Didžiausia šios dienos (2026-01-03, – Alkas.lt) žinia, jog JAV pajėgos specialiosios operacijos metu sulaikė Venesuelos diktatorių komunistą Nikolasą Madurą (Nicholas Maduro). Daug nesutarimo ir neaiškumo, ką visa tai reiškia. Ar čia džiaugtis, ar čia verkt?
Keli akcentai:
– JAV vykdo specialiąją operaciją nepriekaištingai, visi mintyse palyginome su patys žinom kuo;
– Venesuelos demokratinė opozicija sveikina JAV veiksmus ir dėkoja Trumpui, visuomenė, panašu, taip pat laiminga, kad reiškia, kad neapykanta diktatoriui buvo net didesnė už žemyne įprastą neapykantą JAV;
– Maduro nuvertimas buvo didžiulis smūgis Kremliui, Pekinui, Iranui ir visai šiai sąjungai prieš JAV dominavimą. Ypatingai smūgis Kubai, kuri buvo visiškai priklausoma nuo Venesuelos naftos;
– sėkmės atveju JAV faktiškai perėmus Venesuelos naftos gavybą Rusija galėtų labai reikšmingai nukentėti dėl krentančių naftos kainų, bet iki to dar toli;
– nuvertinėti diktatorius yra labai pavojingas žaidimas, kurį pateisina tik rezultatai, o jie dar labai migloti. Jeigu Venesuelos kariuomenė ir visuomenė priims JAV numatytą pokyčių kryptį, gali išeiti į gerą ir pasauliui, ir pačiai šaliai. Jeigu ne, gali kilti dar vienas pilietinis karas, nuo kurio visiems dar blogiau;
– Maduro su žmona JAV bus teisiami kaip banalūs nusikaltėliai, narkotikų ir ginklų prekybos magnatai, kas jie ir yra, greta to, kad valdė valstybę;
– JAV pademonstravo galią ir gebėjimą veikti, neužsidarymą viduje. Pademonstravo labai grubiu, daug normų laužančiu būdu. Čia labiausiai išsiskiria vertinimai. Kad demonstruoja galią mums gerai, čia mūsiškių galia. Blogai, kad demonstruoja ne prieš Rusiją. Bet prieš branduolinę valstybę ir nedemonstruos, nėra ko tikėtis. Klausimas, kokį Rusijai nepalankų domino efektą JAV galėtų sukelti versdama Rusijos šalininkus. Akys krypsta į Iraną, kur dideli neramumai ir galioja ta pati taisyklė – režimas gali griūti, bet to pasekmės taip pat gali būti baisios (pilietinis karas, dar žiauresnis režimas, pabėgėlių masės). Bet tai silpnintų Rusiją.
– daugiausiai Lietuvoje pergyvenama, kad tokie grubūs JAV veiksmai veda prie pasaulio, kur valdo stipresniojo teisė, o mažiesiems (mums) palanki taisyklėmis grįsta tvarka griūva. Tai tiesa, bet tai senokai įvykęs faktas. Normomis grįsta tvarka neapsaugojo nei Gruzijos, nei Krymo, nei visos Ukrainos. Iš normų sekė tik tušti pasmerkimai. Kiek buvo realaus veikimo ginklais ir sankcijomis, jis plaukė iš interesų ir galios santykių, ne dėl to, kad Ukraina vargšė ir jos lemtis neteisinga.
Pasaulis pilnas neteisingai engiamų tautų ir tai niekam nerūpi, nors normos egzistuoja. Trumpo veiksmai nieko nesugriovė, nes nebėra ką griauti. Tabu nebegaliojo, nes Kremlius iš esmės jau kurį laiką suvokia, kad kariauti su juo NATO nedrįsta, bent kol pats NATO tiesiogiai nepuolamas. Whataboutizmas, kad Putinas ar Xi dabar galės sakyti, kad ir JAV taip elgiasi nekeičia ir nelegitimuoja nieko. Dvigubų standartų pavyzdžių visada buvo, jie niekam nedaro įspūdžio ir nelemia valstybių veiksmų. Lemia interesai ir galios santykiai.
