K. K. Urba. Tas skylėtas Nacionalinio saugumo strategijos projektas

Lietuvoje visokio plauko strategijų per dešimtmečius prikurta visa šimtinė, todėl lyg ir būtų galima prieštarauti teiginiui, kad Lietuvos valstybė yra bestrategė. Vis tik, lemia ne kiekis, o kokybė.

Pagrindinis, jau pradedamas primiršti, ilgojo periodo dokumentas – strateginė viziją „Lietuva 2050“ (toliau – Lt 2050), kuri priimta Seime 2023 metų gruodžio 23 dieną yra prastos kokybės, ignoruojantis aukštos bendros gyventojų gerovės valstybės tikslą, tekstas.

Juolab jame tarp rodiklių nėra „dvi Lietuvas“ turinčio niveliuoti socialinės nelygybės koeficiento, tačiau figūruoja reklaminis populistinis Lietuvos tapsmo „Šiaurine žvaigžde“ siekis.

Šiaip ar taip, valstybės gerovė neatsiejama nuo jos saugumo, todėl  Lietuvos Respublikos vyriausybė savo pasitarime 2025 metų gruodžio 29–ą dieną patvirtino Krašto apsaugos ministerijoje rengtą Nacionalinio saugumo strategijos projektą, kuris jau susilaukė tam tikro viešo skepticizmo iš buvusio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko Giedrimo Jeglinsko.

Jis pavadino strategijos tekstą keleto ministerijų dokumentų sudurtiniu rašiniu. Tad pažvelkime į stipresnes ir silpnesnes šio strategijos teksto, kuri tobulina buvusią versiją, puses, neužmiršdami nedokumentuojamų gyvenimiškųjų strateginio pobūdžio dešimtmečius skaičiuojančių realijų ir vyksmų.

Saugumo ar gynybos strategija?

Pradėkime nuo stipriųjų pastarojo, kad ir pilkokai išrodančio, 23 puslapių apimties, pilno abstraktokų nuostatų saugumo situaciją ir tam skiriamas priemones, pusių.

Jo esmė paradoksaliai gerai išguldyta specialisto Daliaus Labanausko sudarytoje ir vyriausybei pateiktoje glaustoje vieno puslapio ilgumo pažymoje:

Strategijoje atnaujinami nacionalinio saugumo politikos įgyvendinimo prioritetai ir uždaviniai, kurie sugrupuoti pagal tris ramsčius: valstybės ginkluotos gynybos, paramos ginkluotai gynybai ir valstybės atsparumo bei Lietuvos Respublikos interesus atitinkančios tarptautinės saugumo sistemos.

 Vertinant saugumo aplinką Strategijoje konstatuojama:

 - Lietuvos Respublikos ir visos euroatlantinės bendrijos saugumui kylanti egzistencinė grėsmė, kurią sustiprina tikimybė, kad Rusijos Federacija iki 2030 m. gali būti pasirengusi išvystyti pajėgumus, kurie leistų kariauti didelio masto konvencinį karą su NATO;

- priešiškų užsienio valstybių žvalgybos tarnybų keliama grėsmė;

- Baltarusijos Respublikos politinio režimo įsitraukimas į Rusijos Federacijos vykdomą karą prieš Ukrainą, didėjantis nenuspėjamumas ir galimybė, kad Baltarusijos Respublika bet kada gali būti pasitelkiama įgyvendinti bet kokiems agresyviems veiksmams prieš regiono valstybes;

- Kinijos Liaudies Respublikos savo ekonominės, diplomatinės, informacinės, technologinės ir karinės galių didinimas ir siekis pertvarkyti tarptautinę tvarką ir joje dominuoti. Kinijos Liaudies Respublikos tapimas pagrindine Rusijos Federacijos karo prieš Ukrainą įgalintoja;

 - trečiųjų šalių veikla, kuria siekiama euroatlantinių saugumo struktūrų dezintegracijos ar tarptautine teise grindžiamos tarptautinės tvarkos erozijos;

 - nacionalinio saugumo interesų neatitinkančių subjektų ketinimų veikti Lietuvos Respublikai strategiškai svarbiuose ūkio sektoriuose neatsisakymas;

 - neatsakingas branduolinės energetikos vystymas Baltarusijos Respublikoje;

- valstybės ir visuomenės priklausomybė nuo informacinių ir ryšių technologijų, didinanti pažeidžiamumą ir kelianti naujų saugumo rizikų;

- gimstamumo mažėjimas, nesudarantis sąlygų natūraliai kartų kaitai;

- piliečių ir valstybės susvetimėjimas, socialiniu, ekonominiu ar kultūriniu pagrindu kylantis susipriešinimas, stipriai išaugusi imigracija, religinis ekstremizmas, įšaldyti konfliktai ir kiti reiškiniai, keliantys įvairaus pobūdžio ir intensyvumo rizikas ir pavojus nacionaliniam saugumui;

