V. Sinica. Ką byloja Maduro galas

Gabrieliaus Landsbergio pasisakymas apie Donaldo Trumpo veiksmus Venesueloje ir tariamą „pasaulio padalinimą“ iš pirmo žvilgsnio skamba solidžiai, tačiau atidesnė analizė, paremta istorine tiesa, faktais ir elementaria logika, atskleidžia esmines konceptualias klaidas ir politinį supaprastinimą. Pagrindinė problema ta, kad Landsbergis Monro doktriną ir Trumpo užsienio politiką traktuoja kaip naują, pavojingą pasaulio pertvarką, nors iš tiesų tai yra senos, Vakarų civilizacijos saugumą užtikrinančios strategijos tęsinys, o ne jos iškraipymas. Monro doktrina niekada nereiškė „pasaulio padalinimo tarp imperijų“ ta prasme, kuria šį terminą vartoja Landsbergis. Ji buvo sukurta kaip gynybinė doktrina, aiškiai pasakanti, kad Vakarų pusrutulis nėra atvira erdvė Europos imperijų ekspansijai. Tai buvo ne agresyvus užkariavimo projektas, o ribų nubrėžimas, skirtas apsaugoti jaunų respublikų suverenitetą nuo senųjų imperijų revanšizmo. Ši doktrina veikė kaip stabilumo mechanizmas beveik du šimtmečius ir, paradoksalu, tapo viena svarbiausių priežasčių, kodėl Lotynų Amerika netapo nuolatiniu Europos karų teatru. Trumpo administracijos kalbos apie Monro doktrinos „atnaujinimą“ nėra pasaulio dalybų planas, o priminimas, kad JAV neketina toleruoti Rusijos, Kinijos ar Irano karinių ir politinių placdarmų savo strateginėje aplinkoje. Landsbergio teiginys, jog Trumpas siekia pasaulio padalinimo tarp JAV, Kinijos ir Rusijos, logiškai prieštarauja pačiam Venesuelos įvykių faktui. Jei Trumpas iš tiesų būtų „dalybų“ su Maskva šalininkas, Maduro – vienas ištikimiausių Kremliaus sąjungininkų Vakarų pusrutulyje – būtų paskutinis žmogus, kurį JAV pašalintų. Maduro suėmimas yra ne Rusijos interesų įtvirtinimas, o jų tiesioginis sunaikinimas. Tai akivaizdus smūgis Kremliaus įtakai, o ne jos pripažinimas. Teigti, kad tai yra „pasaulio padalinimas“, reiškia ignoruoti faktą, jog viena iš tariamų „dalybų šalių“ šiuo veiksmu patiria strateginį pralaimėjimą. Kalbėdamas apie Grenlandiją, Kanadą ir „paklusimą amerikiečių vadovavimui“, Landsbergis sąmoningai painioja retoriką su politika. Trumpo pareiškimai šiais klausimais – tai derybinė, spaudimo retorika, būdinga jo politiniam stiliui, o ne realūs planai panaikinti šių valstybių suverenitetą. JAV niekada nesiūlė aneksuoti Kanados karine jėga ar panaikinti Danijos valstybingumo. Priešingai, kalbama apie strateginius, ekonominius ir saugumo interesus Arktyje, kuriuos Europa dešimtmečius ignoravo, leisdama Kinijai ir Rusijai ten tyliai stiprėti. Trumpas čia elgiasi ne kaip imperijų dalintojas, o kaip Vakarų civilizacijos interesų gynėjas, priverčiantis sąjungininkus atsibusti iš geopolitinio naivumo. Dar viena Landsbergio argumentų silpnoji vieta – NATO ir Trumpo santykių interpretacija. Teiginys, kad Trumpui „neaktualus NATO“, yra faktiškai neteisingas. Trumpui nebuvo neaktuali NATO, jam buvo neaktualus europietiškas nemokamos apsaugos modelis, kai JAV mokesčių mokėtojai dengia Europos saugumą, o didžiosios Europos valstybės ignoruoja savo įsipareigojimus. Trumpo spaudimas didinti gynybos išlaidas davė realių rezultatų, įskaitant ir Lietuvai palankius sprendimus. Tai ne Aljanso griovimas, o bandymas jį paversti realiai veikiančia karine sąjunga, o ne politiniu klubu. Landsbergio perspėjimas, kad „visa tai bus įgyvendinta“, grindžiamas prielaida, jog Trumpo politika neišvengiamai veda prie Vakarų susilpnėjimo. Tačiau Venesuelos pavyzdys rodo priešingai: JAV demonstruoja ryžtą, gebėjimą veikti greitai ir be iliuzijų, o Vakarų civilizacijos priešai gauna aiškų signalą, kad JAV interesai nėra tušti žodžiai. Tai nėra pasaulio padalinimas – tai ribų brėžimas. Istoriškai būtent ribų nebuvimas, o ne jų egzistavimas, skatino agresiją ir karus. Apibendrinant, Landsbergio analizė remiasi baime ir interpretaciniu perlenkimu, o ne šaltu faktų vertinimu. Trumpas nėra nuoseklus „pasaulio dalintojas“, jis yra nuoseklus Vakarų civilizacijos interesų gynėjas, kuris atvirai įvardija realybę: pasaulis niekada nebuvo ir nėra lygių, geranoriškų aktorių erdvė. Venesuelos operacija tai patvirtina – ji silpnina autoritarinių režimų tinklą, o ne jį stiprina. Ignoruoti šį faktą ir paversti jį „pasaulio padalinimo“ mitu reiškia ne analizuoti politiką, o ją ideologizuoti.
Komentaras iš LR, lrytas.lt/lietuvosdiena/aktualijos/2026/01/04/news/g-landsbergis-ragina-nenuvertinti-d-trumpo-planu-tai-reiskia-pasaulio-padalinima–40840030/comments