– Apibendrinant, gyvename nestabiliame pasaukyje ir tai greitai nepasikeis. Valdo ne normos, o galios santykiai. Maduro nuverstas ne vardan demokratijos, o vardan JAV saugumo ir išteklių interesų, naivu apsimesti kitaip. Jokios vertybinės užsienio politikos čia nebuvo. Tokiame pasaulyje mes suinteresuoti, kad mūsų sąjungininkai stiprintų pozicijas, o priešai silpnėtų. Maduro nuvertimas prie to artina, todėl sveikintinas.
Labai įdomūs Trumpo žodžiai, kad pereinamuoju laikotarpiu JAV administruos Venesuelą. Tai didžiulis akibrokštas tautai. Lauksim, kaip reaguos opozicijos lyderė Mačado (María Corina Machado) ir koks tas „tautai geras režimas“ JAV akimis.
Melskimės, kad nebūtų pilietinio karo.
Dalinuosi Lietuvoje gyvenančios venesuelietės interviu šių įvykių tema. Autentiška.
Autorius yra Seimo narys, Nacionalinio susivienijimo pirmininkas
G. Landsbergis ragina nenuvertinti D. Trumpo planų: „Tai reiškia pasaulio padalinimą“
– lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2026/01/04/news/g-landsbergis-ragina-nenuvertinti-d-trumpo-planu-tai-reiskia-pasaulio-padalinima–40840030
Alkas nebeleidžia ne tik aktyvuoti nuorodų, bet ir jų kopijuoti.
Gabrieliaus Landsbergio pasisakymas apie Donaldo Trumpo veiksmus Venesueloje ir tariamą „pasaulio padalinimą“ iš pirmo žvilgsnio skamba solidžiai, tačiau atidesnė analizė, paremta istorine tiesa, faktais ir elementaria logika, atskleidžia esmines konceptualias klaidas ir politinį supaprastinimą. Pagrindinė problema ta, kad Landsbergis Monro doktriną ir Trumpo užsienio politiką traktuoja kaip naują, pavojingą pasaulio pertvarką, nors iš tiesų tai yra senos, Vakarų civilizacijos saugumą užtikrinančios strategijos tęsinys, o ne jos iškraipymas. Monro doktrina niekada nereiškė „pasaulio padalinimo tarp imperijų“ ta prasme, kuria šį terminą vartoja Landsbergis. Ji buvo sukurta kaip gynybinė doktrina, aiškiai pasakanti, kad Vakarų pusrutulis nėra atvira erdvė Europos imperijų ekspansijai. Tai buvo ne agresyvus užkariavimo projektas, o ribų nubrėžimas, skirtas apsaugoti jaunų respublikų suverenitetą nuo senųjų imperijų revanšizmo. Ši doktrina veikė kaip stabilumo mechanizmas beveik du šimtmečius ir, paradoksalu, tapo viena svarbiausių priežasčių, kodėl Lotynų Amerika netapo nuolatiniu Europos karų teatru. Trumpo administracijos kalbos apie Monro doktrinos „atnaujinimą“ nėra pasaulio dalybų planas, o priminimas, kad JAV neketina toleruoti Rusijos, Kinijos ar Irano karinių ir politinių placdarmų savo strateginėje aplinkoje. Landsbergio teiginys, jog Trumpas siekia pasaulio padalinimo tarp JAV, Kinijos ir Rusijos, logiškai prieštarauja pačiam Venesuelos įvykių faktui. Jei Trumpas iš tiesų būtų „dalybų“ su Maskva šalininkas, Maduro – vienas ištikimiausių Kremliaus sąjungininkų Vakarų pusrutulyje – būtų paskutinis žmogus, kurį JAV pašalintų. Maduro suėmimas yra ne Rusijos interesų įtvirtinimas, o jų tiesioginis sunaikinimas. Tai akivaizdus smūgis Kremliaus įtakai, o ne jos pripažinimas. Teigti, kad tai yra „pasaulio