- kiti rizikos veiksniai, pavojai ir grėsmės nacionalinio saugumo interesams. Nustatomi nacionalinio saugumo prioritetai ir uždaviniai:

 - pagrindinis patikimos gynybos ramstis yra kariuomenė, todėl jos stiprinimas ir toliau turi likti svarbiausiu tikslu (Lietuvos kariuomenės I divizijos ir ją įgalinančių pajėgumų, oro erdvės ir teritorinės jūros stebėjimo ir gynybos vystymas, nacionalinių gebėjimų vykdyti karines operacijas kibernetinėje erdvėje plėtra, aktyviojo kariuomenės personalo rezervo didinimas, infrastruktūros ir poligonų vystymas, logistikos pajėgumų plėtra, mokslo, pramonės ir Lietuvos kariuomenės bendradarbiavimo karinių mokslinių tyrimų eksperimentinės plėtros ir inovacijų srityje stiprinimas, nacionalinės gynybos ir saugumo pramonės ekosistemos plėtra, ginkluotąsias pajėgas sudarančių institucijų parengtumo veikti su Lietuvos kariuomene stiprinimas ir kiti);

- kolektyvinio saugumo garantijų ir Europos gynybinių pajėgumų stiprinimo uždaviniai;

- paramos gynybai ir valstybės atsparumo stiprinimo uždaviniai (stiprios, modernios, technologiškai pažangios žvalgybos ir kontržvalgybos vystymas; civilinio dėmens, suprantamo kaip sistemingo visų institucijų ir visuomenės pasirengimo reaguoti į įvairaus pobūdžio grėsmes, plėtra; nacionalinių grėsmių vertinimo ir išankstinio perspėjimo pajėgumų plėtra; Lietuvos šaulių sąjungos integracijos į valstybės gynybą didinimas; valstybės ekonominio saugumo ir atsparumo užtikrinimas, plėtojant ir veiksmingai taikant strateginių sektorių investicijų ir sandorių kontrolės sistemą; susisiekimo sektoriaus plėtra; eksporto geografijos plėtra; dvejopo naudojimo prekių importo ir aukštųjų technologijų eksporto ir tranzito kontrolės tobulinimas; elektros energetikos sistemos savarankiškumo, patikimumo ir atsparumo stiprinimas; atsparaus ir konkurencingo žemės ir maisto ūkio kūrimosi skatinimas; gimstamumo skatinimo ir šeimos politikos įgyvendinimas ir kiti);

 - tarptautine teise grindžiamos tarptautinės tvarkos stiprinimo uždaviniai.    

Šios strategijos vertinimo atspirties orientyru pasirinkime Davoso „World risk forum“, sutraukiančio pasaulio stipriausią profesūrą, tame tarpe ir iš Lietuvos Karo akademijos, kasmečių globalių rizikų poslinkių raportų parengimui, metodologiją.

Ji apima integruotas rizikas penkiose srityse: geopolitikoje, sociumuose, ekonomikose, techgnogenikose ir aplinkosaugose pagal pusšimtį konkrečių parametrų. Paklauskime, kiek ši naujai iškepta Lietuvoje strategija atitinka minėtą tarptautinį standartą.

Jau vien glausta pažyma rodo, kad ji užgriebia Lietuvos geopolitiką tarptautiškumu, sociumą – demografinio nuosmukio ir suvetimėjimo valstybei grėsmės prasme, ekonomiką – ne tik gynybos pramone, technogeniką – aukšto lygio technologijomis, tačiau nei pažymoje, nei ilgajame strategijos tekste nėra ekologinio – aplinkosauginio aspekto.

Gal ir todėl, kad skirtingai nuo Kinijos, Lietuvoje su ekologija, išskyrus gal Klaipėdą ir marių, bei upių taršą žemės ūkio chemikalais, klostosi visai pakenčiami reikalai.

Taigi, šią strategiją negalima pavadinti gynybos, nes ji platesnė, tačiau negalima pavadinti ir saugumo, dėl jos ribotumo minėtose srityse. Kažkoks tarpinis, užuomazginis dokumentas.

Vis geriau negu nieko, tačiau dėl minimo nesisteminio, o kažkiek fragmentuoto vyriausybės bei daugumos ministerijų bei saugumo instancijų pareigūnų, su kuriais buvo derintas ir, šiek tiek, modifikuotas strategijos tekstas, mąstymo ir mentalumo spragų, pats tekstas, kaip sako liaudis liko „striukas ir bukas“.

Kodėl gi? Ogi, kad yra akivaizdi alternatyva – Nacionalinė saugumo strategija turi susidėti iš atskirų minėtas penkias esmines sritis apimančių strategijų visumos, t.y. pilnai atitikti Davoso forumo standartą. Gi Valstybės saugumo departamentas kiekvienais metais visuomenei pateikiamoje savo ataskaitoje išsamiai nušviečia geopolitinius pokyčius ir grėsmes.

