Per pirmąją sovietų okupaciją represuotas trijų dvarų, keleto gamybinių įmonių, dviejų daugiabučių namų Kaune savininkas – daktaras Mykolas Devenis (1891–1978) vienintelis, kuriam pavyko išsivaduoti iš GULAG‘o pragaro, Antrojo pasaulinio karo metais tiesiai iš Vorkutos lagerio išvykti į JAV ir ten toliau sėkmingai užsiimti gydytojo praktika, ūkininkavimu, aktyviai dalyvauti lietuvių išeivijos visuomeniniame gyvenime.
Lietuvos ypatingasis archyvas parengė pasakojimą apie neįtikėtiną M. Devenio gyvenimo istoriją, gausiai iliustruotą dokumentais ir nuotraukomis, saugomais Lietuvos ypatingajame archyve ir Lietuvos centriniame valstybės archyve. Virtualią parodą galima apžiūrėti Lietuvos archyvų virtualių parodų svetainėje: čia.
Daugelio per pirmąją sovietų okupaciją represuotų Lietuvos žmonių laukė ilgi tremties ar kalinimo metai, kur ne vieną pasitiko žūtis nuo bolševikinių budelių rankų, mirtis nuo ligų, bado, išsekimo. Todėl gydytojo, verslininko, trijų dvarų, keleto gamybinių įmonių, dviejų daugiabučių namų Kaune savininko, aktyvaus visuomenininko Mykolo Devenio gyvenimo ir represavimo istorija atrodo panaši į aštraus siužeto vaidybinį filmą su laiminga pabaiga.
Dvarininkas milijonierius
M. Devenis gimė 1891 m. gegužės 1 d. Biržų apskrities Klausučių kaime, ūkininkų šeimoje, kurioje augo keturi vaikai. Mykolui dar mažam esant, tėvas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas, o vėliau į Ameriką išvažiavo motina su broliu ir seserimi. Likęs Lietuvoje vyresniosios sesers globoje, M. Devenis baigė pradžios mokyklą Biržuose ir išvyko mokytis į gimnaziją Pernu. 1912 m. savanoriu įstojo į carinės Rusijos armiją, vėliau eksternu baigęs gimnaziją, įstojo į Maskvos universiteto Medicinos fakultetą. 1914 m. per vasaros atostogas išvyko paviešėti pas tėvus į JAV. Jam būnant už Atlanto, Europoje prasidėjo karas. Rusijos atstovybė JAV siuntė reikalavimus grįžti ir stoti į karinę tarnybą, bet reikalavimų M. Devenis nepaisė ir tai jį išgelbėjo nuo apkasų, sprogimų, artilerijos salvių. Vietoj kareivio milinės pasirinko medicinos studijas Jeilio universitete, kurias baigęs pradėjo verstis gydytojo praktika, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeniniame gyvenime.
1924 m. grįžęs į Lietuvą, M. Devenis sukūrė šeimą su garsios Vileišių giminės atstove Alena Vileišyte. Už JAV uždirbtus pinigus nusipirko Leonpolio dvarą (Ukmergės apskritis), jame įkūrė modernų ūkį, kuriame veikė garinė pieninė, spirito varykla, augintos naujos kultūros. Dvare nuolat gyveno ir patirties sėmėsi Žemės ūkio akademijos studentai-praktikantai, lankėsi Prezidentas Antanas Smetona. Dvaro rūmuose buvo turtinga biblioteka, paveikslų galerija, sukaupta archeologijos ir etnografijos rinkinių kolekcija.
Veržlus, energingas M. Devenis neapsiribojo Leonpolio dvaru, kuris Lietuvoje buvo laikomas aukštos žemdirbystės kultūros pavyzdžiu. 1936 m. jis įsigijo Didžiokų dvarą, 1939 m. – Ambraziškių dvarą su spirito varykla, esančius Ukmergės apskrityje. Jam taip pat priklausė du daugiabučiai namai Kaune – dviaukštis namas Žaliakalnyje, Žemaičių gatvėje ir prašmatnus triaukštis V. Putvinskio gatvėje, 1936 m. pirktas iš uošvio Jono Vileišio. 1939 m. pabaigoje M. Devenis planavo įsigyti nekilnojamojo turto Lietuvai grąžintame Vilniuje, tačiau atvykęs į miestą, turėjo nusivilti, nes Vilnius buvo klaikiai nusiaubtas 1939 m. rugsėjo–spalio mėn. čia šeimininkavusių raudonarmiečių. Grįžęs į Leonpolio dvarą, M. Devenis vienam darbininkui pasakojo, kad bolševikai išplėšė ir išsivežė net durų rankenas, langų rėmus, mūrines krosnis. Jo žodžius patvirtina archyvuose išlikę dokumentai, kuriuose minimas faktas apie tai, kad sovietiniai marodieriai Antrojo pasaulinio karo pradžioje okupuotame Vilniuje taip įsisiautėjo, kad išlupo net geležinkelio stoties laikrodį!
