo pasaulinio karo pabaigai Lietuvos miškuose telkėsi Sovietų Sąjungos vadovaujami teroristai ir diversantai, kurių, profesoriaus teigimu, tuo metu Vilniaus apylinkėse buvo apie du tūkstančius. Jiems reikėjo maisto, drabužių ir kitų būtinų reikmenų gyvenimui miškuose, todėl jie plėšė vietinius gyventojus – išsivarydavo gyvulius, atimdavo drabužius, maistą, derlių ir kitą turtą. Reaguodami į šį smurtą, žmonės ėmė burtis į savigynos būrius ir priešintis.

1943 m. rudenį Kaniūkų kaime (tuomet geriau žinotam lenkišku pavadinimu Koniuchy) susikūrė vietinės savisaugos dalinys. Jam vadovavo Vladislavas Voronis. Nepajėgdami kontroliuoti padėties pietryčių Lietuvoje ir nuslopinti ginkluotų kaimų savisaugininkų priešinimosi, sovietiniai diversantai griebėsi žiaurios parodomosios baudžiamosios akcijos. 1944 m. sausio 29 d. 6 val. apie 150 banditų (žydų, rusų), daugiausia buvę Kauno geto kaliniai žydai ir sovietiniai karo belaisviai), ginkluoti 1 sunkiuoju kulkosvaidžiu, 3 lengvaisiais kulkosvaidžiais, automatiniais pistoletais, šautuvais ir granatomis, užpuolė Kaniūkų kaimą.

Beveik visi Kaniūkų gyvenamieji namai, dauguma ūkinių pastatų sudeginta. Nužudyti 35 (30–40) žmonės (vyrai, moterys, vaikai), 15 žmonių sužeista, daugelis jų sunkiai.

Kaniūkų žudynių paminėjimas tapo ne tik pagarbiu prisiminimu sadistiškai išžudytiems taikaus kaimo žmonėms, nesirenkant, ar jie buvo lenkai ar lietuviai ir santūriu, ryžtingu protestu prieš ciniškus mėginimus išniekinti tautos istorinę atmintį bei reabilituoti nusikaltimus žmogiškumui vykdžiusius sovietinius smogikus. Susirinkusieji pabrėžė, kad tiesa apie Kaniūkų žudynes negali būti nutylėta, o aukų atminimas – niekinamas.

Renginio metu priminta, jog 2017 m. tuometinės prezidentės Dalios Grybauskaitės dekretu aukštu Lietuvos valstybės apdovanojimu buvo pagerbta Fania Brancovskaja – aktyvi Kaniūkų kaimo gyventojų žudynių dalyvė. Šis sprendimas minėjime įvardytas kaip ciniškas sovietinių nusikaltimų reabilitavimo aktas, perkeliančiu į šiandieną okupuotos LSSR požiūrį į raudonuosius smogikus kaip tariamus „kovotojus su fašizmu“, o jų naikintus Lietuvos žmones – kaip tariamus „fašistų bendrininkus“.

A. Aleksandravičius. Prezidentūra apdovanojo lietuvius žudžiusios gaujos narę (video)

I. Tumavičiūtė. Kaniūkų skerdynės naikintojo akimis – siaubingas pragaras

Laidoje „Polis ant kalvos“ pokalbis su Lietuvos žurnalistų draugijos nare, germaniste Irena Tumavičiūte apie lygiai prieš 80 metus sovietinių partizanų įvykdytas civilių asmenų žudynes Kaniūkų kaime:

Renginio organizatoriai ypatingai dėkojo N. ir A. Paškevičiams, kurių pagaminti aukurai su degančia ugnimi tapo svarbia Kaniūkų tragedijos paminėjimo simboline dalimi – gyvu atminties ir tęstinumo ženklu.

Lietuvos valdžia viliasi, jog viską nuslėps istorinė užmarštis

Prof. V. Rakučio teigimu, istorinės atminties reikalauja ne tik Kaniūkų kaimo žudynės, bet ir Klepočių, Dieveniškių tragedijos, kurias palietė NKVD vykdytos baudžiamosios akcijos. Jų metu buvo deginamos sodybos ir žudomi taikūs civiliai gyventojai. Tai skaudūs istorijos puslapiai ir temos, kurias Lietuvos valdžia vengia liesti, vildamasi, jog viską nuslėps istorinė užmarštis (LGGRTC dokumentuose minimi ir Lizdai, Ryliškės bei Vabaliai, Merkinės ir Varėnos apylinkių kaimai).

Tačiau renginio organizatoriai pabrėžė, kad istorinė tiesa ir pagarba aukoms yra būtinos tautos orumui ir ateities kartų sąžinei. Anot V. Rakučio, tokie minėjimai svarbūs tuo, kad jie veikia sąžinę. Jie primena, jog net ir kruopščiausiai slėpti nusikaltimai anksčiau ar vėliau iškyla į dienos šviesą, o juos vykdę ar teisinti žmonės galiausiai susiduria su tiesa. Tai teikia vilties, kad ateityje bus mažiau baimės ir mažiau žiaurumo.

Šaulių 10-osios rinktinės Vilniaus skyrius vadas Kostas Ivanauskas patikino, jog šauliai aktyviai lankosi mokyklose ir pasakoja jaunajai kartai apie Kaniūkų tragediją. Pasak jo, mokiniai žino šią istorinę tiesą, todėl jos nepavyks nei iškreipti, nei nugramzdinti istorinėje užmarštyje.

Renginį vedė režisierius Gaudentas Aukštikalnis.