Deja, Užsienio reikalų ministerija ir prezidentūra tenkinasi trimečiu strateginiu planu bei skylėta užsienio politikos vizija, dėliota „Lt 2050”, kurioje pompastiškai pabrėžta, kad globali (?!) Lietuva taps įtakinga užsienio politikos žaidėja.

Kur jau čia iki globalių mokestinių tarifų stambiausiam kapitalui  palaikymo politikos ir aiškaus taikaus sambūvio su visais demokratiškais režimais siekio?

Su Lietuvos sociumo raida vis dar lieka bėda ir dėl demografinio resurso – kaimo apnaikinimo perpus, ir drastiško gimstamumo sumažėjimo, ir dar dėl STRATA – strateguojančios vyriausybei įstaigos bei Socialinių tyrimų centro vadovaujamo, saldžiakalbio Boguslavo Gruževskio, neįgalumo kompleksiškai moksliškai žvelgti į Lietuvos visuomenės raidą ir jos perspektyvas.

Ramiau darosi, kad Lietuva turi ekonomikos strategiją, tik ji nėra vienas dokumentas. Tai strateginių vizijų, planų ir gairių rinkinys, kuris kartu formuoja šalies ekonomikos kryptį iki 2030–2050 m., tačiau, čia tenka klausti, kodėl darbo našumą ir konkurencingumą apsprendžianti robotika, pagal kurią stipriai atsiliekame nuo vakarų valstybių, dingo iš šios vyriausybės programos? 

Gi technogenika apima ne tik pažangias technologijas, bet ir susisiekimo infrastruktūros situaciją, pradedant, tiltų, plentų ir gelžkelių, dujotiekių ir elektros bei interneto šviesolaidinių ar „WiFi“ linijų atsparumu. Galiausiai lieka tik pasidžiaugti, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. patvirtino Nacionalinę aplinkos apsaugos strategiją, kuri nustato aplinkosaugos viziją iki 2050 m. ir tikslus iki 2030 m.    

Tai kame gi saugumo strategijos skylėtumo priežastis?

Pirmiausiai, tai yra didžiulis atsakomybės neprisiėmimas akademinėje bendruomenėje: tebesnūduriuoja „arbatos klubu“ virtusi Mokslų Akademija, kuri buvo susiėmusi tik pandemijos metu, o Lietuvos Mokslo Tarybos biurokratija įgudusiai ir įnirtingai dešimtmetį atsirašinėja susipratusiems Seimo nariams bei jų padėjėjams, jautriai reagavusiems į pabrėžimą, kad Lietuvai privalu turėti kasmetinius nacionalinius rizikų raportus.

Ko norėti, jei dar ne taip senokai, pasak vyriausybės kanceliarijos atsakymo, rūpestis valstybinėmis rizikomis buvo patikėtas… priešgaisrinės apsaugos departamentui. 

Iš čia išplaukia išvada: jei nėra sisteminio mąstymo – reikiamos tvarkos bei apimčių, sąvokų išgryninimo bei jų sąsajų ir akcentų strateginiuose dokumentuose, tai randasi impulsyvus chaosas, netgi, jovalas ir valdžių veiksmuose, atsidavusiuose Briuselio biurokratijai ar besiviliantiems braškančio NATO gynybinio skėčio, kuris, tiesą sakant, nėra toks jau ir silpnas.

Visgi, agresija Ukrainoje įsibėgėjo 2022 metų vasarį, o naujo adekvatesnio saugumo strategijos projekto svarstymams sulaukėme tik 2026 metų pradžiai: vėžlio tempai nieko gero nežada.

Dabar gi belieka kliautis naujo energingo Krašto apsaugos ministro Roberto Kauno bei patyrusio politikos „vilko“ – Seimo Nacionalinio saugumo komiteto vadovo Rimanto Sinkevičiaus tandemu, kuris gerai spustelėjęs, gali skubiai išreikalauti atitinkamų strateginių valstybės saugumą plačia prasme apimančių dokumentų kokybės iš mokslo instancijų.

Vienok, nederėtų užmiršti, kad, atsikūrusios, taigi, ir vėl jaunos demokratijos Lietuvoje, dažnai nulemia ne tiek teisė, užtvirtinama jos dokumentais, ir planingumas, kiek politinė valia, dažnai besivaikanti trumpalaikių reitinginių taškų: prezidentai tankuose, politikai lozunguose.

Gudrus ir pragmatiškas geopolitikos vedlys – Donaldas Trampas

Silpni Europos gynybiniai pajėgumai? D. Trampas pagrasina išėjimu iš NATO, jei ši nesusiims ir gerokai nepapildys JAV karo pramonės sąskaitų bei pati nepradės vystyti savų pajėgumų – atlikta. Rusijos ir Kinijos laivynų manevrai šiaurėje ir itin silpna Grenlandijos gynyba?