Akivaizdu, kad 1940 m. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, „dvarininku-milijonieriumi“ vadinto visuomeniškai aktyvaus gydytojo ir klestinčio verslininko laukė liūdna ateitis, nes būti pripažintam „socialiai pavojingu elementu“ ir represuotam užteko ir daug kuklesnio turto.
Pilietybė, suėmimas, tardymai
M. Devenis 1918 m. tapo JAV piliečiu. 1934 m. jam buvo suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė, o JAV piliečio paso galiojimo laikas baigėsi. Pirmosiomis sovietų okupacijos dienomis jis kreipėsi į JAV konsulatą Lietuvoje dėl pilietybės atkūrimo, tačiau atkurti JAV pilietybės nespėjo.
Leonpolio dvare gyvenusį M. Devenį 1940 m. liepos 22 d. suėmė sovietų okupuotos Lietuvos vidaus reikalų ministerijos Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Ukmergės apygardos pareigūnai. Nutarime suimti, greta valdytų dvarų, namų, žemių (595 ha) ir kt., akcentuota tai, kad jis samdydavo 30 nuolatinių ir apie 100 sezoninių darbininkų, nuo 1936 m. priklausė Lietuvių tautininkų sąjungai. Taip pat nurodytos kitos didelės nuodėmės: „kontrrevoliucinio šmeižto Sovietų Sąjungos atžvilgiu“ skleidimas, artimi ryšiai su kai kuriais Lietuvos Vyriausybės ministrais.
M. Deveniui iškeltoje baudžiamojoje byloje nerasime duomenų apie alinančius naktinius tardymus, mušimus ar kankinimus. Tvarkingai surašyti tardymų protokolai panašūs į mandagius džentelmenų pokalbius, todėl net kyla abejonių, ar tardytojams buvo tikslinga smurtauti akivaizdaus „klasinio priešo“, kurio likimas iš anksto nulemtas, atžvilgiu.
Abejones išsklaido vėliau rašyti M. Devenio atsiminimai: „Ne vieną kartą buvau mušamas. Kairėje ausyje trūko būbnelis (taip originale), nustojau klausos. Tardytojai buvo rusai ir vartodavo žiauriausius keiksmažodžius. Nei JAV atstovybei, nei žmonai nesakė, kad esu kalėjime. Jie kalbėjo, kad gal kas pagrobė ar pats pabėgo. Grįžus poilsiui laiko nebelieka, o dieną ilsėtis negalima – to griežtai žiūri sargybiniai. Vakare tardymas vėl tęsiamas, reikalaujant prisipažinti. Tai daroma kelias naktis iš eilės, iki net ir tvirčiausio nusistatymo žmogus palaužiamas ir yra pasiryžęs su viskuo sutikti, kad tik pasibaigtų tas nelemtas kankinimas.“
Liudininkai ir kalėjimo skundikai
Imituodami detalų „nusikaltimų“ tyrimą, enkavedistai apklausė Leonpolio dvaro, kitų M. Devenio ūkių bei įmonių darbininkus, kurie vieningai tvirtino, jog jis negailestingai engė darbininkus, daugeliui mokėdavo mažesnį nei buvo sutarta atlyginimą, susirgusiems ir dėl ligos negalėdavusiems dirbti, nemokėdavo nieko. Visi jo ūkių ir įmonių darbininkai triūsė ne mažiau kaip 12–14 valandų per parą, tačiau šeimininkas nuolat priekaištaudavo, kad jie mažai dirba, nusižengusiems skirdavo pinigines baudas. Nesąžiningai elgdavosi su spirito varykloms bulves tiekdavusiais ūkininkais: juos apgaudinėdavo, nesumokėdavo sutartų pinigų.
