Lapkričio 6 dieną Varėnoje susirinkę ūkininkai iš 15 Lietuvos rajonų nesulaukė žemės ūkio ministro Kęstučio Mažeikos, nors jis buvo kviestas dar rugsėjį, o jo pranešimas numatytas renginio programoje. Vietoj ministro atvyko du patarėjai. Ūkininkų atstovai vis atviriau kalba apie dialogo stoką, neteisingą paramos paskirstymą ir protesto būtinumą.
„Mes, ūkininkai, neturime laiko gainiotis ministro“, – sako Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos pirmininkė Danutė Karalevičienė.
„Kuras brangus, bet teks su traktoriais važiuoti į Vilnių, jeigu ministras ir toliau dirbs tik su stambiaisiais žemvaldžiais, mums nebėra ką prarasti“, – perspėja ji.
Konferencijoje kalbėjęs dr. Arūnas Svitojus atkreipė dėmesį į Lietuvos ūkių nykimo mastą. Per 17 metų Lietuvoje ūkininkų sumažėjo apie 170 tūkst. – tai vidutiniškai po 27 ūkininkus kasdien nutraukia veiklą.
Tai ne vien statistika, kiekvienas užsidarantis šeimos ūkis reikškia prarastas darbo vietas, mažėjančias galimybes gyventi regionuose ir silpnėjantį vietinės maisto gamybos tinklą. Prie šių procesų rekšmingai prisideda žemės ūkio politikos sprendimai, kurie ne visiems ūkiams sudaro vienodas galimybes išlikti.
Žemės ūkio ministras, atsakingas už milijardines sektoriui skiriamas viešąsias lėšas, privalo matyti ūkių nykimo tendencijas ir užtikrinti, kad valstybės sprendimai nedidintų jų patiriamų sunkumų. Tačiau susidaro priešingas įspūdis: susitikimams su stambiųjų ūkių ir žemės ūkio bendrovių atstovais laiko randama, o šeimos ūkininkai jau ne pirmą kartą lieka be laukto tiesioginio pokalbio.
Ministras nepasirodė
Jaunųjų ūkininkų atstovai susitikimo su ministru laukė tris mėnesius, o jam įvykus viešai kritikavo ministro 40 minučių vėlavimą ir laiko trūkumą svarbiems klausimams. Spalio 15 dieną Seime, pradėjus užduoti klausimus dėl beveik 20 mln. eurų paramos paskirstymo, ministras pareiškė turintis skubėti į posėdį ir išėjo. Susidaro įspūdis, kad vengiama nepatogių klausimų. Lapkričio 6 dieną Varėnoje ministras apskritai nepasirodė.
Tuo metu rugsėjo 21 dieną ministro kabinete įvyko neplanuotas susitikimas, kuriame aptartos konkrečiam ūkininkui Nacionalinės mokėjimo agentūros pritaikytos sankcijos.
Kyla klausimas: kodėl individualiems susitikimams laiko atsiranda, kai jį organizuoja stambiųjų žemvaldžių atstovai, o kai šeimos ūkininkai susirenka iš skirtingų Lietuvos regionų ir prašo atsakymų dėl jų išlikimo, tiesioginis dialogas vis nutrūksta arba neįvyksta?
Vienas daugiausia nepasitenkinimo Varėnoje sukėlusių klausimų – 19,576 mln. eurų skubios paramos paskirstymas dėl pabrangusio kuro kainos. Pagal ministeo priimtą sprendimą nederlingose vietovėse ūkininkaujantys liko be paramos arba, gavo vos keliasdešimt eurų.
Ūkininkai piktinasi, kad stambiausi žemės ūkio koncernai, valdantys po 20 ir daugiau bendrovių, gaus per 160 tūkst. eurų, o mums patrupino po kelias dešimtis eurų. Tai tūkstantį kartų besiskiriančios sumos. Žemdirbiai reikalauja viešai paaiškinti, kokiais kriterijais vadovaujantis paskirstyta parama ir kiek lėšų pasiekė nederlingų regionų ūkininkus, kuriems pašarų gamyba dėl prastesnių gamtinių sąlygų kainuoja daugiau.
Ministre Mažeika, apie paskirstytus milijonus galima paskelbti daugybę pranešimų spaudai, tačiau skambūs skaičiai neatskleidžia, kiek realios pagalbos pasiekė šeimos ūkius. Kol vieni skaičiuoja šimtus tūkstančių eurų, kiti svarsto, ar apskritai pajėgs tęsti ūkininkavimą. Jeigu valstybės pagalba didina jau egzistuojančią ekonominę atskirtį, kyla klausimas, kam iš tiesų tarnauja tokia žemės ūkio politika.
Valstybės sprendimų sėkmė turėtų būti matuojama ne paskirstytų milijonų sumomis, o tuo, kiek gyvybingų ūkių padedama išsaugoti. Nes kiekvienas pasitraukęs ūkininkas – ne tik mažesnis skaičius statistikoje, bet ir dar viena prarasta galimybė gyventi, dirbti bei gaminti maistą Lietuvos regionuose.
Parengta pagal visuomenininkės Raimondos Zaborės pranešimą