Vaizduojamas Grendlandijos užvaldymas net vietinių gyventojų papirkimu. ES skubiai meta karines pajėgas į silpnai apsaugotą šį Arkties regioną: JAV saugumas šiame flange sustiprintas –  atlikta.

Irano ajatolos ruošėsi pakarti aštuonis šimtus sulaikytų prtestuotojų? D. Trampas grasinimais ir šią beprotybę sustabdė. Ir visa tai, kaip niekas kitas, gerai demonstruoja nenusakomą gerai apskaičiuoto žodžio politikoje galią.

Esminis JAV Prezidento D. Trampo strateginis siekis tapo akivaizdus jo metus besitęsusiame „flirte“ su Rusijos oponentu V. Putinu: kovoje ne tik už planetos retų iškasenų ir mineralų resursus, siekiant, žūt būt, nukirsti Maskvos – Pekino ašį, Rusijos patraukimu į savo pusę abipusiai naudingo biznio Sibiro platybių ir žemės turtų perspektyvoje bei Ukrainos „pastatyme į kampą“.   

V. Putinas gudriai tempė laiką, spyrė D. Trampą nedaryti jokių nuolaidų Ukrainai, tačiau nė negalvojo bent kiek silpninti BRIX – Šanchajaus penkiukės pozicijas.

Vašingtonui pagaliau pamačius, kad viskas bergždžiai, teko tenkintis Ukrainos žemės turtų įsisavinimo perspektyva, perimti Kremliui svarbią pasauliniuose naftos resursuose Venesuelą ir bandyti tą patį padaryti su Iranu bei pradėti derėtis su kremliumi jau iš jėgos pozicijų, prasidėjusių sankcionuojamų tanklaivių užgrobimu.

Ar ES ir Lietuva turi savo užsienio politiką?

Karas Ukrainoje kaip niekas kitas išryškino pragmatiškojo Vašingtono ir krikščioniškomis moraliomis vertybėmis savo veiksmus bandančio grįsti Briuselio pozicijų neatitikimą, kuris, vistiek, išsitenka NATO aljanse.

Vienok, buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel paleistas diplomatinis Minsko procesas niekur nenuvedė – tik į daugiau nei milijono žūtis ir suluošinimus. Beviltiški buvo ir Prancūzijos Prezidento Emanuelio Makrono skambučiai Putinui.

ES iki šiol nesuprato, kad, jei jos diplomatija grindžiama siekiu žmoniškai susitarti krikščioniškos moralės pagrindu, tai Rusijos derybinė, įaugusi į jų užsienio politikos formuotojų kraują, pozicija yra azijinė, kurios tikslas – pergudrauti arba kalbant paprastai, apgauti savo oponentus derybose.

Jei Rusijoje buvo dievagojamasi, kad nepuls Ukrainos, o dabar NATO, tai tegali reikšti priešingus dalykus.

Bet grįškime į istorinius eksursus, trumpai paminėdami garsiojo Huntingtono veikalo apie didžiųjų etnosų konfliktų epochą: Fukujamos prognozuota istorinių permainų pabaiga taip ir neatėjo, o tūkstantmečius trunkantis anglosaksų bei skilusių slavų konfliktas dėl rinkų, turtų ir revanšistinio „honoro“ pastarąjį dešimtmetį tik paaštrėjo.

„Rusai puola“ nėra pats tiksliausias pastarųjų keturių dešimtmečių grėsmės ES ir Lietuvai įvardijimas vien jau dėl kilnios sovietinių respublikų nepriklausomybės pripažinimo Rusijos Prezidento Boriso Jelcino (iš dalies spausto vakarų prekybos grūdais ir naftos kainų svertais) pozicijos.

Vienok, akivaizdus Rusijos agresyvumas turi savas, labiausiai revanšo užmačių diktuojamas šaknis.

I Pasaulinis karas bei Rotšildų remto bolševikų Levo Trockio ir Vokietijos globoto Vladimiro Lenino doktrinomis bei maištu inspiruotas istorinis vyksmas ne tik suskaldė Rusijos imperiją, bet ir bloškė pačią Rusiją, joje įsigalėjus totalitarinei, nomenklatūrinei social-feodalinei politinio valdymo sistemai su beviltiškai neefektyvia planine ekonomika, gerokai atgal tiek, kad ji net nesugebėjo, nes negalėjo, išlaikyti sovietinės imperijos ribų, o pastaruoju metu dėl karinių išlaidų ir beprasmių žūčių vis labiau artėja prie vidinio stabilumo, palaikomo vidinių represijų banga, praradimo.   

Tame specifinis istorinis vaidmuo,  tenka ir Vilniui. Ir ne tik Sąjūdžio, paskui Lenkijos Solidarumo organizaciją pergalėmis. Deja, ir kažkiek primirštu ES „samitu“ įvykusiu 2013 metų lapkritį Vilniaus valdovų rūmuose, kuriuose tuometiniam kremliaus statytiniui Viktorui Janukovyčiui buvo prezidentės D. Grybauskaitės pakištas pasirašyti memorandumas dėl Ukrainos politikos krypties į narystę ES, kurį tas veikėjas, suprantama, dėl ištikimybės kremliui, atmetė.