Apie M. Devenio „nusikaltimus“ pasakojusių liudytojų apklausų protokoluose minima, kad neva siekdamas mokėti mažesnius mokesčius, savo privačią pieninę M. Devenis buvo įforminęs kaip kooperatinę (kooperatyvo nariai buvo jis, jo žmona ir vienas fiktyvus narys), klastojo duomenis apie spirito varyklų produkcijos savikainą, dokumentuose nurodydavo didesnius darbuotojų atlyginimus negu iš tiesų mokėdavo ir kt. Baudžiamojoje byloje užfiksuoti ir tarp žmonių sklidę gandai: kad M. Devenis „kažkam pasakojo, jog netrukus jo rankose bus pusė Lietuvos“ arba, kad Leonpolio dvarą įsigijo iš JAV surinktų aukų „skurstančiai lietuvių tautai“. Nežinia kiek tuose liudijimuose tiesos, kiek prasimanymų ar enkavedistų pastangų įrodyti, kad suimtas dvarininkas buvo amoralus „socialiai pavojingas elementas“. Ypač, atsižvelgiant į tai, kad dalis liudininkų nemokėjo rusų kalbos, kai kurie buvo neraštingi ir tardytojams niekas netrukdė protokoluose rašyti tai, ką jie norėjo.
Kalėjimo Ukmergėje kameroje M. Devenis buvo sekamas, apie jo nuotaikas ir pasisakymus tardytojams duomenis teikė ne vienas į NKVD nagus patekęs, naiviai tikėjęs tokiu būdu savo dalią palengvinti skundikas. „Devenis Mykolas visaip apšmeižė sovietų santvarką ir išreiškė savo lojalumą vokiečiams“, nuolat „varo antisovietinę agitaciją“, „sako, kad prie dabartinės santvarkos, reiškia prie sovietų valdžios, darbininkai blogiau gyvena kaip prie Smetonos valdžios“, kad „darbininkas anksčiau prie Smetonos valdžios buvo laisvas, tai dabar darbininkams kalėjimas ant laisvės“.
M. Devenis suprato, kad kartu su juo kameroje buvę kaliniai teikia apie jį informaciją. „Tardytojas jo klausinėdavęs, ką dr. Devenis kalba kameroje, – rašė jis atsiminimuose apie drauge kalėjusį žmogų, – o tas stengdavęsis kiek galima daugiau papasakoti, tikėdamasis bausmės sušvelninimo. Man neteko girdėti, kad kas būtų susilaukęs sušvelninimo prisipažinimu ar žinių teikimu apie kitus kalinius“.
Antikomunistinė veikla, kaltinamoji išvada, bausmė
„Tegyvuoja raudonieji, laisvės skleidėjai K P“, „Šalin jungas, gana vergauti. K. P.“, „Šalin fašistinė Smetonos valdžia K. P.“ Tokio turinio spalvotais pieštukais rašytus nedidelio formato atsišaukimus 1939 m. spalio 11 d. ryte Leonpolio dvare rado M. Devenis. Radinius jis pristatė Valstybės saugumo ir kriminalinės policijos Ukmergės apygardos pareigūnams. Apie įtartinus veikėjus, agitavusius darbininkus vykti ieškoti geresnio uždarbio kitose Lietuvos ar Latvijos vietose bei kitaip drumstusius „visuomenės ramumą“, Ukmergės miesto ir apskrities viršininką jis buvo informavęs dar 1937 m. sausį.
Pranešinėjimas policijai apie „komunistine veikla užsiimdavusius asmenis“ buvo įtrauktas į Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Ukmergės apskrities skyriaus parengtą kaltinamąją išvadą, kurioje M. Devenis taip pat buvo kaltinamas „buržuazinės-nacionalistinės Smetonos vyriausybės“ politikos įgyvendinimu, „kontrrevoliucinių prasimanymų“ skleidimu, darbininkų eksploatavimu, įvairiomis „machinacijomis“ ir net tuo, kad keliems bankams (dokumente nurodyta, jog „valstybei“) buvo skolingas 261 tūkst. litų.