padalinimas“, reiškia ignoruoti faktą, jog viena iš tariamų „dalybų šalių“ šiuo veiksmu patiria strateginį pralaimėjimą. Kalbėdamas apie Grenlandiją, Kanadą ir „paklusimą amerikiečių vadovavimui“, Landsbergis sąmoningai painioja retoriką su politika. Trumpo pareiškimai šiais klausimais – tai derybinė, spaudimo retorika, būdinga jo politiniam stiliui, o ne realūs planai panaikinti šių valstybių suverenitetą. JAV niekada nesiūlė aneksuoti Kanados karine jėga ar panaikinti Danijos valstybingumo. Priešingai, kalbama apie strateginius, ekonominius ir saugumo interesus Arktyje, kuriuos Europa dešimtmečius ignoravo, leisdama Kinijai ir Rusijai ten tyliai stiprėti. Trumpas čia elgiasi ne kaip imperijų dalintojas, o kaip Vakarų civilizacijos interesų gynėjas, priverčiantis sąjungininkus atsibusti iš geopolitinio naivumo. Dar viena Landsbergio argumentų silpnoji vieta – NATO ir Trumpo santykių interpretacija. Teiginys, kad Trumpui „neaktualus NATO“, yra faktiškai neteisingas. Trumpui nebuvo neaktuali NATO, jam buvo neaktualus europietiškas nemokamos apsaugos modelis, kai JAV mokesčių mokėtojai dengia Europos saugumą, o didžiosios Europos valstybės ignoruoja savo įsipareigojimus. Trumpo spaudimas didinti gynybos išlaidas davė realių rezultatų, įskaitant ir Lietuvai palankius sprendimus. Tai ne Aljanso griovimas, o bandymas jį paversti realiai veikiančia karine sąjunga, o ne politiniu klubu. Landsbergio perspėjimas, kad „visa tai bus įgyvendinta“, grindžiamas prielaida, jog Trumpo politika neišvengiamai veda prie Vakarų susilpnėjimo. Tačiau Venesuelos pavyzdys rodo priešingai: JAV demonstruoja ryžtą, gebėjimą veikti greitai ir be iliuzijų, o Vakarų civilizacijos priešai gauna aiškų signalą, kad JAV interesai nėra tušti žodžiai. Tai nėra pasaulio padalinimas – tai ribų brėžimas. Istoriškai būtent ribų nebuvimas, o ne jų egzistavimas, skatino agresiją ir karus. Apibendrinant, Landsbergio analizė remiasi baime ir interpretaciniu perlenkimu, o ne šaltu faktų vertinimu. Trumpas nėra nuoseklus „pasaulio dalintojas“, jis yra nuoseklus Vakarų civilizacijos interesų gynėjas, kuris atvirai įvardija realybę: pasaulis niekada nebuvo ir nėra lygių, geranoriškų aktorių erdvė. Venesuelos operacija tai patvirtina – ji silpnina autoritarinių režimų tinklą, o ne jį stiprina. Ignoruoti šį faktą ir paversti jį „pasaulio padalinimo“ mitu reiškia ne analizuoti politiką, o ją ideologizuoti.
Komentaras iš LR, lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2026/01/04/news/g-landsbergis-ragina-nenuvertinti-d-trumpo-planu-tai-reiskia-pasaulio-padalinima–40840030/comments
Manau, per daug dėmesio skiriama G.Landsbergio nuomonei, vargu , ar jis yra stiprus ir įžvalgus politikas.
V.S.: ,, Maduro nuverstas ne vardan demokratijos, o vardan JAV saugumo ir išteklių interesų”
– tiksliau, dėl JAV ir Laisvojo pasaulio saugumo. Nuo Kinijos, Rusijos ir jų sąjungininkų šliaužiančios pasaulinės revoliucijos.
na kaip taip nusišnekėti?.. kas yra kas parodo elgesys o ne iškabos. Banditiškas elgesys rodo banditą.