Po to sekė gerai žinomi įvykiai: Kijevo studentų piketas, milicijos smurtas prieš juos ir beveik keturis mėnesius trukęs naujas Maidanas, kuriame galvas padėjo „dangaus šimtinė“. V. Janukovyčius pabėgo iš šalies, o kremlius „žaliųjų žmogeliukų“ pagalba okupavo Krymą ir atplėšė dalį Rytų Ukrainos Donbase.

Sąjūdžio linija užsienio politikoje buvo Lietuvos tapimas tiltu tarp rytų ir vakarų, todėl minėtame „samite“ turėjo būti teiktas dokumentas dėl kuo glaudesnio Rusijos, Ukrainos ir ES bendradarbiavimo ekonomikos, mokslo ir kultūros srityse, o ne akibrokštinis – „Kijeve marš į Briuselį“.

Todėl tiek Algirdo Brazausko, tiek ir Vytauto Landsbergio bei Lietuvos žiniasklaidos proteguota bei iki aukščiausio valstybės posto stumta Dalia Grybauskaitė, gal kažkiek inspiruota ir ES strategų,  išdavė sąjūdinį taikios politikos siekį su kraupiomis pasekmėmis – tektoniniu geopolitiniu lūžiu rytų Europoje, kuris destabilizavo viso pasaulio ne tik politinę raidą.

Žinoma, tai lėmė ir naivokas ukrainiečių siekis pakliūti į išsvajotą „eldorado“ – vakarų pasaulį, kuriame, deja, nuo Maskvos „meškos“ patekta į Briuselio „krokodilų“ ir Vašingtono „vanagų“ nasrus.

Vakarų pasaulis akivaizdžiai pasirinko Rusijos sekinimo strategiją „iki paskutinio Ukrainos kareivio“, ir neaišku kas šią beprotybę ir kaip galėtų dabar sustabdyti.

Vienok, politikieriams pridirbus pasauliui, tenka mąstyti kas tai dabar „išsrėbtų“.

„Viršūnė“ tame buvo vieši buvusio Užsienio reikalų ministro Petro Vaitiekūno žodžiai, kad vakarai padarė klaidą atomine bomba nesunaikinę Maskvos.

Ta neapglėbiama ir nesuvokiama Rusija

Pastarąją Rusijos strateginę politiką diktuoja dar ir liberalios politikos klouno -Vladimiro Žirinovskio išsakyti žodžiai, kad svarbiausia yra teritorijoų paėmimas, o taktinę  kremliaus politiką, reaguojant į Ukrainos nesutikimą su Rusijos reikalavimais Kijevo dalinei kapituliacijai vadinamame taikos sutarties projekte, gerai nusako šviežiausi „meduolio ir rimbo“ kremkiaus retorika bei veiksmai. 

Kurį laiką žado netekęs dėl permainų Venesueloje ir nesirodęs viešumoje V. Putinas savo naujoje kalboje prašneko apie taikingumą ES atžvilgiu ir sanitarinės saugumo zonos Ukrainoje poreikį. Gi lygiagrečiai kariškiai smogė „Orešniko“ raketa Lvovo kryptimi, žalieji žmogeliukai pasirodė Estijos pasienyje, o užsienio strategijos formuotojas gynyboje ir karo reikaluose  Sergejus Karaganovas [1] įžūliai pareiškė, kad darbotvarkėje jau  po metų planuojamas smūgis atominiu ginklu Poznanei, bei branduolinei valstybei Anglijai.

Pasak analitikų, kremlius ekonomikos stabilizavimui pardavė didžiulį aukso kiekį Kinijai, o tebebraškančiai Rusijos ekonomikai teliko metai. Todėl, galima manyti, kad „meška“ varoma į kampą tik dar labiau urgz, piktės bei mosuos letenomis, tad lieka, kad ir nedidelė, bet atominio ginklo panaudojimo ir karo su ES galimybė, kai kremliui ateis paskutinė valanda, juolab pasak S. Karaganovo, D. Trampas  į kremliaus smūgius taktinėmis a-bombomis ES ir Anglijai atsakomaisiais smūgiais neatsakys.

Nederėtų užmiršti, kad Rusiją nemenka dalimi valdo jausmai, o ne šaltas apskaičiavimas ir ji gali suignoruoti JAV kongreso principinę poziciją, išreikštą dar paties ankstesnio Prezidento Džo Baideno. Atominio išpuolio tikimybė, nežiūrint į akivaizdų branduolinį šantažą, vistik, vertintina 1-3 proc. ir reikia būti pasiruošusiems blogiausiam.