Ypatingojo pasitarimo prie SSRS vidaus reikalų liaudies komisaro 1941 m. kovo 1 d. nutarimu M. Devenis buvo nubaustas 8 m. laisvės atėmimu, bausmę atliekant pataisos darbų lageryje.
Artimųjų pastangos
Iš JAV į Lietuvą 1924 m. grįžusį M. Devenį, jo bičiulis kompozitorius Mikas Petrauskas supažindino su Kauno burmistro, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio dukra Alena Vileišyte. Nors evangeliko reformato ir katalikės santuokai buvo iškilę tam tikri keblumai, gavus vyskupo leidimą, 1924 m. spalio mėn. jaunuosius Kauno Vytauto bažnyčioje sutuokė kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Pora susilaukė sūnų Algirdo ir Keistučio bei dukros Dalios.
1940 m. vasarą suėmus M. Devenį, artimieji dėjo visas įmanomas pastangas, bandydami jį išlaisvinti. Jų iniciatyva 1940 m. rugpjūtį sovietų okupuotos Lietuvos vidaus reikalų ministrui buvo pateiktas prašymas, pasirašytas daugiau kaip šimto M. Deveniui priklausiusiose įmonėse ir dvaruose dirbusių darbininkų bei aplink dvarus esančių kaimų gyventojų. „Mes darbininkai ir ūkininkai nuolankiai prašom Drg. Ministro, kad būtų paleistas iš kalėjimo pil. Dr. Mykolas Devenis. Jis nebuvo mūsų priešu, bet daugeliui kam net labai geru draugu. Padėdavo jis mums visokiais būdais: neturtingus veltui gydydamas, teikdamas jiems darbo ir dažnai padėdavo piniginiuose reikaluose“. Sovietų budeliai prašymą ignoravo.
1940 m. rudenį A. Vileišytė-Devenienė su vaikais pasitraukė į JAV. Duomenis apie ją rinkusio sovietų saugumo agento Orbis (pseud.) pranešime pažymėta, kad 1940 m. spalio 15 d. artimieji gavo jos telegramą, kad šeima sėkmingai pasiekė Niujorką. Agentas taip pat informavo savo kuratorius, jog prieš išvykstant, paskutiniai A. Vileišytės-Devenienės atsisveikinimo žodžiai buvo „su viskuo sutinku, visko negaila, tik, kad Mykolą vėl pamatyčiau“.
Nuvykusi į JAV M. Devenio žmona daug kartų kreipėsi į JAV ambasadą SSRS dėl vyro likimo, tačiau sulaukdavo atsakymų, kad M. Devenis dingo pakelėje, bolševikams evakuojantis iš Lietuvos. JAV ambasadorius SSRS Laurensas Steinhartas (Laurence Steinhardt) tvirtino, jog dėl M. Devenio net keliolika kartų kreipėsi į SSRS užsienio reikalų ministeriją, bet nesulaukė jokio atsakymo.
Vorkutos lageryje
Ypatingojo pasitarimo „nubaustas“ Leonpolio „dvarininkas milijonierius“ iš Vilniaus geležinkelio stoties drauge su kitais kaliniais gyvuliniu vagonu rytų kryptimi buvo išvežtas 1941 m. birželio 16 d. Ešeloną sudarė 70 vagonų, kiekvienam vagone apie 40 žmonių. Sekinanti kelionė iki SSRS NKVD Vorkutos pataisos darbų lagerio užtruko dvi savaites.