(atnaujinta, kai nebuvo paskelbta kelias valandas)
Klastingasis Vytautas Sinica niekuom nesiskiria nuo Tautą žudančių bei Lietuvą naikinančių partijų seimagyvių, dirbančių užsienio subjektų naudai, kai:
– ignoruoja konstitucijos 47 straipsnio (žemės tema) klastotę užsienio subjektų naudai;
– ignoruoja tai, kad jau 9 paskutinieji seimai yra antikonstituciniai (n_e_l_e_g_i_t_i_m_ū_s neteisėti), kai seimo rinkimų įstatymas nedera su konstitucijos 55 straipsniu, kai sąrašinių negali būti seime.
1996 birželio 20 bei 2003 sausio 23, seime, buvo suklastotas konstitucijos 47 straipsnis (žemės tema) užsienio subjektų naudai, pažeidžiant konstitucijos 153 straipsnio (bei kitų) nuostatą.
2003 sausio 23, seime s_u_k_l_a_s_t_o_j_u_s 47 straipsnį, naujo pavyzdžio konstitucijos knygelėje nebėra konstitucinės nuostatos buvusio tokio sakinio – “Žemė, vidaus vandenys, miškai, parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir valstybei.”
Vadovaujantis naujausio pavyzdžio s_u_k_l_a_s_t_o_t_o_s konstitucijos knygele yra panaikinta žemės priklausomybė valstybei ir piliečiams, leidžiant užsienio subjektams įsigyti (sukčiavimo būdu pasisavinti) Lietuvos žemę.
Katastrofa
Citata
„Bemaž trečdalį Lietuvos žemių yra supirkę užsienio fondai. Aš pats nuomojuosi dalį žemės ūkininkavimui iš vokiškų fondų.“ (Lietuvos ūkininkas – milijonierius)
Kitų šaltinių teigimu, gerokai daugiau Lietuvos žemių yra pasisavinę užsienio subjektai – sukčiai.
Tikrovėje nežinia ir todėl reikia skelbti registrų centro skaičius.
Visi seimo nariai ir prezidentai nuo 1996 birželio 20 buvusieji bei iki šiol esantieji (…) yra verti pačios didžiausios bausmės – tremties iš Lietuvos su Lietuvos pilietybės panaikinimu bei turto konfiskavimu už tai, kad dirba seime prezidentūroje užsienio subjektų naudai ignoruodami 47 str klastotę.
______________
Užvaldytoji Lietuva, 30 metų komunistus dangstančiųjų, komunistinį konclagerinį režimą sukūrusiųjų bei palaikančiųjų antikonstitucinio (nelegitimaus, neteisėto) seimo suskių landsberginių, brazauskinių, burokevičininkų grybauskinių, karbauskinių, skvernelinių, visokių liberalkomunistų bei panašių Lietuvos priešų.
2026 sausio 5
Nesitikėjau iš Sinicos tokio politinio voliuntarizmo…
Kas įvyko – grynai banditiškas išpuolis.
Trampo politika yra pasaulio ekonominių ir karinių galių sutelkimo JAV rankose strategijos politika. Tai JAV kaip pasaulinio dvaro kūrimas. Demokratija ir ideologija tame vyksme tampa šalutiniais dalykais. Žodžiu, Trampo užmojai yra verslininko, o ne senosios politikos valdžių, vadyba. Akivaizdu, kad Europos telkimasis ES principais Trampo netenkina netgi pradiniame etape, veikiau ES yra matoma kaip maišymasis jam po kojomis…
tai, kad tie ES principai išsigimė. Genderinė politika, mograntai, kišimasis į kultūrinius, vertybinius dalykus. Ne į tokią ES stojome.
Kišimasis į kultūrinius, vertybinius dalykus, gederizmas yra JT, atskirų šalių, partijų, o ne ES politika. ES niekuo neišsigimė, tai jos priešininkų prasimanymai. Juk regis net 3/4 ES gyventojų gyvenimu joje patenkinti. Demokratijos, įstatymų viršenybės, valdžių pasidalinimo, solidarumo ir t.t. principai veikia, suprantama, ne visose ES šalyse idealiai, bet tai daugiau atskirų ES šalių partijų ir valdžių bėdos.