Ką tai reikštų Lietuvai? Iki Pozananės, Lodzės ar kremliaus nekenčiamos Varšuvos yra tolokai, tad kremlius su Lukašenka siektų pasiimti sau „pribaltikos teritorijas“ neužterštas radiacija. Žinoma, tam tikrų problemų jiems sudarytų besikurianti Vokietijos brigados dalis ir JAV kariškiai, kurie, beje atlieka ir keletą šimtų savų valstybių verslo įmonių veiklos užtikrinimą bei patriotiškoji Lietuvos kariuomenės dalis, kuri gerai žino ir 1940-ųjų vasaros ultimatumo bei pokario partizaninės kovos pasekmes.

Vienok, hipotetinio karo atveju nukirstos magistralės Lenkijoje paliktų opiausią Suvalkų koridorių be reikiamos paspirties. Vien jau dėl Baltarusijos, ir Rusijos kariuomenės, dislokuotos Karaliaučiaus srityje, Lietuvai be skubios NATO paspirties ilgiau prasilaikyti nepavyktų: jėgų santykis nebe tas.    

Vien Baltarusija turi apie 63 000 aktyvių karių, o jos vidaus saugumo ir paramilitarinės pajėgos vertinamos apie 110 tūkstančių su bendru mobilizuojamu kariniu personalu iki pusės milijono. Mūsų Šaulių sąjunga dar nepasiekė ir 20 tūkstančių narių, o ir policininkų jau trūksta.

Žinoma, kariniai veiksmai prasideda nuo kariuomenės perdislokavimo iš kareivynių į pasienio teritorijas, todėl jokių net kalbų apie Kapčiamiesčio poligono, su kuriuo jau gerokai vėluojama, atsisakymą neturėtų būti.

Į Baltarusijos ir Rusijos kareivų bei Prigožino smogikų, perkeltų į Baltarusijos teritoriją, atkeliavimą pratybose „Zapad“ į Gožos poligoną dešimt kilometrų nuo Lietuvos sienos turi būti atsakoma tokiu pačiu prie Kapčiamiesčio dar ir su reikiamais fortifikaciniais gynybiniais įrengimais – ir Druskininkų plento dengimui, nes Rūdininkų poligono aplinkoje dislokuotų karių užduotis – ginti Eišiškių plentą, o priešo sutikimas ties per valandą dvi pasiekiamu  Alytumi, „teišsikrapščius“ iš kareivynių – labai blogas variantas.

Todėl Seimui sudelsus rudenį su ministre Dovile Šakaliene, nederėtų laukti pavasario sesijos ir dėl naujo poligono steigimo, ir dėl naujų grasinimų iš Rusijos derėtų tuoj pat sušaukti neeilinį posėdį bei neduot įsibėgėti inspiruojamiems protestams.

Nesugebėti pastatyti trylikos naujų namelių Kapčiamiesčio poligono teritorijoje esančių sodybų šeimininkams kitur SADM ir Aplinkos mministerijų pajėgomis, bet KAM biudžeto lėšomis ir kiršinti visos Lietuvos nepritekliuose gyvenančių dalį – reikia sugebėti. Visa tai rodo naujas naujos I. Ruginienės vyriausybės bėdas – sisteminio mąstymo stoką.

Esminiu valstybės gynybiniu resursu yra ne tik keturi tūkstančiai šauktinių iš kurių net trys tūkstančiai šiemet stojo gynybon savanoriais, daugiatūkstantinės savanoriškos krašto apsaugos pajėgos, ir minėta Šaulių sąjunga. Gi neišnaudotą gynybinį resursą sudaro kur kas skaitlingesni pajėgumai: apie 40 tūkstančių Lietuvos medžiotojų bei apie 105 tūkstančius Lietuvos ginklo turėtojų asociacijos narių.

Pastebėkime, kad Lietuva yra nekonvencinio, hibridinio karo situacijoje: jos siena kirsta dronais, balionų trikdančių oro susisiekimą netrūksta kasdien, užgrobti Lietuvos vilkikai stovi Baltarusijoje, generalinė prokuratūra turi dvi dešimtis bylų dėl diversinio pobūdžio veikų, tarp kurių skambiausi – bandymas padegti prekybos centrą IKEA  ir, sakyčiau, vistik, iki galo neištirtas Alytaus padangų gaisras.

Tai leidžia taikyti Lietuvos Konstitucijos nuostatą apie pareigą ginti kraštą užpuolimo atveju ir įpareigoja kariuomenės vadus bei ministerijos pareigūnus bei supratingus Seimo narius, matant bent keturių šaulių divizijų potencialą, tartis su medžiotojų bei ginklo turėtojų asociacijomis.  

Įsivaizduokime, kad šios organizacijos, atliepdamos Konstitucijai ir esamai situacijai in corpore tampa sukarintomis. Tai tereikštų kartą per mėnesį – šeštadienį sudalyvauti pratybose, o atėjus valandai X, prisiminti savo ginamo apkasėlio vietą Lietuvos žemėlapyje bei lengvąjį automobilį ir dar keturis ginklo brolius su kuriais jie išskubėtų ginti Lietuvos.