„Pirma sustojimo vieta buvo Kotlas, kur dalį kalinių paliko, o kitus nuvežė į Kožvą, paskirstymo punktą, – rašė M. Devenis savo atsiminimuose, – Visi intelektualai, kaip rašytojai, advokatai, mokytojai, profesoriai, muzikai ir net inžinieriai, buvo skiriami juodam darbui. <…> Kalinių darbas labai sunkus, ypač tų, kurie yra patekę į anglių kasyklas, prie laivų iškrovimo ir miškų kirtimo darbų. Darbams paprastai sudaromos brigados iš 20 iki 30 kalinių, kurios vadu taip pat būna kalinys, atsakingas už brigados tvarką. Brigadą į darbus lydi ir prižiūri bent pora kareivių. Kiekvienas kalinys privalo išdirbti nustatytą normą. <…> Žemesnieji stovyklų tarnautojai ir prižiūrėtojai dažnai būna iš pačių kalinių tarpo, kurie tas pareigas „išsitarnauja“, išbuvę stovykloje kelerius metus. Kadangi politiniai kaliniai laikomi vienoje stovykloje su kriminalistais, tai ir prižiūrėtojų pareigas dažniausiai „išsitarnauja“ kriminalistai, kurie esti nepaprastai žiaurūs.“
Nustebintas vicekonsulas
Alenos Vileišytės-Devenienės pastangos išlaisvinti vyrą nenuėjo veltui. 1942 m. pradžioje ji gavo žinių, kad M. Devenis yra kalinamas lageryje Vorkutoje, kurias perdavė naujai paskirtam JAV ambasadoriui SSRS, admirolui Viljamui Harisonui Stendliui (William Harrison Standley). Naujasis JAV ambasadorius pakartotinai kreipėsi į SSRS užsienio reikalų ministeriją. Šį kartą sėkmingai. SSRS NKVD vadovybė sutiko išleisti M. Devenį iš lagerio su sąlyga, kad po paleidimo jis tuojau pat išvyks iš Sovietų Sąjungos.
1942 m. balandžio 23 d. M. Devenis buvo paleistas iš Vorkutos pataisos darbų lagerio. Šis išlaisvinimas yra retas ir unikalus atvejis, ne vienam gali kilti logiškas klausimas, kodėl vadinamųjų „liaudies priešų“ bei „socialiai pavojingų elementų“ atžvilgiu griežtai nusistačiusios, kompromisų nepripažinusios sovietų vadovybė ir NKVD pademonstravo humaniškumą? Tikėtina, kad svarbų vaidmenį suvaidino sudėtinga Raudonosios armijos padėtis Antrojo pasaulinio karo fronte ir SSRS vadovybės nenoras konfliktuoti su sąjungininke ir paramos tiekėja JAV.
Paleistas iš lagerio kaip JAV pilietis, M. Devenis išvyko į Kuibyševą (dabar – Samara), kur iš Maskvos buvo persikėlusi JAV ambasada. JAV ambasados vicekonsulas išrūpino jam leidimą apsigyventi Inturist‘o viešbutyje ir įteikė pragyvenimui kelis šimtus rublių. Kuibyševo turguje pardavęs lageryje išsaugotus batus ir kelnes, M. Devenis grąžino JAV ambasadai jam įteiktą pinigų sumą, tuo kaip reikiant nustebindamas vicekonsulą.
Kelionė iš SSRS į JAV užtruko keletą mėnesių. „Išvykęs iš Sovietų Sąjungos, – vėliau prisiminė M. Devenis, – keliavau įvairiomis susisiekimo priemonėmis: iš Kuibyševo Volga į Astrachanę, iš ten lėktuvu į Teheraną, Indijoje teko išbūti apie 2 mėn. laukiant laivo Bombėjuje, Bazroje ir t. t., kol baigiau savo odisėją New Yorke 1942 m. rugsėjo 9 d.“
Liudijimas Jungtinių Tautų komisijai
M. Devenis tapo „vieninteliu Amerikos piliečiu, kuris perėjo sovietinių kalėjimų ir vergų stovyklų golgotos kelius ir išsigelbėjo“. Apie sovietų lageriuose patirtas kančias jis liudijo Jungtinių Tautų Organizacijos komisijai. Jo liudijimo apie Vorkutos lagerius ištraukos buvo paskelbtos JAV lietuvių laikraščio „Naujienos“ 1952 m. liepos 8 d. numeryje.