Visų tokių sužymėtų matomais lipdukais ir todėl privalomai praleidžiamų be eilės lengvųjų automobilių, priešas nei raketomis, nei dronais neišdaužys. Elementaru, tokių šaulių divizijų kūrimas atliekamas per gerą pusmetį, tačiau tam reikia politinės valios ir veikimo, netgi, informacinių karų fronte.

Gi aptariamame Lietuvos Nacionalinio Saugumo strategijos projekte viskam tam ir atliepia 35 – 38-as, kad ir šiek tiek abstraktoki, punktai, kuriuos, kaip sakoma, „nors ir prie žaizdos dėk“, o ir ankstesnės strategijos projekte 18- as punktas yra tam sukūręs tviertą teisinį pagrindą.

Dabartinis gynybos planas iš esmės orientuotas į kariuomenės divizijos sukūrimą trisdešimtiems metams, tankų pirkimą ir lėtą Šaulių organizacijos narių skaičiaus didinimą yra neadekvatus naujai situacijai, nes didele dalimi neišnaudoja gynybinį visuomenės potencialą dėl vadybos ir bendrų veiksmų koordinavimo spragų. Penketas divizijų – keturios teritorinės gynybos savanorių šaulių ir viena pilnai karinė būtų labai stipru visų grėsmių akivaizdoje.

Reikia nestandartinių Lietuvos diplomatijos iniciatyvų

Gerai žinoma, kad bloga taika yra kur kas geriau už gerą karą, todėl įtempčiausią Europinių realijų situaciją, dar ir nelemtam Vilniaus „samitui“ pridirbus visam pasauliui, reikia bandyti gelbėti inovatyviomis, gal net neįtikėtinomis diplomatijos priemonėmis. Ideologinį pagrindą tam suteikia krikščioniškas Švento rašto citavimas; „Palaiminti taikdariai“ bei bendra humanistinė priešinimosi žudymui nuostata su visa pagarba gyvybei, priešpastatoma „žirinovskiškam“ – svarbiausia teritorijos, ir visai nesvarbu, kad kasdien žūsta apie tūkstantį Rusijos rekrūtų bei keletas šimtų besiginančių, ar sėkmingai kontratakavusių Zaporižės srityje ukrainiečių, tarp jų ir civiliai: vien ukrainiečių medikų netektis po tūkstančių raketų, bombų ir dronų smūgių į gydymo įstaigas jau, deja,  virš dviejų šimtų.

Taikdariškoje misijoje, mūsiškiams, pasitelkus kaimyninių Latvijos, Estijos, Suomijos, Lenkijos ir Švedijos bei Ukrainos parlamentarus – diplomatus,  ruošiantis bent jau nuotoliniams pokalbiams su Rusijos Dūmos nariais,  pirmiausiai reikia suvokti Rusijos, kurios vadovams, svarbu ir savotiškas garbės suvokimas,  pilną poziciją.

Joje figūruoja ir šovinistiniai bei „išplautų smegenų“ gyventojų sluoksniai su nacionaline Rusijos – III Romos imperijos ir sovietų sąjungos atkūrimo idėja, kuriems ukrainiečiai tai „ukropai chocholai“, o JAV ir Vokietijos bent jau vakarinė dalis yra amžini priešai.

Lygiai taip pat ir ukrainiečių bei jų sąjungininkų tarpe yra tokių, kuriems rusai – „burliokai, kacapai ir pan.“, nors ir vienų ir kitų piliečių tarpe yra ženkli pacifistinė šviesuomenės dalis.

Todėl pirmas hipotetinio bendro komunikato, prasidedančio:

„Didžiai gerbdami tiek Rusijos, tiek ir kitų oponuojančių ar neutralių  Europos valstybių indėlį moksle, literatūroje, dailėje ir muzikoje, prisimindami ir bendrą nuožmią kovą su fašizmu II-me pasauliniame kare, įkuriame bendrą taikingų siekių visiems konfliktams eliminuoti Vilniaus forumą“

punktas galėtų būti įgyvendinant denacifikacines nuostas

„abipusis visų šovinistinių, tolesnę nesantaiką ir neapykantą kurstančių idėjų sklaidos slopinimas“.  Keista, kad Lietuvos prokuratūra nėra iškėlusi nė vienos bylos kremliaus propagandiniams ruporams, kurie pastoviai propaguoja susidorojimo su pribaltais telvizinę isteriką. Tai neleistinas aplaidumas.

Tokiu būdu mūsų užsienio politika aplaidžiai vegetavusi Minsko proceso, skirto Ukrainos realijoms, laikotarpiu, vėl perimtų iniciatyvą Vilniui, tik šį sykį – gerąja prasme.