„Mes buvome patalpinti po 40–50 kalinių viename kambaryje. Nors moterų mūsų kambaryje buvo nedaug, bet jos buvo traktuojamos lygiai su vyrais. Nežiūrint, kad ten 10 mėnesių per metus išbūna žemė po sniegu ir temperatūra siekia 40–50 laipsnių žemiau nulio, šiek tiek drabužių duodavo tik tiems kaliniams, kurie atlikdavo nustatytas darbo normas. Tie dar šiaip taip laikėsi, o likusieji šalo. <…> Pagrindinis maistas buvo juoda duona. Kasdien kalinys gaudavo 500–600 g, su sąlyga, jei jo darbo norma, buvo išpildyta. Darbo normos neišpildžiusiems duonos davinys buvo mažinamas. Iš viso kalinys gaudavo apie 1000 kalorijų tuo tarpu, kai tokiose oro sąlygose (šalčiai) prie sunkių darbų normaliai žmogui reikia 4000–5000 kalorijų. Per visą buvimo stovykloje laiką nė karto jis negavo daržovių ar bulvių. Dėl to, daugumas kalinių po kelių mėnesių susirgo skorbuto liga. <…> Kasdien mirusiųjų sąrašai ateidavo į sveikatos skyrių. Sveikatos skyrius buvo bejėgis ką nors daryti, nes pirmiausia gydytojui leidžiama gydyti tik tokius ligonius, kurie po kelių dienų gali grįžti darban. Silpnesnieji ligoniai atskiriami ir paliekami likimo valiai. <…> Kaliniai savo laiškus turi atiduoti administracijai, kuri juos turėtų persiųsti adresatams. Tačiau adresatų laiškai nepasiekdavo. Jis pats dėjo daug pastangų susisiekti laiškais su Amerikos Ambasada Maskvoje, bet nė į vieną laišką negavo atsakymo. Tik išėjęs laisvėn patyrė, kad Ambasada nebuvo gavusi nė vieno jo laiško.“
Gyvendamas JAV, M. Devenis toliau vertėsi gydytojo praktika. Netrukus vėl nusipirko ūkį su 120 ha žemės ir dviejų aukštų namu, kur darbavosi laisvalaikiu. 1959 m., sušlubavus sveikatai, persikėlė į kurortinį Santa Monikos miestą Kalifornijoje, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos veikloje. Mirė 1978 m. gegužės 28 d. Palaidotas Čikagos lietuvių Tautinėse kapinėse.
Leonpolio, Didžiokų ir Ambraziškių dvarų likimas
Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, Leonpolio, Didžiokų ir Ambraziškių dvarai buvo nacionalizuoti. Leonpolio dvare pokario metais veikė pradinė mokykla ir biblioteka, vėliau – kolūkio kontora, kino teatras. Dar vėliau dvaro rūmuose vėl įrengta pradinė mokykla, ūkiniuose ir tarnų pastatuose – butai.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, dvaras pripažintas architektūros paminklu, jo nuosavybės teises atgavo M. Devenio dukra Dalia Devenytė-Bobelienė, žymaus politiko Kazio Bobelio žmona, kuri 2006 m. dvarą pardavė. Dvaro tinkamai neprižiūrėjusiems savininkams nesumokėjus Kultūros paveldo departamento skirtos baudos, 2014 m. turtas buvo areštuotas. 2015 m. Leonpolio dvarą įsigiję nauji šeimininkai siekia išsaugoti istorinį atminimą, plėtoja ūkininkavimo tradicijas, rekonstruoja pastatus, dvare rengiamos parodos, dailininkų plenerai.
Didžiokų dvaro rūmai pokariu buvo nugriauti, išliko tik koplytėlė ir keli ūkiniai pastatai. Panašus likimas ištiko ir pačiose sovietų okupacijos išvakarėse M. Devenio įsigytą Ambraziškių dvarą, jame išliko tik keli gyvenamieji ir ūkiniai pastatai, spirito varykla.
Šaltinių ir literatūros sąrašas
Lietuvos ypatingasis archyvas, f. K-1, ap, 58, b. P-12681.
Lietuviai Sibire. Amerikos lietuvių bibliotekos leidykla. Chicago, Illinois, 1981.
Svarbūs Dr. Mykolo Devenio liudijimai apie Sovietų koncentracijos stovyklas. Naujienos. 1952 m. liepos 8 d. Nr. 180. Prieiga internetu: https://www.spauda.org/naujienos/archive/1952/1952-07-08-NAUJIENOS.pdf
ŠANTARIENĖ, Vaidotė. Leonpolio dvarą tvarko naujieji šeimininkai: liūdnas sovietmečio vaizdas virs pavyzdiniu ūkiu. Delfi. 2018-08-04. Prieiga internetu:https://www.delfi.lt/verslas/nekilnojamas-turtas/leonpolio-dvara-tvarko-naujieji-seimininkai-liudnas-sovietmecio-vaizdas-virs-pavyzdiniu-ukiu-78739009