Buvęs Rusijos gynybos ministras Šoigu ne šiaip sau pakliuvo į „opalą“ – Putino nemalonę, nes, būtent, jam bei žvalgybos tarnyboms, kai pavyko Ukrainą  „užmėtyti kepurėmis“ Kryme ir Donbase, bet nepavyko užimti Kijevo per tris dienas, teko pagrindinė atsakomybė su visomis sekusiomis žvalgybininkų represijomis. Kremliaus vadovybė dabar trauktis negali – įklimpus neleidžia grįžti atgalios garbė – „honoras“. Nori nenori tenka ir tai apmąstyti.

Norite sanitarinės zonos? Gerai – tebūnie dvidešimt kilometrų į tą ir į tą pusę nuo sutartinės sienos tik su pasieniečiais bei JT taikdariais. Nepatinka numatomas ar aptarinėjamas Vokietijos, Anglijos ar Pabaltijo dalinių dislokavimas Ukrainoje? Gerai, grįžkime prie Bukarešto memorandumo ratifikavimo, kuriuo jį pasirašiusiuos šalys, tame tarpe ir Rusija, įsipareigojo saugoti Ukrainą, jai sunaikinus savo atominį ginklą.

Tebūnie Ukrainos teritorijoje su užsieniečiais dislokuota ir tūkstantinė ukrainietiško kraujo turinčių, bet nekariavusių Rusijos federacijos piliečių – karių taikdarių, stebėtojų, nors kad dar drauge ir su „orbaniškais“ vengrais.

Žinoma, nei Lenkija, nei Baltarusija nepradėtų idiotiško savarankiško puolimo prieš Ukrainą, bet jei Rusija nori jaustis saugia, tenebūna Ukrainoje svetimos gamybos sparnuotų ar balistinių raketų, tačiau tam derėtų mažinti ir „Iskanderų“ kiekį Karaliaučiaus srityje bei Baltarusijoje ir grįžti prie globalių ginkluotės mažinimo susitarimų.

Suprantama tokie diplomatiniai pokalbiai, pradžioje aiškinantis skirtingas pozicijas, o vėliau virstantys derybomis, būtų labai sunkūs, nes reiktų spręsti – kas ir kokiomis reparacijomis atlygins Ukrainai patirtą milijardinę žalą, kiek Rusija apsprendė Janukovyčiaus pergalę 2010 metų prezidentiniuose rinkimuose, ir kiek vakarai prisidėjo prie Maidano bei imtis kitų problemų.

Vienok, suformavus bendrą Briuselio – Vilniaus – Maskvos tikslą: Socialinės aukštos bendros gerovės savo piliečiams „imperijos“ sukūrimas, tokios derybos turėtų nemažą prasmę. Pagalvokime, kokios sumos investuojamos ne į socialinės infrastruktūros projektus, švietimą ir sveikatos sistemas, o mirtį nešančius gelžgalius ir mikroschemas.

Kas Lietuvoje ar kuri Seimo frakcija sugebėtų sugeneruoti tokią naują, taikingą, Europos ir pasaulio raidos politiką?

Gitanas Nausėda tebėra „užsiciklinęs“ kariniais dalykais savo tariamo reikšmingumo aureolėje, tačiau ministrui Kęstučiui Budriui su jo komanda bei Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkui, „darboholikui“ ambasadoriui socialdemokratui Remigijui Motuzui su pavaduotoju konservatoriumi ambasadoriumi Žygimantu Pavilioniu ir visa patarėjų komanda tokie uždaviniai yra pilnai įkandami, nors jų reakcija kalbantis sausio 12-ą Seime buvo daugiau nuostaba nė susirūpinimas.

Tiesiog, reikia atsisakyti rutinos, standartizuotų vien į Briuselį ir Vašingtoną orientuotų reakcijų bei pozicijų, ir imti itin energingai veikti su visa atsakomybe, prisiminus, kad ir Nobelio taikos premijos laureatą iš nedidelės, bet narsios Suomijos – Marti Ahtisari (Martti Ahtisaari).

Vis tik nederėtų užmiršti, kad pasaulis mažai keičiasi: viduramžiais iš karų pelnydavosi surenkančios kautynių laukuose iš žuvusių „gėrybes“ marketantės bei pardavinėjusios jas, o dabar iš masinių žudynių  milijardus semiasi karo pramonės magnatai bei savo ambicijas bando tenkinti politikos vadai. Eilinių piliečių negyventų gyvenimų sąskaita.

Gi demokratinėse valstybėse nemažai lemia ir piliečių valia, tai kur gi tos, svarbiausia, kad labai konstruktyvios, taikdariškos iniciatyvos? Lietuvos Žaliųjų partijoje, dvasiškių ir kardinolų tarpe,  ar tebesnūduriuoja Seimo kabinetuose?

____________

[1] Rusijos politologas, istorijos daktaras, Rusijos užsienio ir gynybos politikos tarybos prezidiumo garbės pirmininkas geopolitikos ideologas ir Kremliaus politikos komentatorius, darantis reikšmingą įtaką Rusijos užsienio ir saugumo politikos diskursui.